Kas kultūrinėje padangėje praėjusią savaitę buvo įsimintiniausia?
Kai kam, turbūt, Kazimiero mugė, kasmet sutraukianti daugybę žmonių – jų kur kas daugiau, nei kartu sudėjus visus šią savaitę apsilankiusiuosius parodose, koncertuose, knygų pristatymuose.
Renginių apžvalga
Tačiau ir „mažatiražiai“ kultūros renginiai turi savąjį masiškumo rodiklį. Pavyzdžiui, žmonių – ir dalyvių, ir žiūrovų – būna tiršta parodoje „Atgimimas“, kuri veikia Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, „Girstučio“ kultūros ir sporto centre bei Kauno kultūros centre „Tautos namai“.
Taip pat patenki į žmonių spūstį per kiekvienais metais surengiamo Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos parodos „Pavasaris“ atidarymą, kuris, deja, jau antrus metus rengiamas ne, kaip anksčiau, įprastai Keramikos muziejuje, bet galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27). Gaila, labai gaila, kad Kaunas nebeturi Keramikos muziejaus, kai mieste kuria daugybė talentingų keramikų. Ir nors Kauno miesto muziejaus (kuris perėmė Keramikos muziejų, nes įsikūrė Kauno rotušėje) senovinio rūsio skliautuose įrengtos neblogos erdvės, vis dėlto negali neatsidusti – gaila, labai gaila, kad Kaunas nebeturi idealioje keramikai erdvėje buvusio Keramikos muziejaus.
Dar viena paroda, praeitą savaitę pažymėta masiškumu arba didžiuliu dėmesiu, tai Aistės Ramūnaitės personalinė grafikos paroda Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių arba populiariau ir aiškiau sakant – Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64). Į jubiliejinę menininkės parodą sugužėję grafikės gerbėjai vos tilpo ekspozicinėje erdvėje, o ir patys galbūt kažkiek tapo eksponatais. Tokiais atvejais parodas patartina aplankyti dar kartą, kitą dieną, tuomet labiau atsiveria autentiškas kūrybos pasaulis, bet visada verta ateiti ir šventinę, atidarymo, dieną, juk šventinės nuotaikos niekada nebūna per daug ir ji labai gerai padeda gamintis serotoninui.
Taigi, pavasarį, silpstant imunitetui, kur to serotonino ieškoti (įsikrauti) reiktų kitą savaitę?
Kviečia į renginius
Kovo 16 d. (ketvirtadienį) 17:30 val. Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56) vyks tikra šventė – bus įteiktos Kauno meno kūrėjų asociacijos premijos, o kas, jei ne premija maloniai sušildo (sustiprina) menininką? Na, žinoma, ir dar kažkas individualaus, bet į premijas nespjauna niekas. Taigi Kauno meno kūrėjų asociacijos premijų laureatais šiais metais tapo architektė Loreta Janušaitienė, skulptorius Stasys Žirgulis, satyrikas Rimantas Petras Klusas, fotožurnalistas Artūras Morozovas.
Taip pat kovo 16 d. 16 val. Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių muziejuje vyks pagrindinis renginys šio teatro įkūrėjui Stasiui Ratkevičiui atminti, pažymint jo 100-asias gimimo metines.
Prieš tai, kovo 14 d. (antradienį) 15:30 val. Kauno valstybinio lėlių teatro Mažojoje salėje filmo apie teatro įkūrėją „Mėlyniesiems katilėliams aidint“ peržiūra, o renginių ciklą vainikuos kovo 18 d. (šeštadienį) Didžiojoje salėje parodyta premjera „Tikroji Pelenės istorija“.
Kovo 16 d. 16 val. Tautos namuose bus atidaryta Rymanto Penkausko fotografijų paroda „Sub Specia Aeternitatis“. Pavadinimą išvertus iš lotynų kalbos, tai būtų – „Amžinybės požiūriu“, o į amžinybę, sutikite, ne taip dažnai yra proga žvilgtelti. Beje, net pats R. Penkauskas viešai yra suabejojęs, ar ji apskritai yra, bet ją nufotografuoti jam pavyko. Tikrai pavyko.
Kovo 17 d. (penktadienį) „Parko galerijoje“ 18 val. bus atidaryta vilnietės dailininkės Indros Grušaitės gana manieringa paroda. I.Grušaitė sąmoningai gręžiasi į senasias epochas, Renesanso ir Manierizmo paveldą, čia rasdama ne tiek temas, kiek požiūrio į tikrovę perspektyvą. Jos paveikslai drąsina leistis į magišką kelionę po keistame laike sustingusią erdvę, kupiną keistų gyvių ir personažų.
Nuo kovo 17 d. Kauno kino teatre „Romuva“ bus rodomas Latvijos režisieriaus Davio Simanio filmas „Pelenų sanatorija“. Beje, po premjeros Latvijoje „Pelenų sanatorija“ pelnė daugybę kino kritikų pagyrų dėl subtilios, rafinuotos kino kalbos ir gilaus režisieriaus žvilgsnio į bendražmogiškas problemas, kurias sukelia didžiosios istorinės traumos.
„Pelenų sanatorija“ – pasakojimas apie paskutiniuosius Pirmojo pasaulinio karo metus. Jo herojus vokiečių armijos gydytojas Ulrichas siunčiamas į nuošalią sanatoriją, skirtą karo metu psichines traumas patyrusiems ligoniams. Gydytojas tikisi pakeisti šią keistą vietą ir netikėtai sutikto paslaptingo sulaukėjusio berniuko gyvenimą. Įtemptoje, baimės kupinoje atmosferoje vietinių gyventojų ir karių neapykanta auga, nes jie mano, kad berniukas yra vilkolakis, nori jį sugauti, sunaikinti, ir yra pasirengę susidoroti su bet kuo, kas stos jiems skersai kelio.
„Man būtų didžiausias pagyrimas, jei kiekvienas iš mūsų pažiūrėjęs šį filmą įsisąmonintų, kokį išskirtinį gyvenimą mes gyvename taikos metu, ir kaip dažnai to gyvenimo nebranginame“, – sako režisierius D. Simanis.
Taigi akivaizdu, kad renginių rengėjams ketvirtadienis išlieka mėgstamiausia diena, o norint, kad į parodos atidarymą ar knygos pristatymą ateitų „neišsibarsčiusi“ po visą „svietą” (tiksliau – po įvairias Kauno erdves) publika, reiktų ją pakviesti, tarkim, pirmadienį. Bet kas gi šventę švęs pirmadienį? Na, nebent tas, kuriam visi pirmadieniai yra tokie pat ketvirtadieniai.
Enrika Striogaitė
