Kas išgelbėjo miestą nuo potvynių? – Kas vyksta Kaune

Kas išgelbėjo miestą nuo potvynių?

Dabar ramiai vaikštinėjame Kauno gatvėmis, nesusimąstydami, jog seniau čia prireikdavo keliauti valtimis, mat miestą užliedavo dideli potvyniai. Ne kartą gyventojai tapo izoliuoti ir miesto centrą pasiekti buvo keblu. Kasmet žmonės susidurdavo su potvyniais iki tol, kai buvo pastatytas vienas miestui reikšmingas statinys, kuris ir dabar miestiečius saugoja nuo po visą miestą išsiliejusio vandens.

POTVYNIŲ KAUNE NUOTRAUKŲ GALERIJA>>>

Didžiausia priežastis, kodėl Kaunas skęsdavo tai, jog Neris yra sraunesnė ir ledus pradėdavo laužyti ankščiau, nei jie pasiekdavo Nemuną. Nemuno lėtesnė tėkmė nesugebėdavo išplukdyti ledų, todėl ties upės posūkiais ir seklumomis susidarydavo ledų sangrūdos.

Pagrindinė susisiekimo priemonė – valtys

Istorikas Mantas Daukšas portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakojo, jog potvynių metu susisiekimo problemos buvo sprendžiamos tradiciniu, tokiems reiškiniams būdu – ant apsemtos teritorijos, permesdavo lentų ir jomis pasiekdavo norimą tikslą. Žinant tai, kad stipresni ar mažesni potvyniai, pasikartodavo praktiškai kasmet, apsemiamų vietų gyventojai buvo priversti tūrėti valtis ar paprastesnius plaustus. Jais ir naudodavosi kritinėmis dienomis. Paprastai apsemtų teritorijų gyventojai stengdavosi be reikalo neiti iš namų ir tiesiog pralaukdavo tą kritinį laikotarpį užsidarę.

Bandant spręsti susisiekimo problemą, 1926 m. potvynio metu, Vilijampolėje vandeniui nunešus Slabados tiltą, buvo pastatytas laikinas plūdinis tiltas. Juo buvo galima judėti tik viena kryptimi, tad nusidriekė ilgos eilės ir laukti tekdavo valandų valandas. Dabar gyventojai taip pat susiduria su spūstimis, tačiau tai neprilygsta ano meto laukimui. Dabar galime laisvai judėti įvairiu transportu, kai tuo tarpu, mūsų seneliai neturėjo kitos galimybės, tik keliauti valtimis.

Kritinėse situacijose kauniečiai bandydavo užsidirbti

Visais laikais kauniečiai pasižymėdavo verslumu. Patvinus visam miestui apsukrūs gyventojai stengėsi pasipelnyti iš savo kaimynų. Vieni miestiečiai imdavo mokestį už tai, jog perkels savo valtimi kitus žmones. Kiti – prisipirkdavo maisto produktų ir juos parduodavo gerokai brangiau.

„Potvynio metu ypač pasipelnydavo smulkieji verslininkai. Tarp jų, ko gero, buvo ir žmonės, kurie ramiuoju Kauno gyvenimo periodu nesivertė prekyba, o tiesiog būdami apsukresni, prieš artėjantį potvynį pasirūpindavo būtiniausiomis maisto prekėmis ir jas perparduodavo. 1926 metais laikraščiuose užsimenama ir apie dirbtinai nuo 20–30 %, o kartais net iki 50 % sukeltas maisto prekių kainas. Prekiautojai teisinosi tuo, kad vanduo sugadino visus produktus“, – tikino M. Daukšas.

Žinoma, atsirasdavo ir tokių, kurie stengdavosi pasipelnyti iš svetimo turto. Iš kauniečių namų, išplovus įvairius daiktus, vagišiai stengdavosi juos kuo greičiau surinkti ir pasisavinti.

Dažniausiai skendusios Kauno vietos

Istorikas pabrėžia, jog didžiausi Kauno potvyniai buvo 1936 ir 1946 metais. 1936 m. potvynio metu , vanduo apsėmė Daukšos ir Vilniaus gatves. To meto spauda aprašydama potvynį, nurodo, jog pirmą kartą, potvynių metu „prigėrė“ žmogus”. Valdžia, reaguodama į potvynio metu padarytą žalą, supylė Veršvų bei Vilijampolės pylimus.

Daugiau aukų pareikalavo 1946 m. potvynis. Tais metais Nemuno lygis buvo pakilęs 748 cm virš nulinės žymos, (ši žyma iki mūsų dienų yra išlikusi prie Vytauto bažnyčios. Ten tai pat sugraduota kiek kuriais metais buvo apsemtas Kaunas potvynių metu). 1926 m. potvynio metu upė, apsėmusi apie 2/3 Kauno miesto ir jo priemiesčių, laikėsi kelias dienas. Vanduo išsiliejo net iki Laisvės alėjos, siekė Įgulos bažnyčią.

Visų didžiųjų potvynių metu vandenyje pirmiausia atsidurdavo žemesnės miesto vietos, Nemuno ir Neries pakrantės. Būdavo užliejamos gatvelės už Rotušės aikštės: Muziejaus, Daugirdo, Santakos gatvės. Vanduo grindiniu brovėsi iki Rotušės aikštės, o 1936 m. ją pasiekė.

Tais pačiais metais Jonavos gatvėje vanduo pakilo net iki 2 metrų. Daug kur iš vandens kyšojo tik tvorų viršus. Vanduo, pasiekė Kęstučio gatvės dalį tarp Daukanto bei Maironio gatvių, ėmė skalauti Valstybės teatro rūmus.

Bet labiausiai potvyniai skriaudė Marvelėje gyvenančius žmones, jie pirmieji skubėdavo gelbėtis nuo į namus besiveržiančio vandens. Marvelę jau 1926 m. upės užvertė ledais, o didžiausio 1936-ųjų metų potvynio metu, ji buvo visiškai užlieta. Vilijampolės pusėje vanduo skalaudavo žemesnes paupio vietas, patvinusios upės užliedavo Jurbarko gatvę, o 1936 m. užplūdo net Kriščiukaičio gatvę. Per šį potvynį buvo apsemtas Raudondvario plentas. Panemunėje ir Šančiuose visos žemesnės vietos taip pat neišvengė vandens. Tarpukario Kaune upės gąsdindavo nemažą dalį miestiečių, kartais visiškai netikėtai prasibraudamos net iki Laisvės alėjos.

Taip tirpstantis ledas kauniečių gyvenimą trikdė iki 1960 metų, kuomet Nemune buvo pastatyta hidroelektrinė. Po jos pastatymo yra užfiksuoti tik keli didesni potvyniai, tačiau jie nepridarė tiek daug žalos, kaip ankstesnieji vandens išsiliejimai.

„Po 1960 metų stambesni potvyniai, kai buvo užlieta dalis Kauno miesto gatvių ir pastatų, įvyko vos du kartus: 1979 ir 2010 metų pavasariais. Potvynių išvengiama, nes pastačius HES sumažėjo ledo sangrūdų susidarymo pavojus. Taigi, galima teigti, jog hidroelektrinė išgelbėjo miestą, nuo didelių potvynių“, – užtikrino istorikas M. Daukšas.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
Rodyti Daugiau ⟶
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA