Anuo metu, Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iškeliaujant iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus Nazarėnas, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu (Mk 10, 46-52).
Kas skaitė D. Brown’ą, iliuminatus pažįsta. Evangelija irgi pasakoja apie vieną iš jų. Dar daugiau. Šį sekmadienį ji nori išprovokuoti mus visus pasijusti iliuminatais – apšviestaisiais. Bet leiskimės į kelionę su Jėzumi ir Jo mokiniais ir gausinga minia.
Jau prisiartinome prie Jeruzalės. Pastebime naują atmosferą, beveik šventišką nuotaiką, kurią miestų ir kaimų žmonėms dovanoja keliaujantis Jėzus. Daugybė skubėjo pas Jį. Ypač silpnieji, vargingieji, raupsuotieji, ligotieji. Visi nori būti šalia, prisiliesti, pasikalbėti su Juo. Iš Jo tikėjosi ramybės ir laimės. Visus Jis priimdavo ir sukurdavo pasitikėjimo ir vilties atmosferą. Netgi tolimiausieji ir svetimiausieji galėjo pasijusti artimi ir savi.
Tokiu savo elgesiu Jis iš tikrųjų kvietė kreiptis į Jį su tikėjimu. Būtent, vien tikėjimo Jis norėjo iš kiekvieno prie Jo besiartinančio. Kodėl? Tikėjimo malda visada atveria galimybę gyventi kitaip. Tai suprasti gali tik būdamas vargšu ar supratęs, kad vargšas esi iš esmės…
Būtent tai suprato Bartimiejus, elgetavęs prie Jericho vartų. Jis buvo silpnas kaip ir visi aklieji. Anais laikais aklieji galėjo tik elgetauti. Šitaip patvirtindavo, kad visiškai priklauso nuo kitų. Evangelijose jie yra ypatingi vargingumo ir silpnumo pavyzdžiai. Lozoriai, bartimiejai, kaip ir daugybė kitų bevardžių vargšų mums tolimesnių ar artimesnių (juk kiekvienas tokį turime!) sėdinėja prie mūsų gyvenimų durų laukdami kokios nors paguodos. O šitas aklasis tampa pavyzdžiu visiems mums. Tikinčiojo, kuris tiki ir meldžiasi, pavyzdžiu.
Aplink jį – tamsa. Nemato kas praeina, neatpažįsta besiartinančio, neskiria nei veidų, nei veiksmų. Tądien vyksta kai kas naujo. Jis girdi besiartinančią minią ir savo gyvenimo bei regėjimo tamsoje nujaučia buvimą. Išgirdo, pastebi evangelistas, kad čia yra Jėzus. Jis nujaučia, kad tas jaunasis pranašas nėra kaip visi kiti kada nors praėję pro šalį. O kiek jis girdėjo jų praeinančių! Kiek kartų tiesė jiems ranką, kiek kartų prašė paramos. Ėjo ir praėjo. Čia vis neregėjimo patirtys. Bet ir šelpimo patirtys. O neperžengiamos bedugnės tarp sveiko ir ligoto, turtingo ir vargšo, šelpiančio ir prašančio!
Bartimiejui reikia prašyti. Jis nieko neturi. Kai išgirsta apie tą einantį Jėzų, pratrūksta šauksmu. Varganu šauksmu. Čia ne mokslingųjų šauksmas. Paprastas ir dramatiškas šauksmas. Tas neregys geriausiai moka dejuoti. O kas geriau išreikš tamsos ir atskyrimo tragediją? Miniai tai nepatinka. Niekada nepatiks. Todėl minia tai draudžia.
Visada draus. Ši dejonė nepatogi. O šauksmas perdėtas ir susijautrinęs, kaip dažnai nutinka vargšams. Šitaip gali sugadinti ir laimingą Jėzaus ir miesto minios susitikimą. Tegul jis nutyla! Neregys neturi nieko bendra su miesto gyvenimu. Jam leidžiama elgetauti, bet tik tol kol nedrums įprasto laimingo miesto gyvenimo ritmo. Miniai, sudarytai iš save laikančių sveikais ir niekam nieko neskolingais, yra lengva įbauginti ligotą vargšą visiškai priklausantį nuo kitų malonės. Jėzaus artumas šitam suteikė jėgų nugalėti bet kokią baimę. Bartimiejus manė, kad šitas susitikimas galės visiškai pakeisti gyvenimą, tad dar garsiau šaukė – dejavo: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Čia – mažųjų malda, kurie nesiliaudami per dienas ir naktis prašo artumo. Čia – silpnųjų šauksmas, sužinojus apie Jo buvimą netoli ir į jį sudėjus visas viltis.
Jėzus nepraeis pro dejonę. Sustoja. “Pašaukite jį”, paprašo. Tai kiti jam pasakys: “Drąsos! Jis šaukia tave!” Kviečia visada pats Dievas. Jis tik naudojasi žmonėmis ir jų lūpomis. Jie prisiartina prie mūsų ir mus padrąsina artintis prie Jėzaus, tiksliau, jie mus nuveda pas Jį. Susitikimas su Jėzumi visada asmeniškas, reikalauja tiesioginio, šeimyniško pasikalbėjimo. Kaip pasitikėjimo kupinas sūnus kad kalbėtųsi su pasitikėjimo vertu tėvu.
Bartimiejus, išgirdęs, kad Jėzus nori jį matyti, pašoka ir, nusimetęs apsiaustą bėga. Nusimeta apsiaustą, dengusį jį ilgus laikus. O turbūt tai buvo vienintelė priedanga ir nuo žiemos šalčio ir nuo minios kietos širdies. Nusimetė priedangą. Ir bėgo nematydamas? Matė aiškiau nei visa minia! Girdėjo Jėzaus balsą ir bėgo balso link. Buvo tik balsas, bet vienintelis balsas, kuris pirmą kartą norėjo jį priimti. Jis buvo kitoks nei minios balsas, reikalaujantis nutilti. Šitas balsas, šis žodis buvo jam nauja pradžių pradžia, tokia tvirta, kad ja galėjo pasiremti net neregys. Šitaip Bartimiejus susitinka Dievą. Taip buna kiekvienam kuris girdi Dievo žodį ir juo remiasi. Dievo žodžio klausymasis veda ne į tuštumą, ne į psichologizavimą. Šis klausymasis nuveda į asmeninį susitikimą su Dievu.
Pokalbį pradeda Jėzus. Pratęsia šaukimu – atsiliepimu pradėtą ryšį. Čia tikrai naujas, nepatirtas dalykas. Jėzus neįdės į jo ranką smulkios monetos, nors ir labai svarbios ateičiai. Jis paskiria jam laiko, kalbasi, domisi juo, jo poreikiais, klausia: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Jis buvo įpratęs prašyti išmaldos. Kodėl šįkart jam prireikė visiškai kitko? Kaip ateina šviesa į tamsiausią žmogaus naktį?
Kun. Artūras Kazlauskas
