Su kokiais džiaugsmais ir iššūkiais susiduria šeima, auginanti daug vaikų? Portalas „Kas vyksta Kaune“ kalbina Dainių ir Kristiną Ušackus, kurių šeimoje auga keturi vaikai: Vaidilė (12 m.), Ąžuolis (10 m.), Elzė (6 m.) ir Daugirdas (1 m. 9 mėn.).
Penkiolika metų santuokoje gyvenanti pora dalinasi vaikų auklėjimo patirtimi, poros santykių niuansais, ragina šeimoje kurti bendrystę ir vis atrasti vienas kitame kažką naujo.
Psichologų šeima
Trumpai pristatykime pašnekovus: Kristina yra profesionali psichologė, sukaupusi didelę darbo patirtį tiek su poromis, tiek individualiai konsultuodama suaugusiuosius, paauglius bei vaikus.
Dainius dirba patyriminių mokymų srityje, veda užsiėmimus lytiškumo, vyriškumo temomis.
Vienu sakiniu juos galima pristatyti: tai tėvai, kurie džiaugiasi tėvyste ir gerąjį auklėjimo pavyzdį siekia perduoti kitiems.
Ar psichologams tėvams lengviau auklėti vaikus?
Ji: Manau, bet kokių profesijų tėvai turi bendrą vidinį norą, kad vaikai būtų laimingi. Psichologams tėvams truputį lengviau, nes yra teorinis pagrindas, tu suvoki klaidas ir pyksti ant savęs, nes žinai kaip turėtų būti, bet ne visad pavyksta.
Jis: Žinios gerai, tačiau visi esame žmonės, su savo emocijomis, jausmais. Būna, negali žinių pritaikyti čia ir dabar, nes emocijos per daug įsisiūbavusios. Vaikai kiaurai mato tėvų santykį: jei tėvai laimingi – vaikai irgi pasiima po laimės trupinėlį, negatyvas irgi iškart persiduoda atžaloms. Šeimoje turi būti tvirtas santykis tarp sutuoktinių, tada bus žymiai lengviau vertybes perteikti vaikams.
Santuokoje gyvenate beveik 15 metų. Kaip jūsų santuokinis gyvenimas evoliucionavo?
Jis: Vasarą švęsime krištolines vestuves (15 metų). Tai daug, ar mažai? Kaip pažiūrėsi, mums – tik žagt ir praėjo. Aiškiai matosi dinamika santuokoje, tai labai įdomu. Mes nebesame tokie, kokie susituokėme. Man patinka pasakymas: „Gyvenau su 5 moterimis. Visos jos yra mano žmona.“ Mes keičiamės nuolatos. Būna ir kardinalių pasikeitimų, tada galvoji: „Vau, tokios jos dar nepažinojau!“. Santuoka – tai tarsi apeidinėti kalną ratu: visą gyvenimą einame aplink kalną ir matome vis skirtingą peizažą.
Ar planavote didelę šeimą?
Jis: Sakote, mūsų šeima didelė? Iš kurios pusės pažiūrėsi. Mūsų draugų rate nemažai porų, auginančių daug vaikų, štai viena šeima laukiasi 7-to vaiko. Aš visada norėjau trijų vaikų, o turime keturis.
Ji: Po trijų vaikų mes įsigijome katiną ir galvojome, kad prasideda ramus periodas. Tačiau … ir vėl pradėjome laukti naujos gyvybės. Vyras Dainius, sužinojęs naujieną, iškart pasakė: „Čia Dievo dovana, kurios mes dar nesuprantame.“ Tai buvo iššūkis, bet kai priimi tą dovaną – užplūsta didžiulis džiaugsmas.
O lengviau auginti 1 vaiką ar 4?
Jis: Mano manymu, vieną vaiką auginti žymiai sunkiau. Jei pora svarsto: 1 ar 2, sakyčiau tik 2. Kai du ir daugiau vaikų – jie žaidžia ir bendrauja tarpusavyje, tada tėvų dėmesio reikia mažiau.
