Kaip per porą dešimtmečių Kaunas tapo pirmuoju miestu Lietuvoje

LIMIS nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

1919-1939 m. Kaunui būnant laikinąja sostine, čia rezidavo Pirmosios Lietuvos Respublikos Prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius, dirbo Vyriausybė, Seimas, kitos valdžios įstaigos, užsienio valstybių pasiuntinybės. Kaunas tapo reikšmingiausiu Lietuvos miestu, kur priiminėti svarbiausi valstybės sprendimai. Kaip Kaunas siekė pateisinti laikinosios sostinės titulą bei kaip miestas prisidėjo prie Lietuvos valstybės nepriklausomybės įtvirtinimo?

Nepriminė sostinės

Žvilgtelkime, koks Kaunas pasitiko aukščiausius šalies pareigūnus vos tapęs laikinąja sostine. Kaip rašo leidinys „Kaunas. Europos miestų statyba ir tautų ūkis“ (1938 m. išleistas lietuvių, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis), 1919 m. valstybės aparatui persikėlus į Kauną, laikinoji sostinė atrodė liūdnai.

„Apšaudyti, išgriauti trobesiai, vargo ir bado iškankinti žmonės priminė likimo rūsčią ranką, kuri valdė Kauną nuo pirmųjų įsikūrimo dienų. (…) Šiandien (1938 m. – aut. past.) Kaunas turi jau visai kitokį naujo miesto vaizdą. Dideliu spartumu dygsta gražūs pastatai – Kaunas auga aukštyn ir platyn. Deja, neras Kaune svečias užsienietis gražių karališkų rūmų, panteonų, pasakiškų pilių, kuriomis gali pasididžiuoti mūsų kaimynai.“

Leidinyje pažymėta, kad Kauno ilgą amžių tuomet teliudijo Vytauto statyta bažnyčia, Perkūno namas ir Kauno pilies griuvėsiai.

Kauno senamiesčio panorama nuo Aleksoto kalno, 1918 m. / Kauno IX forto muziejaus (LIMIS) nuotr.

„Jis yra mizernas, nešvarus, netvarkingas, sulamdytas ()… Lūšnų lūšnos po visą miestą, neišskiriant nė pačios Laisvės alėjos, mėšlais pasmirdę tvartukai, skudurais užkamšytos pašiūrės, – visa tai stovi ir, rodos, nemano išnykti“, – rašė to meto spauda.

Šalis buvo nusiaubta karo bei vokiečių okupacijos, ūkyje buvo suirutė, stigo pinigų. Svarbu pažymėti, kad Kaunui tapus laikinąja sostine, mieste nebuvo inteligentijos. Miestą reikėjo kurti iš naujo.

Burmistro J. Vileišio indėlis

Pirmasis Kauno burmistras Jonas Vileišis Kauną iš apleisto rusų tvirtovės miesto pavertė šalies ekonomikos, kultūros ir politikos gyvenimo centru. J. Vileišiui dirbant burmistru (1921-1931 m.) Kaunas pasiekė europinį civilizacijos lygį. Jis buvo išstudijavęs užsienio šalių ūkį (Amerikos, Švedijos, Anglijos) ir Kaunui kėlė aukštą kartelę.

Jo valdymo metu prie valstybės nepriklausomybės įtvirtinimo prisidėta ir vykdant LR Konstitucijos reikalavimą dėl valstybinės kalbos, nuolat sergėta, kad savivaldybės darbuotojai, tarp kurių buvo nemažai užsieniečių, mokėtų lietuvių kalbą, jiems rengti lietuvių kalbos kursai bei egzaminai. Dėl prastų lietuvių kalbos žinių, 1927 m. net 25 darbuotojai buvo pasiūlyti atleisti iš darbo. J. Vileišis nepritarė šiam Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento komisijos siūlymui.

Beje, dar iki J. Vileišio vadovavimo, 1919 m. balandį prie miesto valdybos sudaryta komisija pakeitė 40 rusinimo politiką atspindėjusių gatvių bei aikščių pavadinimus į lietuviškus, tarp jų: Ivanovskaja – į Vasario 16-osios g., Kijevskaja – į Gedimino g., Michailovskij prospekt – į Vytauto pr., Novaja – į Maironio g., Nikolajevskij prospekt – į Laisvės alėją, Novo-Bazarnaja – į Daukanto g., Puškinskaja – į K. Donelaičio g., Paradnaja ploščiad – į Rotušės a. ir t. t.

Laisvės alėja 1934 m. / Kupiškio etnografijos muziejaus (LIMIS) nuotr.

Kaunui tapus laikinąja sostine nedovanotina atrodė, kad miestas neturi kanalizacijos ir vandentiekio. „Eini, būdavo, po gero lietaus mediniu lentų dar prieš didįjį tvaną paklotu šaligatviu (…). Jis juda ir groja kaip bažnytkiemio vargonai, o iš plyšių purvino vandens srovė trykšta smarkiau kaip iš tuometinių ugniagesių siurblio. Laimingas buvai, jei ji nepataikė tau į veidą, – leidinyje „Naujienos“ cituojamas kaunietis J. Vanagas.

– O jei tokiu metu pasitaikė eiti iš geležinkelio stoties, tai Vytauto prospekto abiejose pusėse didžiuliai grioviai buvo pilni vandens, juose galėjai ne tik išsimaudyti, bet ir paskęsti. Važiuojant gatve tave taip kratė, jog rodėsi, kad vidurius suplaks į košę – toks buvo grindinys (…). Rytais pulkai vyrų ir moterų naščiais apsiginklavę traukė į Nemuną vandens atsinešti. Vandentiekio juk nebuvo, o šulinių vanduo daug kur buvo ganėtinai užterštas. „Savais reikalais“ reikėjo bėgioti į kiemo galą.“

Kanalizacija Kaune buvo įvesta 1928 m., vandentiekis – 1931 m. Baigiantis J. Vileišio burmistravimui, Kaune buvo jau 403 asfaltuotos gatvės bei pastatyti 3 gelžbetoniniai tiltai, sutvarkyti parkai, pradėjo veikti Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai; įkurtas universitetas, teatras, surengta pirmoji Dainų šventė Lietuvoje (1924 m.); mieste pradėjo kursuoti viešieji autobusai.

Tiesa, J. Vileišis buvo sumąstęs dar vieną inovatyvų dalyką: iškasti tunelį tarp Laisvės alėjos ir P. Vileišio tilto, taip pagerinant susisiekimą mieste. Kaip rašoma knygoje „Jonas Vileišis, 1872-1942“, tunelis turėjo būti 220 m. ilgio, jis būtų atsiėjęs 1 mln. litų. Dėl lėšų stokos projektas nebuvo įgyvendintas.

1928 m. gruodžio 22 d. Kauno rotušėje buvo iškilmingai paminėtas Kauno savivaldybės dešimtmetis. Renginyje dalyvavo prezidentas A. Smetona, ministras pirmininkas A. Voldemaras, kiti garbūs svečiai. A. Voldemaras pagyrė Kauną, teigdamas, kad Kauno savivaldybė reprezentuoja visas Lietuvos savivaldybes.

Miesto augimas

Tarpukariu Kaune vyko nesustojančios statybos. „Jei atsirastų toks žmogus, kurio neįtikintų nei dieną naktį bildį mieste plaktukai, nei kasdien išdygstą vis nauji namai, tenueina jis į Kauno miesto valdybos statybos skyrių, kur visa minia žmonių, laukiančių prie inžinierių durų su statybos planais rankose, bus geriausias būdas persitikrinti, koks statybos drugys mieste viešpatauja. Statosi biznieriai, statosi pramonininkai, valdininkai ir paprasti žmoneliai. Skirtumas tik toks, jog vieni varo miesto centre dangoraižį, o antri kur priemiesty kuklią vilelę. Lūšnų gadynė praėjo, nes miesto valdyba tokioms statyti leidimų neduoda“, – 1930 m. straipsnyje „Moderniškasis Kaunas“ rašė žurnalas „Naujasis žodis“.

