Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojai nelieka abejingi karinei agresijai Ukrainoje. Kiekvienas pagal galimybes remia įvairius paramos fondus Ukrainai arba teikia reikalingus daiktus, maistą, rūbelius, sauskelnes Saugumo valdymo skyriaus pareigūnių globojamiems ukrainiečiams. Iš viso pataisos pareigūnės Kaune apgyvendino 14 ukrainiečių.
Saugumo valdymo skyriaus specialistė dinaminei priežiūrai Milda Čekanavičienė ir specialistė Viktė Malašauskienė, suteikusios būstą nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams, dalijasi mintimis:
„Pamačiusi skelbimą Kaišiadorių rajono savivaldybės internetinėje svetainėje, kuriame buvo kviečiama padėti į Lietuvą atvykstantiems karo pabėgėliams, pasitariau su mama dėl jau kurį laiką nenaudojamo mamai priklausančio būsto Žiežmariuose dėl laikino suteikimo Ukrainos pabėgėliams. Tada paskambinau nurodytu telefono numeriu ir jau netrukus tame būste apgyvendinome jauną ukrainiečių šeimą iš Lvivo su dviem vaikais (10 m. berniukas ir 1 m. 6 mėn. mergaitė). Pirmenybę teikėme šeimai su vaikais, kadangi pati viena auginu 2 m. ir 9 m. sūnus, liko lovytė, drabužėliai, vežimėlis, kiti daiktai, kuriais galiu pasidalinti su ukrainiečių šeima“, – pasakoja Saugumo valdymo skyriaus specialistė dinaminei priežiūrai Milda Čekanavičienė.
Saugumo valdymo skyriaus specialistė Viktė Malašauskienė įkalbino draugus laisvame būste Kaune priglausti 4 ukrainietes su 6 vaikais. Jauniausiajam yra 1 m. 9 mėnesiai, vyriausiam – 16 metų. Pareigūnė pasakoja, kad jos sesers vyras, žaisdamas internetinius žaidimus, prieš 10 metų susipažino su ukrainietės Anos vyru, kuri šiuo metu apsistojusi Viktės surastame būste su 2 savo ir 2 krikšto vaikais. Jos vyras, kilus karui Ukrainoje, paprašė prieglobsčio jo šeimai bei dar kelioms moterims su vaikais, rašoma Kalėjimų departamento pranešime žiniasklaidai.
„Sesuo su vyru parsivežė Aną, Leną, Sašą, Mariną ir 6 jų vaikučius iš Lenkijos. Moterys pasakojo, kad iš Zaporižės išvyko vasario 25 d., o į Lietuvą atvyko tik kovo 4 d. Siaubingi karo vaizdai, šokas, neapsakomai skausmingas išsiskyrimas su Ukrainoje likusiais vyrais, ilga ir sudėtinga kelionė su mažais vaikais, kamščiai prie Lenkijos sienos, milžiniškas nuovargis – visa tai šių žmonių patirtyje“, – pasakoja Viktė.
Atvykusioms šeimos pareigūnės jau buvo parūpinusios maisto, reikalingiausių buities daiktų, rūbų, sauskelnių mažiesiems. Prie paramos prisidėjo daug nepažįstamų žmonių, pareigūnių šeimos nariai, giminaičiai, Kauno tardymo izoliatoriaus darbuotojai.
„Pati pradėjau drebėti, tik nežinau, ar iš liūdesio, kad tai vyksta, ar iš džiaugsmo, jog tiek gerų žmonių yra, kurie neša maistą, daiktus, rūbus, siūlo savo pagalbą. Maisto buvo tiek, kad šaldytuvai neužsidarė“, – sako Viktė.
Abi kalbintos pareigūnės pasakojo, kad pirmosiomis dienomis ukrainiečių šeimos buvo išvargusios, norėjo tik nusiprausti ir išsimiegoti, tad kalbėjosi tik svarbiausiais buitiniais klausimais. Jų mintys buvo Ukrainoje. Vėliau moterys prakalbo. Nuolat dėkojo už suteiktą pagalbą ir pasakojo apie tai, ką matė ir išgyveno pačios: jų miestuose statomas barikadas, oro pavojaus sirenų gaudesį, danguje matomus lėktuvus, kai nežinai savi jie ar ne savi, karo transporto kolonas, peštynes su gatvės valkatomis dėl butelių, kuriuose ukrainiečiai gamina „Molotovo kokteilius“, bėgimą, slėpimąsi ir ilgą kelionę į Lietuvą.
„Kaip gera, kai tylu“, – po kelių dienų prakalbusi pasakė ukrainietė Ana.
„Vaikai miega, tyla, ramu“, – sako Mildos apgyvendinta ukrainiečių šeima.
„Tau gerai. Tu su broliu miegi ramiai, – Mildos vaikui sako 10-ąjį savo gimtadienį Žiežmariuose sutikęs berniukas iš Lvivo. – „O mus mama keldavo naktį, imdavome sesutę ir bėgdavome į rūsį slėptis.“
Viktė pasakoja, kad moterys nuolat klauso žinių, nuolat „ant telefono“. Moterys supranta, kad karas greitai nesibaigs, todėl nori susitvarkyti dokumentus, kad galėtų leisti vaikus į darželį, o pačios eiti į darbą. Konvertavusios grivinas, jos gavo vos keliasdešimt eurų, o pamačiusios kainas Lietuvoje, patyrė šoką. Tiesa, gerų žmonių dėka jau pavyko rasti darbą Anai ir Lenai. Kitos moterys planuoja vykti į Ameriką pas savo giminaičius.
Mildos apgyvendinta šeima taip pat tvarkosi dokumentus, tačiau tikisi, jog karas greitai baigsis, kad vasaros pabaigoje galės vykti namo į Ukrainą. Šiandien vyras jau yra susiradęs darbą netoliese, Žiežmarių lentpjūvėje, yra laimingas, kad galės užsidirbti.
Tiek Milda, tiek Viktė vieningai teigia, jog atvykusios šeimos yra labai tvarkingos, moterys darbščios, kalba angliškai, rusiškai, nuolat dėkoja, vaikai gerai išauklėti, mandagūs ir draugiški.
„Jie manęs nuolat klausia, kaip galėtų atsidėkoti, – šypsosi Milda ir sako, kad padeda jiems, nes „ten realiai bėda“ bei papildo, kad dėl šviesaus abiejų savo močiučių, mačiusių karą, buvusių tremtyje Sibire, atminimo – pasakiau, kad mielai paragautume tradiciškų ukrainietiškų patiekalų. Pokalbis apie patiekalus, beje, man padėjo po patirto šoko prakalbinti ukrainiečius. Ukrainietė vaišino tradiciškais barščiais, balandėliais, kurių įdaras – ne mums įprasta mėsa su ryžiais, o bulvių košė. Buvo labai skanu. Planuojame tęsti tradiciškų ukrainietiškų ir lietuviškų patiekalų vakarienes.“
„Neprarasti žmoniškumo, suprasti, padėti ir būti stipriems – tai, ko mums visiems dabar reikia. Taip pat šypsenų ir tikėjimo“, – sako Viktė.
Milda paantrina kolegei ir dar pamini, kad būtų gerai, jog informacija apie pagalbą, gydymo paslaugas ukrainiečiams, įdarbinimą ir kita būtų susisteminta vienoje internetinėje svetainėje ir pateikta lietuvių, ukrainiečių, rusų kalbomis. Tai būtų patogu tiek ukrainiečiams, tiek teikiantiems pagalbą lietuviams viską rasti vienoje vietoje.