Koks laimingos šeimos paveikslas?
Jis: Tiktų pasakymas, kad džiaugsmas pasidalintas su kitu – dvigubai didesnis, skausmas pasidalintas su kitu – dvigubai mažesnis. Jei šeimoje yra 4-6 vaikai ir vien tik jie tarpusavyje vienas su kitu pasidalina – kiek daug džiaugsmo išauga!
Laimingos šeimos paveikslas tikrai neprimena tokio, koks buvo nupieštas sovietmečio, kur mama su pilnais krepšiais neša maistą į namus, visą dieną sėdi prie puodų ir viskas. Buities yra, bet ne tik tai: po darbo dienos grįžti ir prie tavęs pribėga vienas, antras, trečias, ketvirtas, apsikabina ir sako: „Tėti, tėti, tėti – aš tave myliu!”. Tada tu jautiesi kaip rojuje.
Ji: Laimingos šeimos paveiksle žmonės turėtų būti nepervargę, o kai šeima didelė, yra pavojus įkristi į reikalus, buitį, darbus. Tada pamiršti save, pamiršti savo antrąją pusę, tačiau reikia rasti laiko ir sau, ir su vyru vienudu pabūti, ir vaikams dėmesio skirti. Svarbu pusiausvyra.
Ar žinote formulę, kaip užauginti laimingus vaikus?
Jis: Jei būtų tokia formulė, visos šeimos gyventų laimingos. Svarbiausia – savo pavyzdžiu rodyti, ko norėtum iš vaiko.
Ji: Perskaičiau mintį: „Tėvais negimstama, tėvais tampama.“ Stipriai jaučiu, kad kasmet augame kaip tėvai. Mūsų kiekvienas vaikas skirtingas: vyriausioji įžengė į paauglystės etapą, pajutome, kad tai mums nauja. Psichologinių žinių turi, bet kaip mama ir tėtis patirties – dar ne.
Reikia pamatyti kiekvieno vaiko potencialą ir stengtis sudaryti sąlygas: vyriausioji visur gabi, jai sunkiau kažką patarti, stengiamės įsiklausyti ir leisti lankyti užsiėmimus, kuriuos ji nori. Dabar dukra lanko šokius, galioja taisyklė: lankai šokius, gerai mokaisi ir jei dar spėji – gali lankyti papildomą veiklą. Sūnus labai domisi gamta, gyvūnais, tad stengiamės sudaryti jam sąlygas, kad galėtų skleistis. Mažesnė dukra rami, reikalauja daug šilumos, dėmesio; mažiausiasis – judrus.
Nebijome eiti į kursus, tėvų grupes, dalintis savo patirtimi. Kartais sulaukiu replikų: „Ką čia veikia specialistas?“ Tačiau, teorija viena, bet gyvenimas visai, kas kita.
Kiek laiko per dieną patartumėte su vaikais bendrauti?
Jis: Tyrimai sako, kad šiuolaikiniai tėvai skiria labai mažai laiko, vos 5-7 min./d., faktas, kad mažoka. Anksčiau tėtis su sūnumi praleisdavo kone visą dieną: mokydamas amato ar pan., kartu išmokydavo vyriškumo, turėjo tvirtą ryšį su vaiku. Dabartyje tiek laiko skirti negalime, įsuka didžiulis gyvenimo tempas. Santykis – tam tikro laiko investicija, jei neskiriame laiko – santykis nesivysto niekaip. Tiksliai laiko pasakyti negaliu, bet tikrai ne 5-7 min. O jei darbo dieną nepavyksta daugiau laiko skirti, tada savaitgaliais galima kompensuoti.
Ji: Svarbu kokybė, tada galima ir mažiau laiko skirti: žaidimai, veikla, pasivaikščiojimai, filmo žiūrėjimas, kurį vėliau galima aptarti. Tėvų privalumas – linksmos pramogos su vaikais, štai aš dabar su rogėmis dažnai čiužinėju (šypsosi). Dabar populiarios Mamos, Tėčio dienos, per jas tėvai turi įsiklausyti į vaikų poreikius, ko jie tądien nori. Ta pati taisyklė galioja ir kalbant apie vaiko gimtadienį, reikia iš anksto išklausti, kaip atžala norėtų švęsti, kur nuvykti, ką pamatyti, kokius draugus išvysti ir pan.
Kokias vaikų auginimo klaidas pastebite konsultuodami kitas poras?
Jis: Viena didžiausių klaidų, kad tėvai kartais galvoja, jog vaikas – tai mažas suaugusysis, kuris turi daryti, kaip suaugusieji daro: išgirsta ir iškart supranta, o jei antrą kartą tenka kartoti – tėvams išmuša saugiklius.
Neadekvatūs lūkesčiai vaikams – sukelia neadekvačias vaikų emocijas.
Fizinės bausmės, riksmai – nepriimtina, jie sukelia tą patį vaiko elgesį. Pastebima, kad mūsų visuomenėje, augusioje bausmių pagrindu, ypač sovietmečiu, įsisavinti naują LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą – sunku, nes patys tėvai užaugo mušami, kur tai buvo norma ir atsinešė tėvų modelį į savo šeimą.
Ji: Stresinės, konfliktinės situacijos – sukelia automatines reakcijas, kurias nelabai kontroliuojame. Ką mes darome, kai išmuša saugikliai? Vienas kitam pagelbėjame, parodome ženklą, kad jau nebeturiu kantrybės ir situaciją valdyti perima kitas. Kai esi ramus – daug lengviau adekvačiai sureaguoti.
Jis: Buvo laikas, kai mėgau krepšinį, buvau mokyklos rinktinėje. Mūsų sūnus pradėjo lankyti krepšinio treniruotes. Nuėjau į vienas varžybas ir matau, kad jam sunkiai sekasi. Sėdėjau ir galvojau: čia vaikas nori ar aš, kad vaikas norėtų žaisti krepšinį. Kartą jis aiškiai pasakė: „Tėti, čia tu nori, kad aš žaisčiau krepšinį.” Visgi, po metų jis vėl pradėjo lankyti treniruotes, pasirinko jas pats. Vaikai super protingi, jie viską pasako, ko mes atseit nežinom. Tik kartais mes jų nepaklausom. Įsiklausyti į vaiką – būtina.
Ji: Beje, kita svarbi taisyklė: jei pradėta veikla nepatinka, iš karto jos mesti negalima, sutariame, kad pabaigs sezoną ir tada darkart pamąstys, jei tikrai nenori – ir nebelankys. Ugdome atsakomybę, kad vaikai nesimėtytų ir nesiblaškytų.
Išmanieji telefonai – vietoj tėvų dėmesio. Ką apie tai manote?
Jis: Su vaikais turėjome pasidalinimą apie pastaruosius metus. Beveik visi vienbalsiai pritarė, kad buvimas kaime vieną savaitę, kur plaukiojome baidare, skyrėme visą laiką vienas kitam – buvo vienas įsimintiniausių įvykių per visus metus.
Santykio su vaikais išmaniuoju telefonu ar kitais daiktais nenupirksi. Vaikas trumpai pasidžiaugs, tačiau paauglystėje, jei nėra gilaus santykio, kai atsitiks rimta problema, vaikas atkirs: „Ne, nenoriu su jumis nieko kalbėti, turiu draugus ir einu kalbėtis su jais.“ Kiek mes vaikui skirsime laiko ir dėmesio nuo mažumės, tiek iš jų atgausime sunkiausiu periodu – paauglystėje.
Ji: Beje, Vokietijos sveikatos apsaugos ministerija nerekomenduoja išmaniųjų telefonų vaikams iki 12 metų.