Teisingumo rūmai / Kauno valstybinės filharmonijos archyvas

Naujosios Kauno statybos startavo 1922 m. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kaune buvo pastatytas bene svarbiausias valstybės valdymui skirtas statinys – Lietuvos teisingumo ministerijos ir Seimo rūmai (dab. Filharmonija). Taip pat duris atvėrė Lietuvos bankas, Centrinis paštas, Ugniagesių rūmai, Fizikos ir chemijos institutas bei kiti visuomenei svarbūs pastatai. Suklestėjo modernizmo architektūra.

1919-1923 m. prie miesto buvo prijungti 8 mikrorajonai (Vilijampolė, Žaliakalnis, Ž. Šančiai, dalis Aleksoto ir kt.). 1922-1929 m. Kaune pastatyta daugiau kaip 3,7 tūkst. pastatų. Išvis Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Kaune buvo išduoda 12 tūkst. statybos leidimų (iš jų 7 tūkst. gyvenamiesiems namas). Miestas išaugo, tapo vakarietišku ir galėjo pelnytai lygiuotis į kitas Europos sostines.

Šuolis kultūriniame gyvenime

Mieste sparčiai suaktyvėjo mokslo ir meno ugdymui skirtų įstaigų steigimas: 1920 m. įsteigti Aukštieji piešimo kursai, vėliau išaugę į Kauno meno mokyklą (dab. Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas). Tais pačiais metais įsteigta valstybės muzikos mokykla, vėliau išaugusi į Juozo Gruodžio konservatoriją, atidaryta Dramos vaidykla (dab. Nacionalinis Kauno dramos teatras).

1922 m. Kaune įsteigta pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla – Lietuvos universitetas (dab. Vytauto Didžiojo), 1923 m. duris atvėrė Botanikos sodas, 1934 m. įsteigti Kūno kultūros rūmai, 1936 m. – Veterinarijos akademija, po dvejų metų atidarytas Lietuvos zoologijos sodas. 1938 m. Kaune veikė 21 gimnazija, 60 pradžios mokyklų, keliolika vaikų darželių.

Karo muziejus / Kauno apskrities viešosios bibliotekos nuotr.

Vytauto Didžiojo 500 m. mirties metinėms pažymėti, buvo sudarytas Vytauto Didžiojo komitetas. 1930 m. laikinojoje sostinėje surengti svarbiausi šios sukakties minėjimo renginiai. 1936 m. duris atvėrė vienas reikšmingiausių tarpukario statinių – Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, tapęs stipriu valstybingumo simboliu.

Kaune vyko respublikinės žemės ūkio ir pramonės parodos, Dainų šventė, Europos vyrų krepšinio čempionatas. Miestas nuolat buvo dėmesio centre.

„Šiandien, jau po tų 20 nepriklausomo gyvenimo metų, Kaunas gali pasidžiaugti savo laisvėje pasiektais laimėjimais. Meksafaltuotos gatvės, daugelis naujų, moderniškų pastatų, mokyklos, universiteto rūmai, šviesūs laisvų kauniečių veidai, lietuviška nuotaika labai skiria dabartinį Kauną nuo to, kuris niūriai stūksojo prieš 20 metų“, – rašė 1938 m. išleistas leidinys „Kaunas. Europos miestų statyba ir tautų ūkis“.

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui: „Kaunas: Laikinosios sostinės atminties metai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

18 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

R. Alijevo bylos dėl prisijungimo prie buvusios žmonos paskyrų teismas ir vėl nepradėjo

Tarp įtakingiausių Lietuvos verslininkų ir ekonomistų - net trys kauniečiai

Žinomuose festivaliuose - tikra narkotikų puota

Vakar iškritęs lietus tik pradžia – atkeliauja 4 kartus stipresnės liūtys

Prie „Kauno Žalgirio“ klubo prisijungė vienas geriausių Lietuvos futbolininkų

Į smurto skandalą įklimpusi septynių vaikų mama: prašau mane išteisinti

Apie socialinę verslo atsakomybę ir galimybes Lietuvos moksleiviams

Pabėgioti išsiruošęs kaunietis sulaikė neblaivią vairuotoją

Savaitgalį atidaromas dar vienas atnaujintas Kauno parkas

Oficialu: nuo kitų metų turėsime viena nedarbo diena daugiau