Gyvenimo audros kauniečius nubloškė į sąvartyną: atsistoti ant kojų sunku

DELFI nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Pokalbio pradžioje 63 metų buvusi kaunietė Nijolė tikino, kad Jonavos sąvartyne gyvena nuo 2012 metų. Vėliau moteris pasitaiso – sako, kad čia gyvena nuo 2004 metų.

Sąvartyne gyventojų kaip varnų pilna

Buvusio sąvartyno teritorijos vartai atrakinti, tad automobiliu važiuojame gilyn. Tikslas – pasiekti sodyba vadinamą buveinę, kurioje jau penkerius metus gyvena Nijolė ir jos draugas, 56 metų Artūras.

Likus gal 300 metrų iki sodybos, suprantame, kad jei važiuosime toliau – užklimpsime pievoje. Kelionę tęsiame pėstute kartu su Jonavos dekanato „Carito“ direktore bei Jonavos nakvynės namų socialinio darbuotojo padėjėja Stanislava Daubariene. Moteris juokais pasako, kad jei kas skundžiasi gyvenimu, gali atvykti pagyventi į Jonalaukio sąvartyno teritoriją.

Čia Stanislava globoja 6 benamius. Prieš 12 metų, kai ji tik pradėjo rūpintis benamiais, sąvartyne gyveno 65 žmonės. „Atvažiavus į dar veikiančio sąvartyno teritoriją, matydavau dešimtis namelių. Žmonės gyvendavo pačiame sąvartyne, apsidengę padangomis. Čia buvo šiukšlynas, o gyventojų – kaip varnų pilna“, – pasakoja ji.

S. Daubarienė / DELFI nuotr.

Dabar jau kelerius metus sąvartynas yra sulygintas su žeme. Tačiau gyventojai niekur nedingo ir persikėlė gyventi į šalia esantį miškelį. Tik bėda ta, sako Stanislava, kad seniau jų buveinės buvo arčiau kelio, dabar gyventojams tenka eiti ilgesnę kelio atkarpą.

Žiemą čia neišbūtumėte

Ateiname iki sodybos. Jos gyventojų nėra – Nijolė ir Artūras gerokai atsilikdami seka iš paskos. Tačiau mus pasitinka šunų lojimas. Stanislava pasakoja, kad gyvūnai priklydę. Anot jos, benamiai yra labai jautrūs. „Patys valgyti neturi, bet priglaus gyvūną“, – sako ji.

Savo namuką, pasakoja Stanislava, pora pasistatė iš sąvartyne rastų statybinių medžiagų. Buveinė turi tris kambarius, tačiau tik vienas turi visas keturias sienas ir duris su užraktu. Kiti du kambariai labiau primena pavėsines.

Kol apžiūrime buveinę, prisistato Nijolė. „Nieko nesitvarkiau“, – perspėja ji ir priduria, kad gamino koldūnus. Kambaryje, kuriame pora miega, yra net sumūrytas pečius. Mus prisivijęs Artūras pasakoja, kad žiemą būna taip karšta, kad miega praviromis durimis. Tačiau Nijolė, nužvelgusi savo svečius, pareiškia, kad tokiomis sąlygomis, kaip gyvena jie, žiemą neišbūtume.

Bet ne tik žiema, anot gyventojų, yra sudėtingas metų laikas. „Rudenį sunku. Lietus, oras blogas. Ir žiemą blogai. Pavasarį uodai pjauna. Dabar po šitos sausros jie dingo. Bet seniau baisu buvo“, – pasakoja Artūras. Vyras stovi šiek tiek tolėliau nuo mūsų, abiem rankomis apsikabinęs save per liemenį. Stanislava, dar prieš Artūrui ateinant, prasitarė nustebusi, kad jis šiandien pasirodys – kitų gyventojų teigimu, jis dieną prieš tai gėrė.

Pasiteirauju Artūro, ko jam trūksta. „Lyg tai nieko. Valgyt yra, kapeikų yra“, – pečiais gūžteli jis.

Maistą saugo nuo žiurkių

Stanislava pasakoja, kad Nijolė su Artūru susipažino dar gyvendami Kauno gatvėse. Jų istorija, tikina ji, tokia pati kaip ir kitų šiukšlyno gyventojų – abu serga priklausomybe nuo alkoholio, neteko savo būstų, turi skolų, gyveno gatvėje, vėliau sąvartyne.

Pasiteirauju Nijolės, ką ji veikė iki patenkant gyventi į sąvartyną. Moteris atšauna, kad gyveno namuose. Po trumpos pauzės priduria, kad dirbo pardavėja.

Artūras pasakoja, kad seniau dirbo „Biržų žiemtiekimo“ Kauno padalinyje. „Dirbau krovėju, sandėlininku, vedėju. Visaip. O pagal išsilavinimą esu radiotechnikos montuotojas“, – sako Artūras.

Ir nors pora gyvena nelegaliai suręstame namuke, Nijolė turi net gėlių darželį. Stanislava pasakoja, kad „Caritas“ norėjo jiems ir ožką įtaisyti, bet pabijojo laukinių gyvūnų. Artūras ranka mosteli į pievutę, esą ten buvo pasisodinę bulvių, tačiau jos neaugo – žemės per daug smėlingos.

Nijolė su Artūru taip pat aprodo savo turimus šventųjų paveikslus. Viename iš kambarių, pasakoja Stanislava, kartais yra laikomos mišios, o šiais metais čia „Carito“ savanoriai su benamiais šventė ir Velykas.

Nors buveinėje nėra elektros, Artūras su Nijole turi du šaldytuvus. Juose laiko maistą, kad nesuėstų žiurkės. „Sunku be elektros gyventi, bet kai pripratę, tai mums čia geriau. Ką nori, tą darai. Nereikia Rukloje gyventi, ten vieni narkomanai, baisu išeiti“, – sako Nijolė ir parodo didelę metalinę statinę. Jos viduje vaškas. Jonalaukio gyventojai patys pasigamina žvakes, jų taip pat parūpina ir „Carito“ darbuotojai.

Ir jos žiemą reikia malkų, su šypsena sako gyventojai, kad jiems jos nieko nekainuoja – juk jie gyvena miške. Tačiau, priduria Nijolė, geri žmonės žiemai jiems atveža malkų.

Atsisako paslaugų

Pasiteirauju, kaip gyventojai prižiūri savo asmens higieną. „Va, – Nijolė pirštu beda į lietaus vandens pilną metalinę vonelę. – prilyja į balėją ir pasišildome. Vandenį geriame iš šalia esančio šaltinio“.

Stanislava priduria, kad jei tik gyventojai pareikštų norą, galėtų praustis Jonavos socialinių paslaugų centre. „Bet jie nenori“, – žiūrėdama į savo globotinius šypteli Stanislava. Nijolė pakraipo galvą ir atkerta, kad iki centro toli eiti – kol pareis, tai sukais, vėl reikės praustis.

Nijolė priduria, kad kitų žmonių privengia. „Buvo čia žurnalistų kitų atvažiavę. Atvežė bulkos. Bet mums nieko nereikia. Buvo ir narkomanas atėjęs su peiliu, ieškojo, kas jo kanapes nupjovė. Agresyvus. Tokių bijau. Su tokiu nei barsies, nei išvarysi, jei peiliuką turi“, – sako Nijolė.

Pasiteirauju, gal ji nori ką nors perduoti žmonėms, kurie skaitys straipsnį. „Tegu laimingai žmonės gyvena ne taip, kaip mes. Tegu džiaugiasi savo gyvenimu. Mums čia neliūdna, bet žmonių mažiau. Seniau kortomis pažaisdavome“, – galvą pakraipo ji.

Serga alkoholine epilepsija

Atsisveikiname su Nijole ir Artūru. Kartu su Stanislava žingsniuojame link automobilio. Stanislava toliau pasakoja, kad Nijolei dirbti nereikia. Ji oriai gauna pensiją – 120 eurų per mėnesį. Tačiau net gaudama šiek tiek pinigų moteris nesiryžo veido odos persodinimo operacijai.

Dar prieš susitinkant su Nijole, Stanislava įspėjo, kad sąvartyno gyventoja yra susižeidusi savo veido odą. Kaip pasakoja Stanislava, Nijolė neišdrįso globėjai prisipažinti, kad serga alkoholine epilepsija. Ištikus priepuoliui, ji neturėjo vaistų ir veidu krito į puodą su verdančiu vandeniu.

„Tai buvo prieš 3 ar 4 metus. Mes pirkome kremus, kad jai netrauktų odos, kad žiemą nekraujuotų, neraudonuotų. Tie vaistai labai brangūs. Dabar visai gerai atrodo. Tą kartą ją išvežė greitoji. Žinot, kaip ten su benamiais. Nelabai juos žiūri, globoja, myluoja ir bučiuoja. Ligoninėje palaikė ją savaitę“, – sako Stanislava.

Anot jos, Nijolė nenorėjo odos persodinimo operacijos. „Ji sąmoningai atsisakė operacijos, žinojo, kad vaistams pinigų neturės. Ji dabar nešioja akinius, akys buvo šiek tiek pažeistos. Ji sakė, kad jei būtų reikėję akių operacijos, tai dėl visko būtų sutikusi. Nes būti benamiu ir aklu – labai liūdna“, – pasakoja Stanislava.

Artūras, sako Stanislava, negauna jokios pašalpos. Vyras pats ieškosi darbų ir taip užsidirba šiek tiek pinigų. „Jis neišsiskyręs su savo žmona. „Sodra“ mato, kad yra bendros pajamos ir jam negali duoti jokių pašalpų“, – pasakoja pašnekovė.

Moteris pasakoja, kad Artūras pabėgo nuo finansinių skolų. Vyro registruota gyvenamoji vieta yra jo sename bute, Partizanų gatvėje, Kaune. Tačiau tame bute jo šeima seniai nebegyvena. „Jis neberanda tų asmenų, su kuriais seniau gyveno. Apie vaikus irgi nekalba, lyg jų neturėtų“, – pastebi Stanislava.

Sunkiausia – netektis

Tokių benamių kaip Nijolė ir Artūras globa Stanislavai yra savanoriška veikla. Anot jos, sunkiausia, kai vienas iš jų netenka artimo žmogaus. „Ar sąvartyno gyventojas, ar nakvynės namų gyventojai, ar tvirti piliečiai, kai gauname tokią žinią – skausmas didžiulis“, – atvirauja Stanislava.

Moteris pasakoja, kad abu Nijolės vaikai mirė. „Dukra buvo priklausoma nuo alkoholio, gyveno su smurtaujančiu sugyventiniu. Niekas neteigia, kad jos mirtis buvo smurtinė: griuvo krito. Kiti žmonės sakė, kad ai, girtuokliai jie mušdavosi“, – niūriai sako Stanislava.

Nijolės sūnus mirė Londone. Mirties aplinkybės irgi neaiškios, sako Stanislava: vieni sako, kad jis buvo nužudytas, kiti – kad perdozavo. „Kai Nijolė sužinojo, kad mirė sūnus, aš buvau su ja. Sakė, kad nepykčiau, neturi ji pinigų mišioms, bet labai norėjo, kad jos būtų. Užpirkome mišias.

Mes turime giminių. Seses, tetas ir draugus. O jie nieko neturi. Man labai liūdna, kad jie šitą skausmą pergyvena vieni“, – sako Stanislava.

Sąvartyno gyventojai bet kada gali ateiti gyventi į Jonavoje esančius nakvynės namus. Tuos, kuriuose dirba Stanislava. Pasiteirauju, kodėl jos globotiniai mieliau renkasi gyventi buveinėse. „Jie yra sąmoningi, susiorientuoja. Jie jau susikūrę savo tą bendruomenę, turi sodybas ir taip gyvena. Žmonės nakvynės namuose gali gyventi metus laiko. Per mėnesį reikia mokėti po 21 eurą.

Metai laiko ir baigėsi – žmogus turi integruotis. Socialinio būsto jie negaus, nes turi skolų. Pajamos per mažos, turi dirbti. Bet visi jie yra paskendę skolose. Jie puikiai supranta savo situaciją ir kuria tokį gyvenimą, kokį gali. Kai reikia, antklodžių paprašo. Jei jiems būtų blogai, tai jie eitų į nakvynės namus. Sakau, kad gyvenimas nakvynės namuose yra kaip 5 žvaigždučių viešbutyje: dušai, karštas vanduo, virtuvė, skalbykla, labdaros yra – pasaka. Bet tai trunka tik metus, po to jie turi išeiti“, – sako Stanislava.

Pašnekovė priduria, kad jos praktikoje yra pasitaikiusių atvejų, kai žmonės sugebėjo atsistoti ant kojų po gyvenimo nakvynės namuose, tačiau dažniausiai jiems tai padaryti trukdo skolos.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

3 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

Naujausios žinios

Viena populiariausių Kauno „Circle K“ degalinių užvėrė duris

Nuosprendis nepakito: buvęs Kauno vicemeras K. Kriščiūnas lieka pripažintas kaltu

Bendrojo pagalbos centro darbuotojai turi savo versiją dėl pakaunėje pasiklydusios senolės

Visame pasaulyje sutriko populiariausių socialinių tinklų veikla

Vyras įkalinimo įstaigoje nepasimokė – antrą kartą įkliuvo dėl analogiško nusikaltimo

Ledai pajudėjo – Seimas imasi PVM lengvatos maistui klausimo

Naujiena Nemuno žiede – adrenalino mėgėjus kviečia pasijusti lyg Dakare

Pokyčiai švietimo srityje – didins lėšas studijoms

Unikali galimybė – pirmąkart kūdikiai kviečiami tapti šokio spektaklio bendraautoriais

Paaiškėjo, kad vyro lavoną paslėpęs įtariamasis - stebėtas psichikos priežiūros įstaigose