Jis: Vaikystėje gali susiformuoti priklausomybė nuo žaidimo ar žiūrėjimo, tai nėra gerai. Jei nuo mažumės vaikas žiūri į greitai besikeičiančius vaizdus, jam tampa neįdomu žaisti įprastus žaidimus, kuriuos žaidžia jo amžiaus vaikai. Tada jis nesidomi niekuo, išskyrus žiūrėjimą į ekraną. Neseniai feisbuke šmėžavo įdomi iliustracija, vaizduojanti, kad mama paprašo sūnų išeiti pažaisti į lauką, o jis – išsineša kompiuterio stalą, kompiuterį ir kieme žaidžia – su kompiuteriu!
Išmaniosios technologijos nėra blogai, tačiau, kai susikoncentruojame tik į tai – pamirštame gyvą bendravimą vienas su kitu, tuomet kenčia ne tik šeima, bet ir visuomenė. Beje, mes namuose neturime televizoriaus – skatiname gyvą bendravimą, veiklą kartu.
Kaip derėtų skatinti, motyvuoti vaikus?
Jis: Vieni tyrimai teigia, kad materialus paskatinimas yra gerai, kiti – prieštarauja, nes išsivysto tolerancija paskatinimui: jei užteko 5 eurų, tai po 2-3 mėn. tam pačiam elgesiui tiek neužteks, vaikas sakys: „Kas man tie 5 eurai, turiu taupyklėje pakankamai, tad galiu ir nusižengti.“ Taikant piniginę skatinimo sistemą, ne už kiekvieną tapatų elgesį reikėtų skatinti, nes kris motyvacija. Turi būti netikėtumo faktorius, vieną kartą gauna, kitą – ne.
Ji: Iš kitos pusės, kiekvienam žmogui reikia paskatinimo, įvertinimo, pastebėjimo. Principas: mažesniam vaikui reikia daugiau materialaus paskatinimo, kuo vaikas didesnis – tuo paskatinimas turi būti labiau ne materialus. Esmė – pastebėti ir pagirti vaiką už kažką, kur deda pastangas, kartu pasidžiaugti.
Mūsų šeimoje mažai materialaus skatinimo. Kaip paskatinamoji priemonė, mums pasiteisino vakariniai pokalbiai: vakarais susirenkame visa šeima ir aptariame 3 klausimus: už ką norėčiau šiandien padėkoti, už ką atsiprašyti ir ko norėčiau paprašyti. Vaikai mato, kad mama moka atsiprašyti, tėtis moka atsiprašyti, tuomet ir patys įpranta atsiprašyti už negerus žodžius ar poelgius.
Kaip drausminti savo atžalas?
Jis: Vaikas užaugęs išvis be ribų – vėliau vis tiek pateks į visuomenę, kurioje yra ribos, tuomet mokykloje mokytojai susiduria su iššūkiais, kai vaikas nesusitvarko jam kyla daug iššūkių, priimant visuomenės normas. Mažesniame amžiuje ribos padeda vaikui jaustis saugiai. Tai daryti būtina. Tarkim, ribos mažesniam vaikui: neleidžiame prisiglausti prie ugnies – sulaikome fiziškai ir sakome: „Čia yra blogai, karšta“, – nes jis dar nesupranta paaiškinimo nelįsti.
Ji: Ne apie bausmę, o apie tėvų kantrybę derėtų šnekėti. Tarkim, vakare vaikas mėgsta žaisti, o jau laikas praustis. Tada atžalai reikia duoti kelias minutes baigti žaidimą ir tai pasakius nueiti. Natūralu, kad vaikas supyks, bet nereikia to bijoti, tiesiog pasikalbėti, pasakyti: „Matau, kad tau liūdna, bet jau atėjo naktis ir laikas miegoti.“ Supraskite, kad vaikas negali nutraukti žaidimo iš karto, reikia šiek tiek laiko, bet jei pradėsime rėkti, šaukti – pralaimėsime. Vaikas išmoks ydingo elgesio: jei kas nepatinka – pats ims rėkti.
