Vėsų šeštadienio vakarą turbūt didelė Lietuvos gyventojų praleido prie televizijos ekranų, stebėdami paramos projekto „Išsipildymo akcija“ koncertą, koncerto metu vyko ir Kauno eglutės įžiebimas, tad minia kauniečių traukė pasigrožėti įspūdinga šių metų žaliaskare.
Ir aš vos tik sugrįžus po koncerto, įsijungiau kompiuterį ir nesuprasdama, kokie jausmai verda mano širdyje, norėjau pasidalinti „šventinėmis“ mintimis, parsineštomis iš to vakaro.
Koncerte – šventinė nuotaika, primenanti, kad artėja pačios gražiausios ir jaukiausios šventės. Fone skambanti daina „tuk tuk, širdele, tuk tuk“, nuolat skambantys žodžiai: „Dėkojame už jūsų gerumą.“ Pasakojamos likimo nuskriaustų žmonių istorijos.
Negražu klausytis svetimų pokalbių, bet neišgirsti buvo neįmanoma, žodžiai pasiekė ne tik mano ausis, bet ir širdį. Pora, kuriai, atrodo, apie 40 metų, kalbasi tarpusavyje, pokalbio esmė maždaug tokia: „Man tai sakė, kad čia bus eglutės įžiebimo koncertas, bet čia, žiūriu, kažkokia labdara. Aukot matai reikia. Nori atimti visus paskutinius pinigus. Einam namo, nėra čia ką žiūrėt, koks čia koncertas, kai pasakoja tokias istorijas, nesąmonė. Jeigu norėsiu tai įsijungsiu laidą „Atleisk“ arba kokią „Nomedos“, kas čia per nesąmonė. Labdara čia, ne joks šventinis koncertas.“
Ir po šių žodžių dar kartą nuskamba „tuk tuk, širdele, tuk tuk“, mano akyse stiklinis žvilgsnis ir vidinis šokas.
Klausimas tik vienas, ar tokio abejingo ir ironiško požiūrio likau nesupratus tik aš viena?
Linkiu ramybės, supratingumo ir… žmogiškumo, nors per gražiausias metų šventes!
Daugiau skaitykite čia.
