Vienintelė išminuotoja Lietuvoje atsisakė veterinarės profesijos, o sprogmenų kvapo nekeistų į nieką – Kas vyksta Kaune

Vienintelė išminuotoja Lietuvoje atsisakė veterinarės profesijos, o sprogmenų kvapo nekeistų į nieką

delfi.lt 2018/10/13 14:36
DELFI.LT nuotr.

Atsiradus progai, Agnė Maciulevičiūtė nė nedvejodama veterinarijos gydytojos duoną iškeitė į išminuotojos profesiją. Vienintelė moteris išminuotoja Lietuvoje sako, kad ją itin traukia šis pavojingas darbas: ji adrenalino, sprogimo kvapo ir patriotiškumo neiškeistų į nieką.

28 metų Agnė dirbo veterinarijos gydytoja. Tačiau šiandien, po dviejų metų, Agnė jau nebedėvi veterinarijos gydytojo chalato. Dabar ji – Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos Antro sprogmenų neutralizavimo kuopos valdymo grupės Standartinių sprogmenų neutralizavimo specialistė eilinė Maciulevičiūtė.

„Žmonėms būna labai didelė nuostaba, kai sužino, kad aš išminuotoja. Man tai atrodo natūralu. Jų reakcija būna vau. Nesu susidūrusi su žmonėmis, kurie sakytų: gal tu eik skalbinių džiaustyti. Žmonės būna sužavėti, o man keista, pradedu raudonuoti“, – juokiasi pašnekovė.

Pažadėjo šuniukų ir sprogmenų

Agnė pasakoja, kad logiško sprendimo, kodėl nusprendė drastiškai pakeisti savo gyvenimą – nėra. Tačiau pašnekovė neslepia, kad ilgą laiką jautė, kad kažko jos gyvenime trūksta.

Kaip juokauja kareivė, ją į batalioną atviliojo geras marketingas – pažadėjo šuniukų ir sprogmenų. Būdama 28 metų ji sugalvojo išsilaikyti savigynos ginklo egzaminą ir ten susipažino su buvusiu Juozo Vitkaus bataliono vadu. Jis jai ir papasakojo apie išminuotojų būrį bei apie tai, kad jie turi ir kinologų būrį.

Sužavėta mergina nuvyko susitikti su naujuoju bataliono vadu plk. ltn. Ramūnu Jurskiu. „Bataliono vadas man pasakė, kad yra išminuotojų kuopa. Aš galvojau: vau. Pasakė apie šuniukus. Po pirmo pokalbio suveikė marketingas. Šuniukai ir sprogmenys. Ko daugiau reikia gyvenime?“, – juokauja ji.

Surimtėjusi Agnė priduria, kad visi veiksmai po pirmojo pokalbio yra sistemingi, turint galvoje vieną tikslą – tapti išminuotoja. „To neatsimenu, bet mano mama man yra sakiusi, kad aš nuo 3 metų sakydavau: mama, būsiu arba policininkas, arba kareivis. Viskas. Kitaip nebus“, – sako Agnė.

Kuprinė su kojomis

Pirmasis išbandymas Agnei buvo mesti gerai apmokamą darbą ir 9 mėnesius kartu tarnauti su vos 18 metų sulaukusiais šauktiniais.

Moteris neslepia, kad tai nebuvo lengva. „Su vienais susidraugauji, su kitais – susipyksti. Labai elementaru. Gyvenau kambaryje tik su merginomis. Mano šaukime buvo 8“, – pasakoja Agnė.

Anot jos, incidentų būdavo įvairių, bet dažniausiai šauktiniai būdavo draugiški ir bėdoje padėdavo. „Turėjome Rukloje mergaitę, kurios ūgis gal 1,5 m. Kuprinė vos ne jos ūgio. Ją vadindavome kuprine su kojom. Tai reikėdavo ir ją nešti, ir kuprinę. Būdavo visko. Nenorėdavo jaunesni šauktiniai padėti. Sakydavo: ką jūs čia, mergos, silpnos“, – pamena Agnė.

Tačiau, pastebi ji, yra fizinė jėga ir yra dvasinė jėga. „Užsidedi tą kuprinę ir varai. Jie, vaikai, labai greitai pasmerkia, bet lygiai taip pat, kai pamato, kad tu toliau judi, stebisi. Su jais susidraugauji“, – apie šauktinius sako Agnė.

Pasiteiravus, kas buvo sunkiausia tarnaujant 9 mėnesius, Agnė gūžteli pečiais ir įspėja, kad jos atsakymas labai banalus ir elementarus. Sunkiausia – nematyti artimųjų.

„Galiu pasakyti, kad fiziškai būna šliauži, velki, bliauni, šliauži per tą poligoną. Bet vis tiek šliauži. Dar užsivedi save ir varai. Purvinas po trijų parų, kojos pūslėtos, prapjautos. Bet vis tiek varai, yra vidinė stiprybė. Ta mintis, kad kažkas manęs laukia. Aš iš idėjos ten ėjau. Ta idėja su manimi nuo trijų metų, nors aš to neatsimenu. Aš patriotė. Man garbė nešioti uniformą, garbė apsiverkusiai šliaužti. Aš tai pripažįstu, tai buvo. Fizinis dalykas nebuvo sunku. Kitą dieną tu eini ir darai. Bet artimųjų ilgesys… vis tiek reikia artumo“, – atvirauja išminuotoja.

Nebelieka chaoso

Agnė neslepia, kad ašaros yra dažnas šauktinių palydovas. „Vyrai sako, kad raumenys svarbiausia. O aš sakau: faktas, kad mes fiziškai silpnesnės, bet yra atsvara. Ta dvasinė stiprybė labai daug duoda. Berniukai verkia pasikukčiodami, o tu žinai, kad tau reikia daryti. Daug kas palūžta, mes žmonės esame. Paverki ir praeina“, – tikina ji.

Pašnekovė priduria, kad tapus kareiviu, mintys pasikeičia kardinaliai: atsiranda pagarba, subordinacija.

„Tvarka iš gyvenimo išgyvendina chaosą. Negaliu sakyti, kad sutvarko gyvenimą, bet yra dienotvarkė“, – pasakoja Agnė.

Tačiau, pripažįsta pašnekovė, iš pradžių jai buvo sunku prisitaikyti. „Kad man ramiau būtų, aš nusiteikiau į tai žiūrėti kaip į žaidimą. Rėkia ant tavęs, klykia, staugia. Bet tau 28 metai, esi suaugęs, dirbantis žmogus ir kai ant tavęs rėkia kaip ant šuns – sunku susitvardyti. Bet aš į tai žiūrėjau kaip į žaidimą. Man ta mintis padėjo. Gyvenime yra reikia ir yra noriu. Tai čia yra reikia ir viskas“, – sako ji.

Išminuotojo epopėja

Praėjus 9 mėnesiams Agnė galėjo apsigalvoti ir grįžti į savo senąjį gyvenimą. Tačiau, tikina pašnekovė, ji nusprendė siekti savo užsibrėžto tikslo. Šiandien ji jau vyksta į iškvietimus.

Savo kelionę Agnė juokais pavadina išminuotojo epopėja. „Reikia praeiti atranką, sprogdinimo darbų kursą, tada standartinių sprogmenų neutralizavimo kursą, tai tikrai sunku. Ne kiekvienas gali tai atsiminti“, – tikina ji.

Pasiteiravus, kas bus sunkiausia jau siekiant tapti išminuotoja, Agnė nusijuokia, kad viskas nuo pradžių iki galo. „Mane vedė motyvacija ir troškimas. Man garbė nešioti uniformą, garbė atnešti realią, apčiuopiamą naudą valstybei. Važiuojant į iškvietimą visada būna jauduliukas, nė vienas nesame apsaugotas. Bet ta mintis, kad galbūt kažkam išgelbėjai gyvybę… Tai realus, apčiuopiamas nuotoja Lietuvoje. Anot jos, kariuomenės vadovybė visada ją palaikė. „Esi karys, lytis nėra svarbu“, – sako Agnė.

Tačiau, priduria ji, nors kariuomenėje propaguojama vienybė, kartais joje pasitaiko ir pavydo. Anot Agnės, galbūt tai, kad jai sekasi, kartais užgauna vyrų ego. Ir nors kartais tenka pakovoti, Agnė tvirtina, kad operacijų metu nebelieka nei jausmų, nei ego – tėra misija.

Palaikymo, pasakoja Agnė, kartais reikėdavo. „Net draugai kartais sakydavo, kad, Agne, tu moteris. Kam tau to reikia? Aš save atradau. Kuo daugiau gali, tuo daugiau nori ir tuo geriau gaunasi“, – šypteli ji.

Lydi sveika baimė

Pasiteiravus, apie patį pirmąjį sprogdinimą, Agnė pasakoja, kad važiavo mišku, gilyn į smėlynus ir pušynus. „Artėji link aikštelės, išlipi ir jaudiniesi: kas dabar bus? Ir tuo pačiu įdomu. Savyje negalėjau susilaikyti. Aš labai smalsus žmogus. Tie jausmai buvo nuo baimės iki streso ir euforijos. Aišku, tu tai laikai save savyje, stengiesi kariškai susivaldyti. Bet tavy verda 9 pasauliai“, – atvirauja išminuotoja.

Tačiau, sako ji, išminuotoją turi lydėti sveika baimė. „Ji visada turi būti. Ir tuo pačiu susikaupimas. Negali galvoti nieko pašalinio. Būtinai turi susikoncentruoti. Ir ramiai, lėtai neskubėti. Tai pirma išminuotojo taisyklė – neskubėti. Elgtis pagal taisykles, reglamentą, vyresniojo nurodymus. Nes vyresnysis yra tas žmogus, kuris priima sprendimą, ką daryti ir kaip“, – pabrėžia ji.

Moteris tikina, kad neturi jokio ritualo, kuris padėtų jai susikaupti. „Nespaudau pirštų, neskaičiuoju karoliukų ant kaklo. Tiesiog žinau, kad reikia. Reikia – važiuoju. Jeigu ne – nedirbčiau tokio darbo“, – akcentuoja ji.

Jei nemoki valdyti streso, baimės, anot Agnės, negali būti išminuotoju. „Antras svarbiausias dalykas – išminuotojui reikia turėti nemažai košės galvoje. Pėstininkų kitokia specifika, ten yra taktikos, tai sudėtinga. Bet dirbant išminuotoju tau ir taikos metu yra grėsmė gyvybei“, – teigia ji.

Gins net ir bambeklius

Daugiausiai iškvietimų, pasakoja pašnekovė, būna rudenį ir pavasarį. Iškvietimų, sako ji, per savaitę gali būti nuo 7 iki 87. Didžioji dalis jų, sako Agnė, būna tikri. Kilus įtarimui, kad radote sprogmenį, Agnė ragina skambinti Bendrosios pagalbos telefonu 112.

„Mes randame nuo žaislinių kardų iki traktorių vibratorių. Kai pradedi mokytis, tu sprogmenų nuo daiktų vizualiai atskirti negali. Būna aprūdiję, apsinešę. Eilinis žmogus tikrai negali atskirti, kad tai ne sprogmuo. Todėl kilus įtarimui, jokiais būdais neliesti, nekrapštyti, nenešti, nevilkti, nedaužyti rasto daikto“, – pabrėžia išminuotoja.

Anot jos, teko sutikti ir pagyvenusią moterį, kuri bene 10 metų su sprogmeniu įkaldavo karvės kuolą. „Sprogmenų yra įvairiausių formų, dydžių, struktūrų. Aš pati dar mokausi. Kartais tikrai sudėtinga atskirti“, – pasakoja Agnė.

Į kalbas, kad Lietuva maža ir nuo jokių priešų neapsigins, Agnė sako, kad reaguoja pilietiškai. „Mes dirbame Tėvynės labui. Sunku atsakyti už kiekvieną, bet aš į taip kalbantį žmogų žiūri kaip į eilinį žmogų, kurį aš turėsiu apginti.

Rėkti yra labai lengva. Tu pats ateik čia, parodyk ir apgink. Nes kuo bus daugiau tokių žmonių, kurie tai sako, tuo mes būsime mažiau vieningi“, – pabrėžia Agnė.

Ano jos, dabar į kariuomenę ateinantis jaunimas yra veržlus ir jais verta didžiuotis.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA