2013 m. balandžio 18 d. visą Lietuvą sukrėtė žinia apie aktoriaus Vytauto Šapranausko mirtį. Jo gyvybė nutrūko likus dienai iki gimtadienio, kai jam būtų suėję 55 m. Praėjus dešimtmečiui nuo šio skaudaus įvykio buvę aktoriaus bendražygiai ir bičiuliai portalui lrytas.lt pasakojo, kad ir dabar nuolat atsimena šią talentingą asmenybę.
Aktorė Dalia Michelevičiūtė sakė: „Nepaliauju melstis už Vytautą, kaip ir už kitus savo kolegas, kurie savo ar ne savo noru išėjo iš gyvenimo. Vytautą labai mylėjau ir gerbiau kaip kolegą, jis buvo nepaprastai geros širdies, labai draugiškas, su juo visada būdavo linksma.
Su juo vaidinome Oskaro Koršunovo spektaklyje „P.S. Byla O.K.“, daug važinėjome į gastroles. Vėliau, kai dalyvavau šokių projekte „Šok su manimi“, Vytautas mane labai palaikė.
Taigi apibūdinčiau jį kaip tikrai geros širdies, labai dosnų žmogų, kuris dalino save visiems. Bet neretai širdyje tokie žmonės, kurie kitiems neša daug džiaugsmo, su kuriais linksma, vienatvės valandomis išgyvena ir kitokius jausmus. Matyt, tas jo sielos ir širdies jautrumas prisidėjo prie to, kad nebuvo išvengta kraštutinumų. Jo siela buvo labai graži, bet subtili bei pažeidžiama.“
Choreografas, „Vilniaus baleto“ meno vadovas Jurijus Smoriginas pasakojo: „Vytautą atsimenu dažnai, pavyzdžiui, tada, kai per televiziją pamatau kokią nesąmonę – pagalvoju, kad jei jis būtų gyvas, tokių dalykų nebūtų. Jam tikrai nepatiktų daugelis dabar vykstančių skandalų, juk jis buvo žmogus, kovojęs už meną ir neleidęs televizijos paversti bordeliu – jis net komercinę televiziją timptelėdavo į aukštesnį lygį.
Jis buvo didis teatro aktorius, o dirbdamas televizijoje ir tokiems žmonėms, kurie į teatrą nevaikšto, parodydavo, kas yra tikra vaidyba. Jis kovojo už gerą teatrą ir gerą vaizdą ekrane, o po to atėjo liūdni laikai.
Aš jį pažinojau daug metų kaip teatro aktorių, paskui jis tapo mano partneriu laidoje „Šok su manimi“, po to sekė ir daugiau bendrų laidelių, kartu filmavomės seriale „Moterys meluoja geriau“. Jis buvo puikus improvizatorius ir man visada buvo gera šalia jo, būdamas šalia, pats pasijusdavau geresniu – juk tada, kai esi šalia didingo žmogaus, tave nušviečia ta pati šviesa (ir atvirkščiai).
Nebuvome dideli draugeliai, bet aš visą laiką jį tikrai gerbiau, galėjau iš jo pasimokyti. Nors jis už mane šiek tiek jaunesnis, visą laiką jaučiau, kad jis man autoritetas. Ko gero, aš ir televizijoje daug metų išlikau todėl, kad ten buvau atsidūręs šalia jo.
Jei ne ta jo bėda, kurių dažnai turi meno žmonės, jis būtų Lietuvą džiuginęs dar ilgai. Buvau ir girdėjęs iš jo frazių, kurios, kai vėliau pagalvoji, galėjo kelti nerimą – sakydavo, kad kai kažkas nutiks, jo jau nebus, ar pan. Na, bet talentingi aktoriai dažnai saviti, truputį iš kitos realybės, ir kai kurios jų frazės skamba kaip vaidyba.
Labai labai gaila, kad jo nėra. Atsimenu, kaip kartą, kai dalyvavau Birštone festivalyje, prie manęs priėjo toks vietinis vyras ir pasakė, kad seniau būdavo tikrai nuostabūs šeštadieniai – jis su šeima jau dieną nusiteikdavo, kad vakare kelias valandas žiūrės „Šok su manimi“ ir puikiai praleis laiką, ir tai – daugiausia Vytauto dėka. Pagalvojau – Vytautai Vytautai, kiek džiaugsmo tu atėmei iš paprastų šeimų, kurios tave taip mėgo…“
Aktorius Arūnas Sakalauskas atsiminė: „Mes susipažinome teatre, kartu vaidinome keliuose O. Kuršonuvo, Rimo Tumino spektakliuose, kartu vedėme televizijos laidą, taigi dažnai susidurdavome ir buvome susibičiuliavę.
Nors praėjo jau dešimt metų, Vytautą nuolat atsimenu, tarkim, ir šiandien eidamas pagalvojau: tokia graži diena, Vytautui tai patiktų.
Neseniai dalyvavau „LRT Kultūros“ laidoje, kur taip pat kalba pakrypo apie jį – prieš tai kalbėjomės apie mano surengtą akciją „Šmėklą“ Katedros aikštėje, nukreiptą prieš savižudybes. Nežinau, ar tai dėl Vytauto kilo akcijos sumanymas – mano aplinkoje buvo ir daugiau žmonių, kurie savo noru pasitraukė iš gyvenimo.
Jis buvo puikus aktorius, turėjęs didžiulį talentą, ir labai sudėtinga, gili, jautri asmenybė, viską imdavusi giliai į širdį, nors tai ir slėpusi po sarkazmu.
Labai apmaudu, kad taip nutiko, o vienas didžiausių dirgiklių, matyt, buvo alkoholis. Dažnai užmirštame, kad išgėrę galime kitaip matyti gyvenimą, galime pasijusti vieniši ir niekam nereikalingi. Tačiau išeitis visuomet yra, visada yra ir gero norinčių žmonių.
Ir dar noriu pridurti – Vytautas ir dabar rastų daug iš ko pasijuokti.“
Daugiau naujienų skaitykite čia.
