Globoje užaugusios kaunietės istorija: „Globėją laikau savo antrąja mama“

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Vaikystė praleista su motina, paauglystė – tolimos giminaitės žinioje, trumpa viešnagė Vaikų gerovės centre „Pastogė“ ir galiausiai dveji metai iki pilnametystės nugyventi globėjos namuose. Nemažai likimo išbandymų įveikusiai Giedrei apmaudu, esą šiandieninė visuomenė nesugeba deramai vertinti globėjų darbo ir nesuvokia, koks reikalingas šių žmonių pašaukimas.

Trisdešimtmetė Giedrė Blažukienė šiandien prisipažįsta esanti laiminga trijų vaikų mama, branginanti ir puoselėjanti savo didžiausią turtą – šeimą. Tačiau jos atmintyje giliai įsirėžę vis dar ryškūs vaikystės išgyvenimai, kuomet ji, paimta iš motinos, blaškėsi ieškodama tvirtos užuovėjos ir rūpestingos globos.

Jauna moteris sutiko atvirai pasidalinti savo asmenine istorija turėdama vienintelį tikslą – gyvu liudijimu atverti akis tiems, kurie nežinodami ir dažnai nesuprasdami koneveikia vaikų globai pasišventusius žmones, užuot parodę jiems bent nedidelę pagarbą ir padėką už pasiaukojantį darbą.

Bandė dresuoti pagal save

Kėdainiuose su seserimi ir vieniša motina iki vienuolikos metų augusi Giedrė vieną dieną sužinojo, kad jai teks apsistoti kituose namuose. Tuomet ji nedaug tesuprato, tik žinojo, jog mamai per sunku pasirūpinti dukromis. Mergaitę savo globon paėmė močiutės sesuo, pas kurią ji vasarodavo nuo ketverių metukų.

Giedrė prisimena, kad gyvendavo tarp miesto ir kaimo – Šakių rajone, Lekėčių miestelyje arba Kauno centre, E. Ožeškienės gatvėje. Vienuolikmetė mokėsi netoliese esančioje „Aušros“ gimnazijoje.

Neilgai trukus ji iš globėjos išgirdo, neva daugiau niekada negalėsianti pamatyti savo mamos. Vaikui tai sukėlė šoką, mat ji manė tetos globoje pagyvensianti laikinai – mėnesį ar du.

„Buvo labai skaudu. Niekas nepaaiškino. Tais laikais nebūdavo psichologų, kurie padėtų vaikui ar net globėjams susidūrus su tokiais pokyčiais. Labai norėjau pas mamą, o man tik atrėžė, kad dabar turėsiu gyventi pagal jos tvarką, kaip man bus liepta, – prisimena Giedrė. – Buvo praėję gal keli mėnesiai nuo to laiko, kai mane savo žinion paėmė giminaitė. Aš turėjau gavusi mokyklai penkis litus. Vieną rytą, perėjusi gatvę, dirstelėjau į tuos pinigus ir pasukau ne į gimnaziją, bet tiesiai į stotį. Nusipirkau autobuso bilietą į Kėdainius ir nuvažiavau pas mamą. Tai buvo pati džiugiausia akimirka mano gyvenime.“

Vis dėlto džiaugsmą greitai aptemdė žinia, kad į savo namus ji grįžti nebegalinti. Mergaitė netrukus buvo įsodinta į autobusą ir grąžinta atgal į Kauną. Čia ją pasitikusi teta pareiškė niekada neatleisianti už pabėgimą, tad šis poelgis dar labiau aptemdė jųdviejų tarpusavio santykius.

„Ji tiesiai man pasakė: „Pažiūrėsim, kuri kurią palenksime.“ Žiūrėjo į mane, lyg į kokį augintinį, kurį siekia išdresiruoti pagal savo norus. Buvo be proto sunku. Negalėjau pakęsti tų grasinimų, nuolatinio smurto – tiek fizinio, tiek ir psichologinio. Tačiau dar labiau bijojau pakliūti į vaikų namus, pas svetimus žmones. Todėl visą laiką mėginau įtikinti save, jog tai yra geriausia vieta žemėje, kur tuo metu galėjau gyventi“, – grįžusi kelis dešimtmečius atgal skaudžiais prisiminimais dalijosi moteris.

„Akla“ pažintis su nauja globėja

Praėjus penkeriems metams, tuomet būdama šešiolikos, ji vis dėlto pasiryžo palikti močiutės sesers namus. Netekusi kantrybės, paauglė susikrovė negausią mantą ir savarankiškai nuvyko į Vaikų gerovės centrą „Pastogė“. Iš pradžių sulaukė pasiūlymų mėginti susitaikyti su ligtoline globėja ir grįžti pas ją, tačiau jautėsi pernelyg pavargusi nuo kasdienių sunkumų ir tokių kompromisų nebesvarstė.

„Ten pamatė, kad aš noriai ir gerai mokiausi, kruopščiai darydavau namų darbus ir nelabai kreipdavau dėmesį, ką aplink darydavo ar kalbėdavo kiti. Pamenu, vaikai sakydavo, esą čia tave kažkas pasiims ir išnaudos, dirbsi kokiame nors kaime. „Pastogėje“ man pažadėjo, kad tikrai suras globėjus, bet tai nėra lengva: vaikai to laukia pusmetį, o kartais net ir kelerius metus. Susitaikiau su ta mintimi. Juolab kad ir auklėtojų globoje nebuvo blogai, kaip prieš tai bandžiau įsivaizduoti“, – atviravo G. Blažukienė.

Nepraėjus dviem mėnesiams ji išgirdo, kad atsirado globėja: „Paklausiau, kad atvažiuos manęs apžiūrėti. Maniau, kad čia bus kažkas panašaus, kaip kokioje parduotuvėje, kuomet interesantas apžiūri vitrinoje esantį eksponatą, renkasi iš kelių siūlomų variantų ir sprendžia, imti ar ne. Tačiau man paaiškino, kad globėjai užteko pasakojimo apie mane ir nė nemačiusi gyvai ji po savaitės jau lauks savo namuose. Buvo sunku tuo patikėti, kad štai, kažkas mane priims net nemačiusi ir nežinodama, patiksiu jai ar ne.“

Per penkerius metus tetos namuose mergaitei jau buvo susiformavęs kompleksas. Gyvendama nuolatinėje rutinoje tarp mokyklos ir globėjos namų, nematydama daugiau nieko aplink, ji įsikalė sau į galvą, kad išties yra probleminis vaikas.

Pakerėjo rūpesčiu ir supratingumu

„Labai gerai prisimenu, kaip atvyko naujosios globėjos dukra, susidėjo mano daiktus į mašiną ir parsivežė. Kažkaip tąkart nejaučiau jokio nerimo ar ko nors panašaus. Nuo pat pirmos akimirkos jautėsi šiltas santykis. Globėja mane taip gražiai pasisveikino. Netrukau įsitikinti, jog tai visiška priešingybė mano močiutės seseriai, su kuria iki tol gyvenau. Buvo taip keista, kai ji vis klausdavo, kaip man sekasi, ar aš gerai jaučiuosi, ar man viskas gerai jos namuose. Kartu gyveno kita jos globotinė, su kuria buvome vienmetės. Pasitaikydavo tarpusavio nesutarimų, bet nuolat jaučiau tvirtą globėjos palaikymą ir visapusišką supratimą.“

Čia Giedrės atmintyje iškilo dar viena anuomet paauglei svarbi atrodžiusi detalė. Giminaitės namuose užmiestyje ji kas rytą turėdavusi valgyti atšalusią košę, o naujoji globėja kasdien paruošdavo karšto maisto – cepelinų, žemaičių blynų ar kitų patiekalų. Jį mergina, sugrįžusi po pamokų, rasdavo šiltai susuktą į rankšluostį ir padėtą tarp pagalvių.

„Globėja turėjo neįgalų sūnų, dukrą ir mus – dvi globojamas šešiolikmetes. Ji spėdavo netgi nueiti į mišką Kauno pakraštyje grybauti, parnešdavo mums aviečių. Tačiau labiausiai įsiminė tas nuolatinis palaikymas, nuoširdus rūpestis kaskart kviečiant pasikalbėti. Dar galvodavau, ką čia pasakoti, o ką geriau nutylėti. Tačiau ji ragindavo šnekėtis apie viską, – su neslepiamu jauduliu ir dėkingumu prisimena Giedrė. – Nors kiti jos namuose gyvendavo ir penkerius metus, o aš vos porą, bet to užteko, kad mūsų artima draugystė sustiprėtų ir tęstųsi iki šiol.

Laikau ją savo antra mama, nors visada vadindavau tiesiog teta. Mes ir toliau bendraujame, esame labai artimos, ji mano vaikus šiltai vadina anūkais, vis kviečia atvežti parodyti. Žinau, kad ji buvo netekusi paskutinio kūdikio, todėl mane vadindavo tuo negimusiu vaiku. Iš viso jos globoje pabuvojo apie 30 įvairaus amžiaus vaikų. Juk tais laikais už globą net ir pinigų niekas neskirdavo. Tai išties nereali moteris.“

Giedrė prisimena, kai sykį palydėjo kambariokę į pasimatymą ir pati susipažino su vaikinu. Tąkart nedrįsusi prisipažinti apie užsimezgusią draugystę, bijojusi priešiškos globėjos reakcijos. Vis tik moteris pati buvo pastebėjusi merginą lydint draugą į stotelę. Ji suprato, kad tai nėra eilinis pažįstamas, tad greitai išgirdo ir globotinės prisipažinimą apie užgimusius šiltus jausmus. Užuot moralizavusi, globėja parodė didžiulį pasitikėjimą ir besąlygišką palaikymą. Tas vaikinas šiandien – Giedrės vyras ir jųdviejų trijų atžalų tėtis. Pora augina 8 ir 3 metų sūnus bei keturmetę dukrytę.

Globėjos pavyzdį pasitelkia ir šeimoje

Giedrė šypteli, kad globon paimami vaikai nėra „Dievo dovanėlės“ ir iš globėjų pareikalauja daug kantrybės, supratingumo bei atjautos. Ją globojusi moteris greta motiniškos šilumos bei rūpesčio šių savybių turėjo tiek, kad užtekdavo visiems.

„Žinote, vaikai iš globos įstaigų dažniausiai linkę ant visko brėžti kryžių, nenori prisileisti, aplinkiniai jiems atrodo negeri. Toks sunkus etapas, kol nesuvoki, kaip yra iš tikrųjų, o dar prisideda maištinga paauglystė, kai atrodo, kad niekas tavęs nesupranta. Būdavo ir pabėgimų iš namų, kai vaikai pasislėpdavo. Neįsivaizduoju, kaip globėja kaskart tai iškęsdavo. Tai tikrai auksinė moteris, – pasakoja G. Blažukienė. – Iš jos išmokau labai daug gero.

Dabar ir pati taikau tą patį mėgindama savo vaikams pirmiausiai būti bičiule, o ne nuolatine drausmintoja. Šiuos kontrastus labai aiškiai pajaučiau savo kailiu. Savo vaikus raginu atvirai šnekėtis apie viską ir kol kas tai veikia – visad surandame bendrą kalbą. Taip pat stengiausi išlaikyti ryšį ir su 8 metais jaunesne seserimi, kurią kiek vėliau irgi buvo paėmę globoti giminaičiai iš Vilniaus, neleidę mums bendrauti. Būdama šešiolikos ji išėjo iš globėjų ir apsistojo Kėdainių vaikų namuose. Buvau jau sukūrusi šeimą, studijavau ir auginau pirmagimį, tad stengiausi palaikyti sesę nuolatiniais pokalbiais, bet tuo pačiu vengdavau piršti savo nuomonę ar primygtinai siūlyti patarimus. Mudviejų ryšys išlikęs iki pat šių dienų.“

Giedrė taip pat mėgino padėti atsitiesti ir savo biologinei motinai, tačiau keletas bandymų nedavė naudos, todėl dabar bendrauja rečiau, bet prieš didžiąsias metų šventes vis aplanko: „Su vyru nuvežame mamai maisto, drabužių. Tokia yra vaikų pareiga, kad turime rūpintis savo tėvais iki pabaigos. Nei aš, nei bet kuris iš mūsų nežinome ir negalime pasakyti, kuo būsime ir kaip mąstysime, kai sulauksime 45 metų ar daugiau. Aš galvoju, kad neseksiu tomis pėdomis, bet ne veltui sakoma, kad nereikia spjauti į balą, iš kurios po to gali tekti gerti.“

Galiausiai daug dėmesio savęs pažinimui skirianti moteris iš naujo atrado santykį ir su močiutės seserimi. Diktatoriško būdo ir gana sunkaus charakterio moteris vis laikydavosi atokiai ir šaltai, tačiau, sulaukusi nuolatinio buvusios globotinės dėmesio, ilgainiui primiršo senas nuoskaudas ir pykčius.

Negali tylėti, kai juodinami geradariai

Paklausta, kodėl taip drąsiai ir atvirai dalinasi savo asmenine istorija, G. Blažukienė teigia kaskart jaučianti nuoskaudą dėl požiūro į globėjus, kuomet viešojoje erdvėje pasipila užgaulūs komentarai ir kalbos, niekinančios šiuos žmones, esą šitaip bandoma tik pasipelnyti vaikų sąskaita.

