Trypia poetės atminimą: išdavė Lietuvą

NAUJAUSIOS ŽINIOS

Išskirtinio talento, tačiau dėl vykimo į Maskvą „saulės parvežti“ iki šiol labiausiai plakama ir niekinama poetė Salomėja Nėris negali ramiai ilsėtis. Rengiantis jos mirties 70 metinių minėjimui, feisbuke pasipylė itin neigiami vertinimai.

Muziejininkė Aldona Ruseckaitė stebisi puolimu prieš klydusią, tačiau vėliau atgailavusią poetę. Tuo metu filosofė Nerija Putinaitė S. Nėries mirties metinių minėjimą vertina kaip nesusipratimą. N. Putinaitė pastebi, kad iki šiol nesame įvertinę sovietinių veikėjų.

Liepos 7 d. S. Nėries memorialinis muziejus kviečia į Petrašiūnų kapines prie poetės kapo paminėti jos 70-ąsias mirties metines. Čia bus skaitomas pranešimas apie S. Nėries išėjimą, jos eilėraščiai apie meilę jaunystės miestui Kaunui, tėvynės ilgesį, gamtos grožį bei gyvenimo laikinumą.

Po feisbuke paskelbtu įrašu apie renginį užvirė arši diskusija. Aštriausiai rėžė radijo ir televizijos laidų vedėjas A. Ramanauskas. „Ar bus galima parodyti b..?“, – feisbuke paklausė A. Ramanauskas. Po kurio laiko toks komentaras buvo pašalintas.

A. Ramanauskas DELFI paaiškino, kas lėmė tokį pasisakymą.

„Pirma, ji buvo labai bloga poetė. Nežmoniškai bloga poetė. Ji buvo brunius (idiotas bardas su garmoške, visiškas beprotis). Antra, ji buvo kvislingė, paprasčiausia išdavikė. Nieko ji neklydo – puikiausiai žinojo, ką darė. Trečia – ji buvo žiauriai negraži, turėjo kašaloto kaktą, iš veido šiek tiek priminė klozetą“, – dėstė A. Ramanauskas.

S. Nėris – pripažinta poetė, tačiau jos biografijoje yra juodų dėmių. S. Nėris buvo paskirta Liaudies Seimo atstove, taip pat su delegacija vyko į Maskvą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą diktatoriaus Josifo Stalino garbei, šios poemos dalį ji paskaitė 1940 m. rugpjūčio 3 dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, įjungiant Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį.

„Aš, kaip muziejininkė, kaip žmogus, žiūrintis į istoriją ramiau, dalykiškiau, santūriau, taškus sudėliojantis kitaip, į tai blogai žiūriu. Pasaulis žiauriai piktas, keisti teismai – žmonės nei gyveno tuo laikotarpiu, nei gali įvertinti kitų dalykų, mato vieną kitą faktą“, – situaciją komentuoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė A. Ruseckaitė.

Pasak jos, jei S. Nėris ir nebūtų važiavusi į Maskvą, situacija nebūtų pasikeitusi. A. Ruseckaitės nuomone, nemokame vertinti savo talentų. Pašnekovei baugiausia, kad taip reaguoja jauni žmonės. Ji sakė maniusi, kad jaunimas nebėra toks piktas, į istoriją jau gali pažiūrėti objektyviai, dalykiškai, analizuojant ir atskiriant talentą bei talento klaidas.

„Mes nežinome, ką S. Nėris galėjo jausti turėdama invalidėlį vaiką, viena su juo ant rankų, bijodama Vladimiro Dekanozovo, parašiusi poemą. Mes neturime žinių tais klausimais, o spjaudomės, leidžiame nuodingus garus ir tiek“, – stebisi pašnekovė.

Muziejaus vadovė sakė S. Nėries neteisinanti ir nemananti, kad viską reikia atleisti ir nubraukti. Praėjus 7 dešimtmečiams, ji siūlo žiūrėti objektyviai, istoriškai, dalykiškai. Pašnekovė klausia, kodėl negalima nueiti ant S. Nėries kapo, ten uždegti žvakutę, padėti gėlę ir perskaityti keletą eilėraščių.

