B. ir V. Sruogų muziejus: namą traukiniu atgabeno iš Žemaitijos, išliko J. Prapuolenio baldai, „mirties stovyklos“ pypkė – Kas vyksta Kaune

B. ir V. Sruogų muziejus: namą traukiniu atgabeno iš Žemaitijos, išliko J. Prapuolenio baldai, „mirties stovyklos“ pypkė

Balio ir Vandos Sruogų namai-muziejus./ Nuotraukų koliažas.

Lankomės rašytojo, dramaturgo, teatrologo, garsiojo „Dievų miško“ autoriaus Balio Sruogos ir jo žmonos istorikės, pedagogės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės name, kuris buvo suręstas Žemaitijoje ir traukiniu atvežtas į Kauną. Įstabu, kad lig šiol namuose išlikę garsiojo tarpukario baldininko Jono Prapuolenio baldai, kiti asmeniniai šeimos daiktai. Kviečiame pasivaikščioti.

Po muziejų vedžioja Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus muziejininkė Vaida Bareišaitė, kuri pasidžiaugia, kad kuriant muziejų savo konsultacijomis aktyviai prisidėjo pati Vanda Sruogienė su dukra Dalia Sruogaite, tad namas, ypač pirmasis jo aukštas – alsuoja autentika.

Balys ir Vanda Sruogos Kaune, prie statomo namo, 1938 m./ Muziejaus nuotr.

Namą atsivežė traukiniu

Balys Sruoga (1896-1947) ir Vanda Daugirdaitė (1899-1997) susipažino Kaune, laikraščio „Lietuva“ redakcijoje Laisvės alėjoje. Pora susituokė 1924 m., po metų jiems gimė dukra Dalia.

Ilgai nuomojęsi butus skirtingose Kauno vietose (gyveno K. Donelaičio, E. Ožeškienės, Prūsų, Žemuogių gatvėse) Sruogos nusprendė pastatyti savo namus.

1938 m. ši svajonė išsipildė: Vandos Sruogienės tėvas Kazimieras Daugirdas padovanojo medžių iš nuosavo miško šio namo statyboms. Namą su darbininkais iš pradžių surentė Būgiuose, po to išardė ir traukiniu atgabeno į Kauną. Per du mėnesius Būgių darbininkai jį pastatė nuosavame Sruogų sklype Ramiojoje gatvėje (dab. B. Sruogos g.), Žaliakalnyje. Tuomet ši miesto dalis buvo užmiestis, Sruogos vieni pirmųjų čia pasistatė namus.

Medinį, dviejų aukštų modernizmo stiliaus namą suprojektavo studijas Berlyne ką tik baigęs B. Sruogos draugas Vladimiras Zubovas. Tai buvo debiutinis jo projektas.

Iš šių namų B. Sruoga skubėdavo darbuotis į Kauno universitetą, o V. Sruogienė – į III valstybinę gimnaziją.

Ramiojoje gatvėje Sruogos gyveno 1938-1940 m., po to išsikraustė į Vilnių.

B. ir V. Sruogų namai-muziejus
Svetainė-teatras. Užuolaidomis atskirti svetainę-valgomąjį ir žmonos darbo kambarį sumąstė pats B. Sruoga, neapsakomai mylėjęs teatrą./ R. Tenio nuotr.

Svetainėje įrengė „teatrą“

Muziejininkė atkreipė dėmesį, kad B. Sruogos šiame name gyveno vos porą metų, po to čia vieni nuomininkai ėmė keisti kitus, vyko karas, tad autentikai kilo didelė grėsmė. Visgi, džiugina, kad dalis daiktų sugrįžo iš Vilniaus, į kurį Sruogos išsikraustė 1940-aisiais.

Pirmajame pastato aukšte išlikę trys autentiški kambariai. Įžengiame į dvigubą kambarį, atskirtą užuolaidomis: svetainę-valgomąjį ir V. Sruogienės darbo kambarį. Niša su užuolaidomis primena teatrą, ne veltui čia vykdavo rašytojo įkurti populiarieji Teatro seminarai studentams.

„Niša su užuolaidomis buvo autentiška B. Sruogos idėja. Jis dievino teatrą! Kadangi buvo dramaturgas, įsivaizdavo, kad čia jo asmeninis teatras: žiūrovų salė ir scena, kur vyksta vaidinimai“, – pažymėjo V. Bareišaitė.

Svetainėje buvo vaišinama ir firminiais Vandos Sruogienės žagarėliais. Dalinamės jų receptu. „Chrustai“ (taip žagarėlius vadino pati Vanda Sruogienė): 5 tryniai, 2 „cieli“ kiaušiniai, 3 šaukštai pieno, 1 stikliukas spirito, vanilijos. „Visa paslaptis – labai gerai išminkyti“, – patarė V. Sruogienė.