„Manau, tokias erezijas skleidžia tie, kurie paprasčiausiai nesuvokia, kad globėjai iš tiesų nori gero. Antraip imtis tokio atsakingo darbo tiesiog būtų beprasmiška, nes tai išties nėra lengva. Tie simboliniai pinigai, skiriami vaiko poreikiams ir pačiam globėjui, tikrai nėra tokie, dėl kurių būtų verta užsikrauti sau tokią naštą. Tai ne tik nenutrūkstamas darbas, bet sykiu ir stiprus, kone švininis emocinis krūvis, kurį nuolat tempi paskui save. Tai yra neįkainojama pagalba vaikui ir joks blaivaus proto žmogus nesiimtų to vien dėl pinigų, – įsitikinusi G. Blažukienė. – Nematau jokios dingsties, kodėl turėčiau tylėti. Juk gyvename tik kartą, todėl turime dalintis savo patyrimais, kad vieni iš kitų pasimokytume kažko gero, prasmingo.“

Ji sako pažįstanti vieną išsilavinusių, inteligentiškų kauniečių šeimą. Buvusi advokatė ir stambios įmonės vadovas užaugino savo atžalas ir nutarė paimti globon iki pilnametystės auginti dar vieną vaiką. Kai jiems pasiūlė atvykti išsirinkti globotinį, sutuoktiniai atsisakė tai daryti ir nutarė priimti bet kurį, ką paskirs globos įstaiga. Dabar jų namuose klega mergaitė. Maža to, jų suaugusi dukra turi metukų laiko dukrytę ir tuo pačiu tapo budinčiąja globėja. Pasak Giedrės, tokie pavyzdžiai tik patvirtina, jog čia toli gražu ne uždarbis skatina imtis globos, o veikiau žmogaus pašaukimas daryti gera kitam.

„Matyt, daugeliui sunku suvokti, kad aplink esama geraširdžių žmonių, kurie aukojasi ir stengiasi dėl kitų, visai nepažįstamų vaikų, kad šie neliktų nuošaly ir gyventų apglėbti rūpestingos globos, šeimoje, o ne kažkur vieni tarp keturių sienų. Labai apmaudu, kad atsiranda tokių, kurie, beveik nieko nežinodami, susiformuoja išankstinę neigiamą nuomonę ir dar blogiau – lieja piktus komentarus, kur tik gali. Paskalų visada bus, tačiau norisi šviesti visuomenę, pasakoti, dalintis, kad vis daugiau būtų tų, kurie supranta ir deramai vertina globėjišką veiklą“, – kalbėjo pašnekovė.

Giedrė sako gyvenanti mintimi, kad ir pati, užauginusi savo vaikus, ilgainiui imsis globoti bent vieną tėvų ar artimųjų šilumos stokojantį vaiką. Kol kas ji savaip prisideda prie globos skatinimo, savo patirtimis dalindamasi su kitais: „Esu apie tai kalbėjusi „Pastogėje“ susirinkusiems globėjams. Pasakojau, kuo man padėjo globėja, kaip ji mane išgelbėjo kone beviltiškoje situacijoje. Tikiuosi, kad taip suteikdavau ir šiek tiek motyvacijos, parodydama, kokį didelį darbą jie atlieka.“ Čia pat ji nebe pirmą sykį pakartoja savo credo: „Viskas vis tiek bus gerai.

13 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Lankytojams suteikta dar viena galimybė pamatyti uždaromą Kauno tunelį

R. Karbauskis apsisprendė, kurį kandidatą į prezidentus siūlys remti „valstiečiams“

M. Tyla įvardijo, koks buvo J. Veklenko „Eurovizijos“ biudžetas

Šančių gyventojus išgąsdino pasirodę sunkvežimiai

Karaliaus Mindaugo prospekte rengiamas draugiškas policijos reidas

Masinis sujudimas tęsiasi - fiksuojama didžiulė kauniečių eilė prie geležinkelio stoties

Beprecedentis įvykis: „Marijos radijas“ užblokavo V. Landsbergio interviu

Atskleisti pirmieji festivalyje „Akacijų alėja 2019“ pasirodysiantys atlikėjai

Šeštadienį V. Putvinskio gatvėje atsivers durys, kiemai ir istorijos

Liūdna žinia norintiems apžiūrėti uždarytą požeminį Kauno tunelį