Ar jūsų šeimoje svarbu tikėjimas?
Jis: Mūsų šeimoje tai labai svarbus dalykas. Vakarinis pokalbis, kurio metu reikia prašyti, atsiprašyti, padėkoti – ir kilo iš maldos pagrindo. Tikintis žmogus gali melstis už situacijas, kurios tave skaudina, kurios nepasisekė, norėtum, kad būtų kitaip. Vaikus galima laiminti dienai prasidedant ar baigiantis. Tikėjimas – tai kariuomenė užnugaryje, jautiesi, kad nesi vienas, kad ir kokia bėda ištiktų.
Ji: Be tikėjimo sunku ištverti sunkius momentus. Auklėjime reikia kantrybės ir daug dirbti su savimi. Pas vyresnį sūnų buvo agresijos, nesupratome iš kur: televizoriaus namuose nėra, patys nesimušame, bet tai iš kažkur atėjo. Problemą atidavėme į Dievo rankas ir po kurio laiko ji išsisprendė.
Kokie vaikų poelgiai skaudžiausi tėvams?
Jis: Jei brolis su sese vienas kitą muša, ypač, kai sūnus lupa sesę – toks elgesys iššaukia trumpą sujungimą mūsų smegenyse ir reikia atsitraukti, kad nereaguotum karštai. Kita situacija – jei šeima nepasiturinti, bet vaikas sulaužė, sudaužė kažką, irgi gali reakciją sukelti, nes pirmiausiai reaguoja limfinė sistema, atsakinga už emocijas, tada geriau nueiti į kitą kambarį, apgalvoti situaciją ir po 10 minučių sugrįžti.
Ji: Tėvams skaudu bet kokia vaiko nesėkmė, pvz., kai vaikui kažkas nepavyksta mokykloje, ar su draugais nesiseka bendrauti, kaip mama tą jautriai priimi, išgyveni. Skaudina, kai vaikas tolsta, kai paauglystėje užsidaro ir ne taip paprasta prieiti. Tačiau, jei įsiskaudinsi – išvis bus sunku prieiti. Kartais reikia išlaukti, kada vaikas pats norės pakalbėti.
Ar giminaičiai turėtų dalyvauti vaikų auklėjime?
Jis: Branduolinė šeima pirmiausia pati atsakinga už savo vaikus, auklėjimą. Pirmiausia turi būti vyro ir žmonos bendras sutarimas, kaip auklėti, vienas svarbiausių dalykų – bendra kryptis. Giminaičiai dažnai atneša kitus vėjus, tad jiems turi būti nubrėžtos ribos, pasikalbant, kiek ir kur gali kištis.
Ji: Giminė labai svarbi bendravimo prasme, labai smagu turėti senelių, močiučių, dėdžių, tetų. Per vaikų atostogas pas mus būna iki 8 vaikų. Bendrystės daug. Auklėjimo prasme, tėvai turi nustatyti taisykles. Seneliai nori palepinti, kartais užsimerkiam ir leidžiam valgyti saldumynus ar čipsus. Tačiau mūsų namuose čipsų nerasi, su vaikais pakalbame, kad tai nėra sveika, kalbamės ir su juos davusiu seneliu. Tikslas, kad nesutarimus spręstume ne per pyktį, o per nuoširdų kalbėjimąsi.
Ką poroms pasakytumėte, kai būna sunku?
Jis: Sunkumai – viena iš gyvenimo dalių. Tai mus augina. Mus kaip porą, šeimą. Natūralu, kad po kiekvieno vaiko gimimo, laiko sau lieka mažiau, tačiau tai laikina. O ką sako dabartinė visuomenė? „Ei, aš esu pasaulio bamba ir man viskas priklauso!“
Linkiu atsisukti į savo žmoną/vyrą ir pažiūrėti iš naujo, kas man joje patinka, o jei tikintys – melstis, kad pamilčiau ją tokią, kokia ji yra dabar. Tai nuostabus dalykas. Palinkėjimas – atrasti vienas kitą kasdienoje.
Kaip įsivaizduojate save senatvėje?
Jis: Mes nesame vaikų savininkai, taip, mes juos atvedėme į gyvenimą, džiugu, bet kartu ir labai svarbu paleisti vaikus, atėjus laikui. Tikiuosi, kad sugebėsime juos paleisti, leisime jiems daryti klaidas, net jei jos ir labai skaudžios. Tai jų gyvenimas. Kartu ir pasidžiaugti vienas kitu suspėsime. Pradžioje pokalbio akcentavau, kad svarbus vyro ir žmonos tarpusavio santykis, nes bėda vyksta tada, kai išeina vaikai ir vyras su žmona nebežino kaip bendrauti, nes visą save atidavė vaikams, tuomet apninka tuštuma. Bet jei vyras su žmona visus santuokos metus bendravo vienas su kitu, tada, išėjus vaikams iš namų, tuštumos yra, bet jau ne tiek.
Mūsų paveikslas senatvėje: židinukas, sėdime su žmona, kavytę geriame, į Senamiestį nueiname pasivaikščioti, džiaugiamės gyvenimu.
Ji: Turėjau gražų pavyzdį: mano mama yra iš 6 vaikų šeimos ir kol buvo gyva močiutė, laikytasi tradicijos, kad visi suvažiuoja pas senelius. To ir man norisi senatvėje.
Įsivaizduoju save irgi tokiam gražiam santyky: savaitgaliai ir šventės – laikas, kai lauksime sugrįžtant vaikų ir anūkų. Jie sugužės, paskui vėl išvyks, vėliau ir vėl atvyks aplankyti, o mes su vyru iki pat gyvenimo pabaigos, eisime žiūrėdami viena kryptimi, susikibę už rankų ir mylinčiomis širdimis.
Yra sakančiųjų, kad meilė trunka 3 metus. Ką apie tai manote?
Jis: Kelerius metus gali trukti įsimylėjimo etapas, bet ne meilė. Meilė amžina. Laikui bėgant, ji transformuojasi. Meilė nėra tik jausmas, meilė kartu ir apsisprendimas, valia, daugybė dalykų. Meilę sumaišome su įsimylėjimu, jei nebejaučiam ugnelės, aistros – galvojam: „Ei, meilė pasibaigė?“ Tada bėgame ieškoti kito asmens, kur vėl iš naujo jaučiame aistrą, nepažinumą. Ir taip be pabaigos. Beprasmiška. Bet jei mes tik atsisuktume vienas į kitą, pamatytume: ei, čia dar tiek nepažinta, dar tiek galima žiūrėti ir grožėtis! Menas – išmokti žiūrėti į savo žmogų ne su visažinio kauke, bet su nežiniuko, kai žiūri ir galvoji: „Vau, ir čia dar nepažįsti, ir čia…“ Kaip fainai pažinti vienas kitą visą gyvenimą!
Ji: O aš noriu palinkėti, kad kiekviena šeima susikurtų savo laimės paveikslą. Nebūtina lyginti savęs su kitais. Svarbu savo šeimos nariuose ieškoti gerų savybių, dalykų, kurie artina. Per bendrystę reikia kurti savo šeimos paveikslą. Ne dairytis į kitus, bet atsisukti į save ir džiaugtis tuo, ką turi.
Linkime jums sulaukti deimantinių vestuvių!
Abu: Ačiū!
Su Ušackų šeima atsisveikiname po pokalbio vienoje Laisvės alėjos kavinių. Atsigręžę matome, kad pora paima vienas kitą už rankos ir susiglaudę keliauja tolyn. Matyt, kaip ir per gyvenimą, visad kartu ir mylinčiom širdim.
