Legendinė Senamiesčio kavinė atšventė 25-metį: kad čia užeitų, net apsimesdavo užsieniečiais

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Kai 1992 m. Ąžuolas ir Daiga Gaižučiai registravo bendrovę ir po kelių mėnesių atvėrė „Skliauto“ duris, nė nenumanė, kad laikinas projektas truks 25-erius metus. Čia šeimininkai ne tik pildė bokalus ir lėkštes – suorganizuota daugybė renginių, įgyvendintos iniciatyvos, kurios buvo pirmos tokios mieste, o ketvirtį amžiaus gyvuojanti kavinė tapo kultūrinio gyvenimo Senamiestyje vėliavneše.

„Čia atsiradome atsitiktinai. Galvojome, kad ilgiausiai prabūsime trejus metus. Niekas nenumanė, kad tiek ištempsime. Tai buvo virsmo laikas, viskas prasidėjo 1992-ųjų rudenį – tada sukurta uždaroji akcinė bendrovė. O atidarytas „Skliautas“ buvo 1993 m., vasario 15 dieną“, – istoriją pradėjo Daiga.

Atverdami „Skliauto“ duris Daiga ir Ąžuolas negalvojo, kad kada nors švęs kavinės 25-metį / R. Tenio nuotr.

Tai, anot jos – neromantiška istorija. Labai reikėjo pinigų, tuo metu moteris buvo mokslo darbuotoja (pagal išsilavinimą farmacininkė). Pora augino mažą sūnų – Daiga buvo vaiko auginimo atostogose, Ąžuolas ilgai negavo atlyginimo. Viskas keitėsi, griuvo ir kažko reikėjo imtis.

Įkvėpimas aplankė Vengrijoje

„Įkvėpimas kurti tokią vietą atėjo apsilankius Vengrijoje. Prie viešbučio buvo baras, kuris paliko didelį įspūdį. Ten stovėjo pianinas, degė žvakė – atėjo žilstelėjęs vengras, atsisėdo prie instrumento, pradėjo skambinti. Ir sakau, gal čia visai įdomi veikla. O Lietuvoje tuo metu kažko panašaus nelabai buvo“, – pasakojo Daiga.

Senamiesčio restauracijos metu miestas Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS) atidavė didžiulį pastatą ir kaip tik toje vietoje, kur dabar veikia „Skliautas“, jie buvo numatę įkurti kavinukę. Draugas Ąžuolo su Daiga paklausė, ar nežinantys žmonių, kurie norėtų užsiimti, kurti uždarą klubą menininkams.

„Nelabai savęs čia mačiau – pasiūliau Ąžuolui, maniau padėsianti, o po to grįšianti į darbą Kauno medicinos universitete (dabar LSMU – „Kas vyksta Kaune“). Mes atėjome, labai patiko vieta. Pagrindinė idėja – kad tai būtų jauki vieta menininkams, dirbtų kaip klubas, o dieną – kaip maža kavinukė“, – įkūrimo eigą dėstė moteris.

Susitikus su LDS vadovu, pasirodė, kad buvo nemažai žmonių, norėjusių čia vystyti veiklą, bet išrinkti Gaižučiai, ir kelias prasidėjo. „Paskui, kai užaugini kaip vaiką, nėra taip paprasta atsitraukti. Metai bėgo, viena idėja vijo kitą – norėjosi kažkokių renginių, daug nuveikti“, – kalbėjo Daiga.

Turėtų priimti ir atjojus žirgu

„Pati pradžia buvo labai įdomi – susidarė keistų sutapimų virtinė (šypsosi). Pavadinimas kavinei kilo iš Senamiesčio architektūros – senų pastatų skliautai, skliautinė arka, po kuria kūrėmės. Registruojant įmonę, kalbininkė mūsų klausia – „bus Skliaũtas ar Skliáutas?“ Pasirodo, skirtingai sukirčiuoti, šie žodžiai turi kitokią reikšmę – viena iš tarmių „skliáutas“ reiškia seną, pavargusį arklį. Restauruojant šį XV a. pastatą paaiškėjo, kad būtent čia buvo arklidė, kur atjoję raiteliai pririšdavo žirgus. Paskui pradėjome rinkti įvairias arklių statulėles, graviūras“, – pasakojo pašnekovė.

Žirgas – atsimušantis nuo viduramžiškų mūrų ir nuolat „Skliaute“ pasikartojantis motyvas / R. Tenio nuotr.

Po to, juokiasi ji, poros kaimynas buvo skulptorius Stasys Žirgulis – „žirgas guli“. Tik atsidarius, jis kavinėje praleisdavo labai daug laiko. Senais laikais menininkų čia iš viso rinkdavosi nepaprastai daug, tai buvo tarsi jų meka. S. Žirgulis – labai įdomus žmogus, filosofas, traukęs ir kitus. Jam atėjus išgerti kavos ar viskio šlakelio, aplink tiesiog būriuodavosi krūvos studentų, intelektualų. Visi sakydavo – „čia Žirgo baras“.

„Su tais arkliais, žirgais „Skliautas“ kažkaip labai tampriai susijęs. O gausi menininkų klientūra pritraukdavo įvairius kitaip mąstančius, inteligentiškus svečius: gydytojus, žurnalistus, architektus. Bendruomenė labai spalvinga – stomatologas čia rasdavo bendrą kalbą su keramike“, – prisiminė Daiga.

Srautą reguliuodavo galantiškasis ponas Čipas

„Labai daug metų LDS mums neleido pasikabinti iškabos, dirbome kiek pogrindyje, vietų buvo mažai. Patalpa atrodė visiškai kitaip, įėjimas buvo priešingoje pusėje nei dabar. Stovėjo du ilgi stalai, prie kurių susėsdavo 16 žmonių, ir du, talpindavę 8 svečius. Žmonių prisigrūsdavo labai daug – pradėjome galvoti, kaip šiek tiek atskirti prašalaičius. Įvedėme simbolinį nario mokestį – jis siekė 1 dolerį (šypsosi). Klubo narys galėdavo atsivesti vieną draugą. Vakare čia tilpdavo apie 30-40 žmonių. Paskui pamatėme, kad jų sukontroliuoti jau negalime – sugalvojome, kad reikia durininko, kuris gerai pažinotų čia ateinančiuosius“, – kalbėjo kavinės šeimininkė.

Tuo metu veikė Lietuvos architektų sąjungos kavinė „Antis“, kurios rūbinėje dirbo ponas Čipas, savo laiku, pasak pašnekovų, buvęs kaži kokios įmonės vadovu. Vyresnio amžiaus, labai inteligentiškas žmogus, kuris iš veidų pažindavo praktiškai visus – architektus, rašytojus, muzikus, dailininkus – žmones, kurie vaikščiodavo į „Antį“, Menininkų namų kavinę. Čipas pradėjo reguliuoti užsukančius į „Skliautą“.

Pro šias duris „Skliauto“ bumo laikais įeidavo ne kiekvienas / R. Tenio nuotr.

„Buvo įdomių atvejų, kai ateina žmogus ir sako: „štai, sėdi mano draugas, tenoriu užeiti pas jį porą žodžių pasakyti“. Durininkas sako: „gerai tamsta (įdomiai šnekėdavo), bet tik 5 minutes“. Na, žmogus įeina, įsispraudžia tarp 16-18 stalą užsėdusių žmonių. Čipas, būdavo, šiek tiek palaukia, tada ateina, suranda prašalaitį, atsistoja jam už nugaros ir sako „tai tamsta žadėjai išeiti“. Ir jis taip įkyriai kalbindavo, kol tas žmogus arba nupirkdavo Čipui 40 gramų ir tarp jų lyg būdavo sudaromas kontraktas (juokiasi), arba, jei svečias labai nesimpatiškas, jis apleisdavo „Skliautą“. Tai durininkas užsitarnavo pravardę „Čipas šuo“. Vyresni menininkai jį tikrai atsimena“, – linksmus nutikimus bemėginant kontroliuoti žmonių srautą nupasakojo Daiga.

„Vokiečiai“, papūgos ir pianinas

Žmonių trauka būdavo didžiulė, o kai baras uždaras, patalpa maža, šeimininkų teigimu, nutikdavo net pačių kurioziškiausių situacijų. „Pavyzdžiui, kartą atėjo vokiškai šnekančių žmonių grupė – visgi, miesto svečiai, jie labai norėjo užeiti ir, be abejo, įleidome. Paskui paaiškėjo, kad jie visi lietuviai, tik labai gerai kalba vokiškai – užsieniečiais apsimetė, kad patektų vidun“, – juokėsi Daiga.

Stovėjo čia pianinas – ateidavę jauni studentai skambindavo. Prie to instrumento dažnai sėdėdavo ir žinomas dailininkas Raimondas Mikšys-Šniūras. Buvo dvi papūgėlės-nimfos, jas padovanojo vienas juvelyras. Viena jų, legendinė, buvo pažeistu sparneliu, o jos partneriai vis keitėsi – po to narve tupėjo jau palikuoniai. Įdomiausia – kad šis paukštis reaguodavo į tam tikro aukščio garsus. Po kurio laiko Ąžuolas su Daiga išsiaiškino, kad tai buvo la nata.

„Pavyzdžiui, išgirdusi žmogų šnekant tinkamo tembro balsu, pradėdavo su juo bendrauti. Arba grojant pianinu ir skambant tam tikroms natoms, pritardavo. Tuo metu čia mėgdavo laiką leisti poetas Gintaras Patackas – žinau, kad yra parašęs „Narvelyje tupi papūgos / Du rožiniai paukščiai balti“, – ilgus metus džiuginę sparnuočiai, matyti iš Daigos pasakojimo, paliko ryškų pėdsaką „Skliauto“ istorijoje.

Lankėsi pirmasis atkurtos Lietuvos prezidentas

1997 m. kavinėje viešėjo pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Jis atvyko pasveikinti Gražinos Balandytės, o priėmimui ši pasirinko „Skliautą“. Šeimininkams tai sukėlė nemažai streso, kadangi apie prezidento vizitą sužinojo pusdienis prieš jam atvažiuojant, neturėjo jokios erdvės iškilmingiems pietums.

„Grįžusi po darbo klinikose, galvoju, ką daryti. Ir padarėme – pas mus darbavosi puikus barmenas Ričardas, turėjęs aukščiausio lygio priėmimų patirties. Aš jam skambinu, sakau „gelbėk – atvažiuoja prezidentas.“ Jis – „kokios draugijos?“ Aš – „Lietuvos!“ – pasiruošimo detales atsiminė pašnekovė.

Algirdo Brazausko vizitas „Skliaute“ / Asmeninio archyvo nuotr.

Per pusę paros, visgi, A. Brazausko sutikimui sugebėta tinkamai pasirengti, o laikas praskriejo bematant – šalies vadovas kvainėje užtruko 6-7 val., nors žadėjo atvažiuoti tik valandai. Vyriausybinės mašinos, priverti vartai – gandas apie vizitą nusirito per visą Kauną. Prezidentui išvykus, „Skliautas“ lūžo, kiemas buvo pilnas žmonių.

Prisijaukino kultūrą, neniekino ir sporto

„Laikas eina labai greitai ir verčia transformuotis, neleidžia pasilikti toje pačioje vietoje – mes, ko gero, užaugome kartu su savo svečiais. Čia užsukdavo daug puikių, gabių žmonių, kurie ilgainiui tapo draugais, įsiliejo į mūsų gyvenimus ir pradėjo juos formuoti. Atsirado norų rengti muzikinius projektus, tango festivalius, ir daug nuveikėme“, – kalbėjo Daiga.

Keistoje – gražioje, bet nepatogioje – kiemelio erdvėje surengti keturi tarptautiniai tango festivaliai, kuriuose pasirodė šokėjai iš užsienio, taip pat netikėtos šokio ir muzikos improvizacijos, kelios operos, pastišai, kameriniai spektakliai. Daiga su Ąžuolu sako net patys stebėdavęsi, kai, pavyzdžiui, jaunas Liudas Mikalauskas laksto po balkonus, išnaudoja visą pastatą – negalėdavai nuspėti, kaip čia viskas įvyks, o galutinis rezultatas, visgi, suteikdavo didžiulį pasitenkinimą. Daugelio operos solistės Sabinos Martinaitytės ir pianistės Audronės Eitmanavičiūtės mokinių pirmi koncertiniai žingsniai buvo žengti „Skliaute“.

Per kultūrinius renginius „Skliauto“ kiemelis transformuodavosi / Asmeninio archyvo nuotr.

„Bandėme dirbti ne tik kaip baras, bet kurti kitokią erdvę, kad būtų įdomu ir patiems. Po to daugelis pradėjo daryti tai, ką darėme mes, o kartotis nesinorėjo. Kryptelėjome į kulinarinę, konditerinę kokybę, pradėjau domėtis vynais, jų derme su maistu. Pats augi ir kažkur nukeliauji… Ar taip reikėjo, ar ne – nieks nežino. Vėliau atsirado pokylių salė, mat erdvės pritrūko“, – kavinės evoliuciją nutiesė Daiga.

Jos vyras prisiminė, kad buvo ir sportinė „Skliauto“ pusė – projektoriumi rodytos rungtynių transliacijos. Iš pradžių – Rotušės aikštėje stovėjusiame tokiame kurortiniame-sezoniniame paviljone, kuris vadintas „kubilu“. Šį barą pora sako labai mylėjusi, per 12 metų prisirišusi prie mobilaus, laikino dalyko ir išgyvenusi nebegavus leidimo jam statyti. Objektas buvo laimėjęs dvi architektūrines premijas už integraciją į miesto urbanistinį peizažą ir savo detales.

„Rodėme daug įvairių sporto transliacijų, po to atsirado LED ekranai. Rinkdavome nepaprastai didelę auditoriją. Paskutinis rodymas buvo per 2011-ųjų čempionatą – tada jau jungėmės su kolegomis, nes patenkinti aistruolių paklausą buvo fiziškai nebeįmanoma. Turėjome nemenką moralinį bei finansinį palaikymą iš savivaldybės, nes tokio projekto sąnaudos didžiulės – reikia nuomoti įrangą, baldus. Pikta sąmata išeina (juokiasi). Paskui viskas keitėsi, aikštėje prapuolė barai – kurį laiką čia jų visai nebuvo…“ – pasakojo Ąžuolas.

Pirmoji čiuožykla ir nepaprastas proto mūšis

„Labai norėjome, kad Senamiestis būtų patrauklus ir žiemą. Ąžuolas sugalvojo Rotušės aikštėje išlieti pirmąją čiuožyklą – gavus miesto palaiminimą, iš ugniagesių autocisternos pasipylė vanduo. Vienas iš svečių – Tomas Augutavičius – pasirodo, dirbo Kauno „City Service“ vadovu. Pamatęs, kaip vargstame su čiuožykla, pasisiūlė padėti – ir lėšomis, materialine baze, ir žmogiškais ištekliais. Atsimenu, pats su Ąžuolu esant 17 laipsnių šalčiui naktimis lygindavo ledą, pildavo naują vandenį. Čiuožykla veikė dvi savaites ir kasnakt du vyrai patys šitaip darbavosi“, – užsidegimą suteikti kauniečiams pramogų prisiminė Daiga.

(Iš kairės) Tomas su Ąžuolu pluša prie čiuožyklos Rotušės aikštėje / Asmeninio archyvo nuotr.

Entuziazmo, Ąžuolo teigimu, netrūko. O taip pat ir ryžto, ištvermės: vyro žiniomis, „Skliautas“ – vienintelė kavinė Senamiestyje, per 25-erius metus nepakeitusi šeimininko ir neišsikėlusi kitur.

„Taip pat turėjome vieną įdomų renginį, organizuotą su „Telekomu“ – dabar populiarių proto mūšių pirmtaką. Žaidimą vykdėme pirmosiomis ryšio priemonėmis – dvi dienas technikai vedė bevielį ryšį, visi atsinešė kompiuterius. Kiek prisimenu, viskas vyko gana primityviai: uždavęs klausimą žmogus buvo kitoje patalpoje, o žaidėjai kuo greičiau turėjo kompiuteriu atsiųsti atsakymą. Tas žmogelis – žaidimo moderatorius – tikrindavo atsakymo turinį ir kas jį pateikė greičiausiai. Dabar skamba juokingai, bet maždaug prieš dešimtmetį tai buvo didelis daiktas“, – šypsojosi Ąžuolas.

Dabar, anot pašnekovo, renginių gal kiek mažiau, nes viskas labai išnaudota, o nuolat norisi atrasti pirminę idėją, padaryti kažką originalaus. Jei tik kitas pradeda panašiai daryti, jau nebeįdomu – vėl norisi naujovių, kultūrinio adrenalino.

Kavinukę skersgatvyje randa ir tikri užsieniečiai

„Mūsų situacija keista – negretiname savęs su prabangiais restoranais, tačiau seniai išaugome mažo baro statusą. Išsilaikyti nelegva, bet, pavyzdžiui, aiškiai pajautėme naujų tarptautinių skrydžių Kauno oro uoste efektą – užsuka prancūzai, italai, suomiai. Ypač šiemet pajutau, kad esame užėmę tam tikrą nišą ir figūruojame internetinėse bazėse net be mūsų žinios. Ateina kokie anglai ir sako: „radome jūsų mažą šeimos restoranėlį per „Google Maps“, ar Suomijoje, kitoje šalyje kas nors paliko gražų atsiliepimą. Ir žmonės susiranda šią vietą – manau, čia mūsų uždirbtas kapitalas“, – aiškino Daiga.

Ilgainiui „Skliautas“ plėtėsi – dabar svečius kviečia ir į pokylių salę kitoje kiemelio pusėje / R. Tenio nuotr.

Jos teigimu, tarp svečių pakankamai daug ir jaunų žmonių – tuo kavinės šeimininkai džiaugiasi. Štai, sienos nišoje – „Skliauto“ altorius. Šalia galingo vyno butelio kabo maždaug prieš trejus metus padaryta nuotrauka. Joje – grupė jaunų draugų, menininkų, kurie nuolat rinkdavosi „Skliaute“, laikė šią vietą savo namais.

„Tai – kitokia vieta nei kitos Kaune tiek interjero prasme, tiek kulinarine. Maistas mūsų gyvenime turi labai didelę reikšmę – ši aistra atsispindi kavinės meniu. O kalbant apie „Skliauto“ ir kitos veiklos derinimą, dabar kavinė – mūsų pagrindinis užsiėmimas. Ko gero, po pirmų penkerių metų paaiškėjo, kad „Skliautas“ išaugo laikino projekto batus, supratome, kad apleisti negalime. Dirbome čia neskaičiuodami valandų, ir nors ilgus metus tuo pačiu plušėjau klinikų vidinėje vaistinėje, galiausiai tenka kažką rinktis, visko tiesiog fiziškai neįmanoma aprėpti“, – svarstė Daiga.

Per gimtadienį – iškart dvi šventės

„Turėjome tokį svečią, kuris kartą sako – suėjo „Skliautui“ 10 metų, reikėtų padaryti kokią fiestą. Na, vasaris, daug erdvės dar neturėjome – kokią čia padarysi šventę 38 kv. m patalpoje. Pagalvojome, atkelsime į vasarą, kai svečiai galės susiburti kieme“, – apie gimtadienio tradicijas prakalbo moteris.

Visgi atėjus vasarai, kažko ypatingo irgi neįvyko. Tada pasiryžta būtinai surengti 13-os metų šventę, kuri buvo labai graži, susirinko daug sveikintojų. Nuo to laiko tapo įprasta švęsti kavinės gimtadienį vasario 15 d. Puiki buvo ir 15 metų sukaktis Ryšių muziejaus kiemelyje – atėjo apie 100 svečių, skambėjo nuostabus koncertas. Jei netyčiom užmirštų, Ąžuolui su Daiga apie artėjantį gimtadienį visada primena keli „Skliauto“ bendruomenės entuziastai.

Yra ir tradicija vidurnaktį iškelti ar kitaip pagerbti trispalvę, sugiedoti himną – tada pradedama švęsti valstybės atkūrimo diena. Po 24 val. čia jau – ne „Skliauto“, o atkurtos Lietuvos gimtadienis. Viena šiemet sutiko garbingą šimtmetį, o kitas nužygiavo ne mažiau reikšmingą ketvirčio amžiaus atkarpą. „Skliauto“ 100 – dar ne ranka pasiekiamas, bet tikrai pamąstomas.

14 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Popiežius sustojo pagerbti Lietuvos Holokausto ir sovietų okupacijos aukas

Šį savaitgalį Kaune – ne tik papamobilis, bet ir ralio automobiliai

Popiežius Kaune ragino kunigus būti arčiau žmonių: „žmonės neateina. Eik juos atrasti!“ (papildyta)

Nesuvaidintos kauniečių emocijos: pabjuręs oras popiežiaus vizito nesugadino

Vilijampolėje rastas žmogus be gyvybės ženklų: įtariamieji sulaikyti (atnaujinta)

Popiežius papamobiliu riedėjo Kauno gatvėmis ir sveikino susirinkusius (foto)

Kaunietės E. Masytės akibrokštas: pamačiusi popiežių sutikusią mergaitę, žodžių negailėjo

Po tradicinės Vatikano maldos Kaune popiežiaus staigmena kauniečiams (papildyta)

Prasidėjo istorinis įvykis: popiežius Pranciškus aukoja šv. Mišias (papildyta)

Popiežius jau Kaune: jį sveikina per 100 tūkst. žmonių (papildyta)