„Tada ją turime išbraukti iš visur. Mokykloje ji programinė autorė, iš jos rašiniai rašomi. Tada reikia eiti prie Švietimo ir mokslo ministerijos, išreikalauti, kad ją, kaip didžiausią šio pasaulio nusikaltėlę, iš visur išmestų. Tada palikime grafomaniją – to laiko moterų poečių neturime – ji vienintelė talentinga ir mes visai nesigiliname, ką ji rašė karo metais, kaip ji, kaip sužeista vilkė, norėjo į tėvynę ir galvojo, kad tik tėvynė priimtų ir atleistų“, – kalbėjo A. Ruseckaitė.

Pašnekovės nuomone, nesuprantame žmogaus gyvenimo dramatizmo be galo sudėtingose istorinėse aplinkybėse. Muziejininkai svarstė, aš verta feisbuke diskutuoti su priešininkais, mat juos tai gali dar labiau pakurstyti tyčiotis. „Apmaudu, kad XXI a. antrame dešimtmetyje elgiamės kaip Stalino laikais, kaip visiški homo sovieticus“,– stebisi pašnekovė.

Pakeliui į Maskvą užsidarė tualete

A. Ruseckaitė priminė aplinkybes, kaip S. Nėris parašė poemą Stalinui. 1940 m. užėję sovietai kalbino, kad Staliną garbinančią poemą parašytų Kazys Boruta, tačiau rašytojai vyrai pirštais dūrė į S. Nėrį. Ją pasikvietė vėlyvą vakarą ir paaiškino, ką reikia daryti. Istorija sako, kad poetė buvo parašiusi keletą posmų Vytautui Didžiajam – bauginama juos perkreipė ir paskyrė Stalinui.

Su vyrais rašytojais – Petru Cvirka, Kostu Korsaku, Antanu Venclova ir kitais – vyko į Maskvą „saulės parvežti“. Tačiau, pastebi muziejaus direktorė, ant vyrų niekas taip nepyksta kaip ant jos – S. Nėris tiesiog buvo talentingiausia. Pasak A. Ruseckaitės, poetė kelionėje jautėsi blogai, pasakojama, kad užsidarė tualete ir vyrai ją vos iš ten iškrapštė. S. Nėris Maskvoje džiaugsmo nejautė, o prasidėjus tremtims suprato, kad kažkas ne taip. Vėliau ji Justo Paleckio prašė, kad grąžintų kai kuriuos ištremtuosius.

Užėjus vokiečių okupacijai, dėl iškilusio pavojaus S. Nėris 1941 m. turėjo trauktis su vaiku į Rytus. Pasitraukusi blaškėsi po Rusiją, ten parašė skausmingus eilėraščius, svarstė, ar jai tėvynė atleis. „O paskui ji nieko nebespėjo – mirė. Ji neturėjo laiko nei dideliems atsiprašymams, nei dideliems pareiškimams“, – kalbėjo muziejaus vadovė.

Pasakojama, kad poetę mirties patale aplankė kunigas, ši jam perdavė karo metų dienoraštį, kurio niekas iki šiol nerado. „Niekas šiandien negali pasakyti, kad ji – klaidų nepadariusi šventoji, tačiau klaidų tuomet padarė daugybė žmonių. Rašytojai P. Cvirka, K. Korsakas, A. Venclova padarė daugiau klaidų, daug aktyviau dalyvavo procese, bet talentingoji S. Nėris labiausiai ant akių. Beje, dažniausiai ją smerkia vyrai“, – stebisi A. Ruseckatė.

Muziejaus vadovės teigimu, poetas yra jautrus, klystantis. S. Nėrį pašnekovė palygino su S. Geda – gaivalingu talentu, kuris gyvenimo pabaigoje subadė dukrą. A. Ruseckatės teigimu, S. Nėris – viena labiausiai plakam ir puolamų, niekinamų rašytojų. Tačiau kaip poetė ji tautos mylima.

A. Ruseckaitei baugu, kad minėjimo dieną į kapines gali ateiti visokių kvailių, tačiau mėtomų kiaušinių ji nebijo. Skaudžiau dėl mindomo ir niekinamo poetės atminimo.

N. Putinaitė: sudievintas ir Just. Marcinkevičius

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoja filosofė Nerija Putinaitė aiškina, kad S. Nėris – pavyzdys to, kad iki šiol nesame įvertinę tarybinių veikėjų. „Iš tiesų jie buvo labai talentingi žmonės, kita vertus, jie buvo akivaizdūs kolaborantai ir, galima sakyti, išdavikai“, – sako N. Putinaitė.

Į tas pačias gretas ji rašo Kostą Kubilinską, kuris, bendradarbiaudamas su sovietų saugumu, prisidėjo prie būrio partizanų nužudymo.

„Reikėtų atskirti du dalykus. Viena – kūrėjų talentas, juk kai kurios S. Nėries eilės patenka į mūsų literatūros lobyną. Kitas dalykas – jų, kaip intelektualų, socialinės pozicijos vertinimas. Tą reikėtų labai aiškiai atskirti ir suvokti – talentas savaime nereiškia, kad žmogaus socialiniai pasirinkimai turi būti vertintini kaip pozityvūs. Manau, intelektualams kaip tik didesnė atsakomybė, ar eiti su režimu, ar prieš jį“, – kalbėjo N. Putinaitė.

Jos teigimu, rašytojų pasirinkimai turi būti vertintini taip pat kaip politikų, pavyzdžiui, Antano Sniečkaus. „Tuomet jubiliejaus minėjimas atrodytų absurdiškai. Negalime analizuoti rašytojo ar poeto kūrybos be jo vaidmens ir pasirinkimo. Jie, kaip elitas, rodo pavyzdį visai visuomenei. Jei minime S. Nėries mirties metines, reiškia, mes minime ją kaip visuomenės socialinį ir politinį herojų. Negalima išbraukti jų kūrybos iš literatūros, tačiau viešas oficialus jų minėjimas – nesusipratimas“, – mano filosofė.

N. Putinaitė prisipažįsta, kad asmeniškai jai gaila tų žmonių – jai iškyla klausimas, kaip pati pasielgtų atėjus režimui su visomis klastomis ir bauginimais. „Tačiau kalbame apie tam tikrą tų žmonių heroizavimą mūsų visuomenėje. Mes tarsi sakome, kad jų pasirinkimai skatintini ir vertintini kaip tam tikri pavyzdžiai. Tai, manyčiau, didžiausias nesusipratimas“, – sakė pašnekovė.

Pasak N. Putinaitės, apskritai išplaunamos prasmės – iki šiol nėra įvykęs adekvatus sovietinių veikėjų vertinimas. „Kaip ir, pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius – jis sudievintas, tačiau iš tiesų jis konstravo visas ideologemas. Nereikia net skaityti apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ – galima dar ankstesnius jo gana prostalininius eilėraščius paskaityti. Mes jį galbūt prisimename tik nuo Sąjūdžio laikų, nėra įvertintas jo propagandinis vaidmuo, o jis čia atliko didelį vaidmenį“, – aiškino TSPMI dėstytoja.

68 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

Naujausios žinios

Iš „Žalgirį“ paliekančio australo - patys gražiausi žodžiai komandos sirgaliams

Į namus su bendru įsiveržęs ir vyrą sudaužęs advokatas išgirdo teismo nuosprendį

Kaune būstinę turinti kelionių agentūra atleidžia darbuotojus ir stabdo veiklą

Pavojingą situaciją Petrašiūnuose užfiksavęs kaunietis: be komentarų

Į Eigulių „dangoraižį“ skubėjo ugniagesių ir greitosios pagalbos pajėgos

Korupcija įtariama SAM viceministrė traukiasi iš pareigų

Koronavirusas nustatytas Kaune esančios „Maximos“ darbuotojai

Aktualu moksleiviams: egzaminų perlaikyme bus privaloma dėvėti kaukes

Premjeras S. Skvernelis apskundė knygos, kurioje jis aprašomas, reklamą

Į patį Kauno centrą sulėkė net 5 ugniagesių brigados