Patyręs Kauno verslininkas įsitikinęs, kad žlunga tie, kurių tikslas – vien pinigai

NAUJAUSIOS ŽINIOS

Kapitalo pradžia – iš audinių auginimo ir šimtų tūkstančių tonų druskos tiekimo organizavimo atkurtai Lietuvos valstybei. Pirmosios paskolos – be užstatų, tik patikėjus garbės žodžiu. Ir šios istorijos – ne iš filmo apie praeito amžiaus pabaigos Kauną, o apie realų gyvenimą ir realius nutikimus. Neseniai knygą apie savo gyvenimą ir veiklą išleidęs kaunietis verslininkas Mečislovas Rondomanskas sako, kad verslininko kelias – sunkus pasirinkimas, bet gyventi kitaip jis nenorėtų.

M. Rondomanskas yra Lietuvos valstybės 100-mečio proga Kaune atidarytos Lietuvos verslo alėjos ir Verslo skvero rėmėjas ir ilgametis Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų narys, vienas iš įkūrėjų ir vadovų, išbuvęs rūmų prezidentu net keturias kadencijas. Verslininkas sutiko su portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojais pasidalinti savo prisiminimais apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo pradžioje pradėtų verslų pobūdį, to meto situaciją bei atskleidė intriguojančią istoriją, kaip gimė vieno didžiausių Lietuvos prekybos tinklų „Senukai“, kurio jis buvo vienu iš bendrasavininkų, pavadinimas.

Druskos trūkumą pastebėjo žmonos

Buvęs KTU (to meto KPI) absolventas M. Rondomanskas prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę dirbo mokslinį darbą „Vibrotechnikos“ mokslo centre, o 1989 m. jam buvo suteiktas profesoriaus laipsnis ir jis tapo atsikuriančio KTU prorektoriumi studijų reikalams, tiesa, neilgam. Po poros metų, pasibaigus KTU rektoriaus V. Domarko kadencijai, vyras nusprendė drauge su dar dviem bendraminčiais imtis verslo, kas tuo metu buvo gana populiaru, ir įkūrė akcinę bendrovę „Senukai“.

„Tuo metu daug žmonių darė „biznį“, populiariausia buvo vežti varį iš Rusijos. Pabandėme ir mes, jau po pirmojo krovinio pasimatė, kad tai visgi pusiau legalu, nes dokumentai buvo ne visai teisingi ir mačiau, kad iš to nieko gero nebus“, – pasakoja vyras, skatinęs ir verslo partnerius nesigundyti „lengvais“ pinigais, o geriau ieškoti patikimesnio kelio.

Ir čia netikėtai puikią mintį pakišo viena iš trijulės žmonų. „Vyrai, vežkit druską“, – garsiai išsakytą idėją prisimena M. Rondomanskas. Iš tiesų, pradėję domėtis, jie pamatė, kad druskos nėra ne tik parduotuvėse, nes ta druska, kuri dedama ant stalo, sudaro tik labai mažą vartojimo dalį. „Druskos reikėjo keliams, energetikai, kailių fabrikams, mėsos kombinatui. Praktiškai dauguma gamybos sričių negalėjo funkcionuoti be druskos, o aš pradėjau galvoti, kaip organizuoti šį tiekimą, nes valstybė tik kūrėsi ir labiausiai, ko mums trūko – tai žaliavų“, – prisimena vyras.

Tačiau misija tikrai pasirodė ne pati lengviausia, nes nuvykę į Ukrainos gamyklą, kuri galėjo pasiūlyti Lietuvai reikalingą druskos kiekį, atsitrenkė į rimtą kliūtį – buvo pasakyta, kad Lietuva skolinga, jog sugriovė Tarybų Sąjungą ir jokios druskos negaus.

„Tuomet per mano mokslines pažintis ir universitetinius ryšius pavyko prisibelsti iki Lietuvos Vyriausybės atstovų, kurie pasirašė dokumentus, kad grąžins Lietuvos skolą Ukrainos gamyklai“, – pasakoja kaunietis. Tačiau tai tebuvo pusė darbo – reikėjo didelės pinigų sumos, kad iškart sumokėtume už perkamas žaliavas, nes ukrainiečiai nesutiko vykdyti tiekimo be išankstinio apmokėjimo.

„To meto dviejų bankų valdytojai buvo geri draugai – buvę mano studentai. Ateinu ir sakau: „Taip ir taip, reikia pinigų“. Klausia: „Mečy, atiduosi?“. Pažadu atiduoti ir pinigus gaunu. Va taip tuo metu veikė verslininko žodis, va tokie buvo laikai. Aišku, pinigus atidavėme, užsidirbome pakankamai ir jau daugiau skolintis tuo metu nebeprireikė“, – lyg fantastinio filmo siužetą pasakoja M. Rondomanskas.

Verslininkų trijulės valdoma įmonė privežė valstybei druskos tiek, kiek reikėjo. Taip pat pradėję domėtis, kokių dar trūksta žaliavų, rado niša importuoti ir kitas gamybai reikalingas medžiagas. „Tie, kurie tuo metu vežė varį iš Rusijos ir kitus metalus, tai šaipėsi iš mūsų, kad mes nieko neuždirbame. Bet nekreipėme dėmesio, nes gal uždarbis ir nebuvo fantastinis, bet tikrai pakankamas imtis kitų sumanymų“, – sako M. Rondomanskas.

Tai buvo to meto prekybos imperijos „Senukai“ priešaušris.

Pavadinimą padiktavo draugiškas kreipinys

Mečislovas prisimena, kad tuo metu vienas į kitą verslo partneriai kreipdavosi draugišku kreipiniu: „seni“. Iš čia pirmajai savo bendrovei, kuri gyvuoja iki šių dienų, ir buvo duotas „Senukų“ vardas, nors niekas tuo metu net negalvojo, į ką ji išaugs. Pradžioje verslininkai įmonės veiklai išnuomojo nedidelį butą K. Donelaičio gatvėje. Bet kai į Lietuvą ėmė važiuoti šimtai prekinių vagonų su žaliavomis, teko pradėti samdyti darbuotojus ir galvoti apie erdvesnes patalpas.

Tuo metu buvo populiaru už vadinamuosius investicinius čekius privatizuoti buvusias valstybines įstaigas ir jų patalpas. Vyrai nusižiūrėjo buvusią statybos valdybą Jonavos gatvėje, o įsigiję ją, rado nemažai statybinių prekių, kurias reikėjo realizuoti. Beje, būtent šiose patalpose iki šiol tebeveikia pirmoji „Senukų“ parduotuvė.

Buvusioje statybos valdyboje Jonavos gatvėje įsikūrė augančios bendrovės „Senukai“ administracija, vėliau atidaryta pirmoji statybinių prekių tinklo parduotuvė, tebeveikianti iki šių dienų / R. Tenio nuotr.

„Tuo metu visko trūko, o lietuviai myli namus, mėgsta meistrauti. Važinėdamas po stažuotes užsienyje jau buvau matęs modernių prekybos centrų, tad pasiūliau partneriams imtis statybinių medžiagų ir namų apyvokos reikmenų prekybos tinklo kūrimo. Idėja labai pasiteisino ir gyvuoja iki šių dienų“, – pasakoja vienas iš „Senukų“ įkūrėjų.

2001 m. M. Rondomanskas su dar vienu partneriu pardavė turėtas „Senukų“ akcijas dabartiniam valdytojui – A. Rakauskui. „Dešimt metų buvau bendrovės prezidentu, tačiau atėjo toks metas, kai supratau, kad nebesutampa mūsų vertybinės nuostatos, todėl nusprendžiau trauktis iš šios veiklos“, – neslepia M. Rondomanskas. Tuo pačiu metu vyras su buvusiu partneriu įsteigė nekilnojamojo turto veiklos bendrovę „Verslo draugai“, kuri ir šiuo metu užsiima nedidelės apimties biurų ir parduotuvių patalpų Kaune nuoma.

Prekybos, pramonės ir amatų rūmų kūrimas

Itin svarus M. Rondomansko indėlis ir į Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų veiklą. „Bendraudamas su užsienio verslininkais, mačiau, kad ši tarptautinė organizacija yra labai stipri kitose šalyse, ypač ten, kur narystė yra beveik visuotinė – iki 80 proc. verslo įmonių priklauso rūmų tinklui. Tokia organizacija gali realiai atstovauti verslo interesams, kalbėtis su valdžia, derėtis dėl verslui reikalingų sąlygų, mokesčių, įstatymų“, – rūmų svarba iki šių dienų įsitikinęs buvęs jų prezidentas, vadovavęs Kauno rūmų veiklai nuo 1996 iki 2012 metų.

Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) prezidentu M. Rondomanskas išbuvo net keturias kadencijas – iš viso 16-ka metų / KPPAR nuotr.

„Visą tą laiką ne tik prisidėjau prie rūmų kūrimo, veiklos „įsukimo“, bet ir stebėjau Lietuvos verslo raidos procesus ir, žinot, – lenkiu galvą prieš Lietuvos verslininkus, nes dauguma jų sukūrė pasaulinio lygio verslus, jie nuolat tobulėjo ir tobulėja šiandien, esu įsitikinęs, kad mūsų verslininkai savo potencialu gerokai lenkia ir kaimynines šalis, ir Lenkiją. Juk Lietuvoje turime bene daugiausiai lietuviško kapitalo investicijų, o tai rodo, kad kuriame verslus patys, savo rankomis. Man tai didelė vertybė“, – sako ilgametis Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.

M. Rondomanskas pritaria, kad valstybei reikia ir užsienio investicijų, nes tai prisideda prie ekonomikos augimo, tačiau jam ne mažiau svarbu, kad lietuviai visgi sugebėjo tapti daugelio verslų šeimininkais, atgaivino gamybą, sukūrė tarptautinius prekybos tinklus. „Jei valstybinis sektorius būtų padaręs tokią pažangą, kokią padarė Lietuvos verslas – šiandien mes būtume Šveicarijos lygio valstybė“, – įsitikinęs verslininkas.

Po 14 valandų per parą darbo – laikas pagyventi sau

Šalia verslo reikalų M. Rondomanskas visą laiką buvo aktyvus visuomenininkas – KTU ir VDU tarybų, Lietuvos banko valdybos narys, Kauno Rotary klubo narys, tad verslininko darbo diena dažnai išsitęsdavo iki 14 darbo valandų. „Įvairiapusė veikla mane skatino visą laiką mokytis, šio įpročio neatsisakiau iki šių dienų, nes mokymasis yra varomoji pažangos jėga“, – sako M. Rondomanskas. Jis prisimena, kad pradėjęs verslą perskaitė visas jam prieinamas knygas verslo vadybos ir marketingo temomis.

Panašiai elgėsi ir dar dirbdamas mokslinį darbą, kuomet su kolega sumanė užsidirbti papildomų pinigų iš brangiakailių žvėrelių auginimo. „Tuo metu Žaliakalnyje buvo madoje auginti audines, bet pabandęs pasiklausinėti augintojų, nelabai daug naudingos informacijos sužinojau. Viešėdamas Maskvoje, užėjau į biblioteką ir perskaičiau visas penkias ten rastas knygas apie audinių auginimą – mūsų auginami žvėreliai buvo sveiki, kailis gražus, pirmasis verslas tikrai gerai sekėsi“, – šypsosi M. Rondomanskas, gyvenime matęs ir šilto, ir šalto.

Tikrai ne kiekvienas šių dienų septynmetis vaikas pavadeliotų 60 kilometrų arklį su vežimu iš Vilniaus iki gimtų namų vienkiemyje netoli Aukštadvario miestelio, kol tėvas užsiima prekyba turguje. „Kad pinigai neatsiranda iš po stalo, kad reikia įdėti pastangas, man tėvai parodė“, – sako jis. Vyras įsitikinęs, kad tikroji jo mokykla ir prasidėjo šeimoje, kur matė sunkiai ir nuoširdžiai dirbusius tėvus, dar ir kieto būdo žmones.

Prisimena ir pokario susišaudymus, ir šių laikų reketą

Netrūko ir kitų išbandymų. „Buvau visai vaikas, bet prisimenu tą metą, kai į sodybą dieną vieni ginkluoti vyrai ateina, o naktį – kiti. Mačiau per sodą bėgančių vyrų susišaudymą, močiutės ištrėmimą į Sibirą, tėvo protestą prieš kolūkius ir vėliau jo atkaklumą uždirbti pinigus, išmaitinti šeimą“, – pasakoja vyras.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje M. Rondomanską įsuko nauja teroro banga – reketas, su kuriuo susidūrė visi to meto verslininkai. „Per dieną po tris kompanijas ateidavo, bet buvome sutarę griežtai nemokėti, bendradarbiavom su policija, kuri sugebėjo pažaboti nusikalstamas struktūras – didelė pagarba jiems, nes taip kaip šiandien palyginti ramiai gyvename – ir pareigūnų didelis nuopelnas“, – įsitikinęs kaunietis.

Tie, kurie verslą darė tik dėl pinigų – visi žlugo

M. Rondomanskas įsitikinęs, kad verslininko kelias – sunkus pasirinkimas. Tą rodo ir statistika. Pavyzdžiui, Vokietijoje atlikti tyrimai atskleidė, kad tėvų verslą sutinka perimti tik 12 proc. vaikų ir 7 proc. anūkų. „Nes dauguma jaunų žmonių labiau nori dirbti samdomą darbą, gauti gerą atlyginimą ir gyventi gerą gyvenimą“, – juokiasi Mečislovas, dabartinį savo verslą perdavęs valdyti dukros vyrui.

„Būti verslininku yra vienintelis privalumas – niekada neturi „durno“ viršininko, – juokiasi vyras. – Antra vertus, verslininko gyvenimas patrauklus, nes tai yra nuolatinė kūryba. Situacijos tau neleidžia apsamanoti, nugaroje visą laiką sukasi propeleris, nes jei sustosi bent akimirkai – tave aplenks.“

M. Rondomanskas tikina, kad būdamas versle niekada negalvoja apie pinigus, nes jam tai yra priemonė įgyvendinti sumanymą, idėją. „Tie kurie galvojo tik apie „bakes“ – seniausiai iškrito iš verslininko balno“, – įsitikinęs jis.

Šiemet kaunietis verslininkas išleido knygą, kurioje sugulė jo gyvenimo ir veiklos istorija / KPPAR nuotr.

„Jei tu dirbi naudingą darbą, sukuri žmonėms reikalingą prekę, paslaugą – pinigai savaime ateis“, – būsimiems verslininkams pirmiausia galvoti apie idėją, o ne uždarbį pataria vyras. Ir dar jam atrodo, kad versle labai svarbu yra vertybės.

„Buvo tokia Amerikoje vykdyta milijonierių apklausa, kur jų klausė, kas lėmė, kad jie uždirbo daug pinigų. Tai dauguma atsakymų buvo – sąžiningumas versle“, – pabrėžia M. Rondomanskas, kurį džiugina naujos verslo tendencijos – socialinė atsakomybė, pagarbus požiūris į darbuotojus, netolerancija apgaulei ir piktnaudžiavimui. M. Rondomansko įsitikinimu, Lietuvos verslas yra teisingame kelyje.

Mečislovas Rondomanskas už nuopelnus Lietuvos valstybei yra apdovanotas aukščiausiu valstybės apdovanojimu – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, už nuopelnus verslui – Lietuvos Pramonininkų konfederacijos aukso ženklu, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų aukso ir sidabro Darbo žvaigždėmis, už nuopelnus Kauno miestui – III laipsnio Santakos garbės ženklu, LR Seimo garbės ženklu ir kitais apdovanojimais.

Šis straipsnis yra iš ciklo „Lietuvos valstybės 100-mečiui – Lietuvos verslo alėja Kaune“, skirto supažindinti kauniečius su Lietuvos verslo ištakomis, pristatyti sėkmingai Kaune susikūrusias įmones, kurios seniai išaugo ne tik miesto, bet ir valstybės ribas, taip pat ir mažesnius verslus, be kurių miestas būtų tuščias ir neveiklus.

11 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Įtemptoje kovoje varžęsis „Žalgiris“ neatlaikė – pralaimėjo vokiečių komandai

Vilijampolėje neleistinoje vietoje pastatytas automobilis sunkina eismą – tikisi nelaimės

Eismo įvykis Dainavoje – moteris vežama į gydymo įstaigą

Geras elgesys atsipirko – aktorius P. Dimša iš pataisos namų išleidžiamas anksčiau

Gyventojai įbauginti: eglutės vagystė nuotaiką sugadino visiems

Ryškūs pokyčiai Laisvės alėjoje: dviejose atkarpose pradėta kloti nauja danga

Surasta nupjauta „Skalbėjos“ galva

Kaune atidaryta solinė L. Kazlauskienės - Punk Gallery tapybos paroda

Lietuvos sporto universitetas turi naują rektorę

Neregėta plėtra: „CityBee“ perka kelis tūkstančius naujų automobilių