B. ir V. Sruogų namai-muziejus
Svetainės centre matyti Jono Prapuolenio baldų komplektas./ R. Tenio nuotr.

Išliko J. Prapuolenio baldai

Svetainėje išlikęs garsaus baldininko Jono Prapuolenio baldų komplektas: stalas, kėdės. Prie stalo sėsdavo šeima ir svečiai – Kauno inteligentai. Ant sienų kabo garsių to meto dailininkų Adomo Galdiko, Antano Žmuidzinavičiaus, Viktoro Petravičiaus, Leono Kazoko darbai – dauguma jų buvo padovanoti Sruogų jungtuvių proga. Išlikęs ir tarpukario laikus menantis pianinas, radijo aparatas, indauja, spinta, šviestuvas.

Iš svetainės patenkame į erdvią verandą, tiesa, anuomet ji buvo atvira. Veranda svarbi tuo, kad joje, jau grįžus iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, 1947 m. buvo padaryta paskutinė Balio Sruogos nuotrauka. Joje rašytojas užfiksuotas su draugais geriantis arbatą, tiesa, jau stipriai pasiligojęs, beveik apakęs.

Užuolaida atskirtame V. Sruogienės darbo kambaryje išlikęs autentiškas stalas, knygų spinta, lova, ant sienos kabo šeimos nuotraukos, žemėlapis, autentiški garsios audėjos Onos Bagnickaitės kilimai.

B. ir V. Sruogų namai-muziejus
B. Sruogos darbo kabinetas. Kairėje stovi J. Prapuolenio kurtas specialus šachmatų stalelis, dešinėje prie sienos matyti itin dažnai naudotas arbatinukas. B. Sruoga mėgo ne tik stiprią arbatą, bet ir stiprią kavą: net trečdalį puodelio užimdavo kava! Jos per dieną išgerdavo ne vieną litrą./ R. Tenio nuotr.

Prie šachmatų „prilipdavo“ paromis

Balio Sruogos darbo kabinete rasime Jono Prapuolenio kurtą specialų šachmatų stalelį.

„Šachmatai B. Sruogai buvo ne žaidimas, o didžiulė aistra, bendravimo forma. Kai su gerais draugais Vincu Krėve ar Albinu Rimka jiedu sėsdavo žaisti – neatsitraukdavo paromis: iš pradžių žaisdavo tylomis, o paskui įsikalbėdavo ir aptardavo politikos, kultūros, literatūros, universiteto reikalus. Po to kuriam laikui vėl stodavo tyla“, – pasakojo muziejininkė V. Bareišaitė.

Kartais B. Sruoga taip įnikdavo į šachmatus, kad pamiršdavo net šventes.

„Vieną kartą panašiai praėjo visas Velykų sekmadienis. Ryte mudviem su Rimkiene nepasisekė prikviesti aistringų šachmatininkų prie bendro velykinio stalo. Nenoromis teko paduoti jiems lėkštes su tradicinėmis gėrybėmis, kurių kulinarinis menas liko visiškai nepastebėtas. Ir mudviem neteko išeiti kur nors šventės metu pasižmonėti. Abudu bičiuliai buvo giliai pasinėrę ne tik į šachmatus, bet ypač į politiką. Abiem labai rūpėjo visa, kas tada vyko mūsų krašte ir pasauly“, – atsiminimą paliko V. Sruogienė.

B. Sruoga, dukra Dalia, Danutė Karužaitė, žmona Vanda ir Juozas Nemeikša Kačerginėje, 1930 m./ Muziejaus nuotr.

Pirmas įsigijo automobilį Kaune

Dar viena B. Sruogos aistra – automobiliai. Jis vienas pirmųjų Kaune įsigijo automobilį, sumokėjo net 11 tūkst. litų, tiesa, skolon, mat buvo tikras, kad laimės Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių proga rengiamą dramos konkursą, su drama „Milžinų paunksmė“. Deja, prizas – 10 tūkst. litų – atiteko kitam ir teko dar ilgai mokėti skolą už automobilį „Fiat“.

B. Sruoga garsėjo nelengvu charakteriu. „Jo žmona prisimena, kad jei B. Sruoga kažką mylėjo, gerbė – tuomet tam žmogui buvo labai atidus, rūpestingas, bet jei tik kažko nemėgo – geriau jau bėk! Jis buvo labai reiklus ne tik sau, bet ir kitiems. Negalėjo pakęsti „falšo“, nekokybiškai parašyto kūrinio ar prastai pastatyto spektaklio. Jis buvo stiprus, negailestingas ir net užgaulus kritikas“, – teigė muziejininkė.

Garsus rašytojas išsiskyrė išvaizdos detalėmis: mėgo dėvėti šarovarus, nešiojo gintaro karolius ar kaspiną po kaklu.

Darbo metu gerdavo itin daug arbatos. „Jis gerdavo be proto daug stiprios kavos ir arbatos. Įsigijo ir pašiltuką, kad arbatinis ilgiau šiltas išliktų. Užsidaręs kabinete vien tik su arbata jis išdirbdavo ir parą laiko“, – atkreipė dėmesį V. Bareišaitė.

B. ir V. Sruogų namai-muziejus
Štuthofo koncentracijos stovyklos ekspozicijoje – kalinio marškiniai, maisto dubuo ir net B. Sruogos pypkė./ R. Tenio nuotr.

Išliko lagerio daiktai

Pakylame į antrąjį aukštą. Anksčiau buvusiame Dalios Sruogaitės kambaryje dabar įrengta literatūrinė ekspozicija. Vienintelis išlikęs autentiškas baldas šioje patalpoje – sieninė spinta.

Chronologiniu principu lankytojai gali apžvelgti B. Sruogos vaikystės, studijų, darbo universitete laikotarpius.

Atskirai eksponuojami iš Štuthofo koncentracijos stovyklos parvežti daiktai. Šioje stovykloje rašytojas kalėjo nuo 1943 kovo iki 1945 m. gegužės, o grįžęs parašė garsiausią savo knygą „Dievų miškas“.

„Memuarinė knyga „Dievų miškas“ buvo atmesta, cenzūruojama ir išleista tik praėjus 10 metų po B. Sruogos mirties. Literatūros tyrinėtojų nuomone, savo parašymo stiliumi ši knyga sunkiai rastų analogų pasaulyje“, – pažymėjo muziejininkė. „Dievų miškas“ išverstas į daugiau nei dešimt kalbų, o šiuo metu verčiamas į azerbaidžaniečių kalbą.

Įdomu, kad „Dievų mišką“ S. Sruoga parašė besigydydamas Birštone, su portatyvine rašomąja mašinėle „Corona“ (pagaminta JAV), įsigyta studijuojant Miunchene. Teigiama, kad rašytojas ją itin mėgo ir retai skirdavosi, mašinėlė buvo ir patogi vežiotis.

Ekspozicijoje pateikti trys daiktai iš „mirties stovyklos“: marškiniai (bičiulio kalinio pedagogo Mečislovo Kriaučiūno) ir maisto indas bei pypkė (B. Sruogos).

B. ir V. Sruogų namai-muziejus
Ledo kirtiklis. B. Sruoga buvo užkietėjęs keliautojas, itin mėgo kalnus, adrenaliną ir jei tik pamatydavo nuorodą kalnuose „pavojina zona“ – būtinai ten pasukdavo./ R. Tenio nuotr.

Literatūrinėje ekspozicijoje išvysite ir ledo kirtiklį, mat B. Sruoga buvo didelis kalnų mėgėjas. „Dar studijuodamas Rusijoje jis susidomėjo kalnais: kopė į Kaukazo kalnus, o studijuodamas Vokietijoje kalnais susižavėjo dar labiau: kopė į Alpes, rašė apie kalnus eilėraščius, siuntė atvirlaiškius“, – pasakojo V. Bareišaitė.

Žinoma, kad pamatęs nuorodą, jog trasa pavojinga gyvybei – iš užsispyrimo būtinai ja patraukdavo.

Buvusiame Sruogų miegamajame pateikiama V. Sruogienės ir D. Sruogaitės gyvenimų apžvalga. Pašnekovė pažymėjo, kad dar likę gyvų Sruogų giminaičių – Niujorke gyvena anūkė Aušrinė Byla su šeima.

B. ir V. Sruogų namai-muziejus
Rudeninis žydėjimas./ R. Tenio nuotr.

Puoselėjo sodą

Muziejininkė aprodo kiemą ir sodą. Sklypas erdvus – apie 14,5 arų. Fonduose likęs B. Sruogos rankraštis, kur jis užfiksavo, kad sodą jau apsodino įvairiais vaismedžiais, dekoratyviniais krūmais, gėlėmis, pažymėjo ir kokias obelis pirks, ką dar sodins.

Muziejininkė atkreipė dėmesį į įspūdingo dydžio kriaušės medį, sodintą dar pačio B. Sruogos. Išlikusi ir senoji vynuogė, vis dar apdovanojanti saldžiomis uogomis. Prie namo auga jurginai, bijūnai, alyvos.

„V. Sruogienė pasodino prie vyro darbo kabineto lango bijūnus ir alyvas, kad B. Sruoga dirbdamas pro langą išvystų šį grožį. Šie žiedai lankytojus džiugina iki šiol“, – sakė muziejininkė.

Esant geram orui, muziejaus lankytojai gali prisėsti ant suolelio, pasigėrėti puoselėjamu sodu.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on email
Rekomenduojami video
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA