Gyvenant Kaune, kaip ir bet kuriame kitame mieste, itin lengva užsimiršti ir pradėti matyti tik ne tokius džiuginančius dalykus – dar nespėtus sutvarkyti kelius, eismo spūstis po darbų… Tačiau visuomet smagu išgirsti istorijas iš svetur atvykusių ir miestą pamilusių žmonių – tokių, kaip iš Ispanijos atvykusio Pau Mateo, Kaune praleidusio šešerius metus.
[galerija kiek=”4″]
„Jeigu pasakojant ilgą istoriją labai trumpai – atvykau į Kauną studijuoti medicinos ir tiesiog pamilau gyvenimą čia“, – pasakojo Pau. Vaikinas pripažįsta, jog atvykdamas į Kauną stengėsi nesitikėti nieko, tačiau miestas jį vis tiek nustebino.
Pirmoji diena įsiminė ilgam
„Pirmąją dieną, vos atvykus į Kauną, labai bijojau. Nesupratau, kur kai kurių pastatų įėjimai… Ir labai aiškiai pamenu, kaip pirmosiomis savaitėmis nesupratau nieko, ką kalbėjo aplinkiniai – tai buvo didelis barjeras“, – teigė Pau.
Tiesa, šiuo metu jis puikiai kalba, skaito ir rašo lietuviškai, mat universitete lankė lietuvių kalbos paskaitas ir stengėsi su aplinkiniais bendrauti tik lietuviškai.
„Pirmosios pamokos iš principo buvo „išlikimo lietuvių kalba“. Tiesą sakant, pirmoji frazė, kurią išmokome pasakyti lietuviškai, buvo „atsiprašau, nesuprantu lietuviškai“, – šypsojosi ispanas. „Taip pat bandžiau naudoti lietuvių kalbą kasdieniame gyvenime.“
Pau pripažįsta, kad su situacija, kai jis bandydavo kalbėti su kauniečiais lietuviškai, o šie jam atsakydavo angliškai, – puikiai pažįstama. „Taip, susidūriau… Bet ir toliau kalbėdavau lietuviškai, kol galiausiai jie nusileisdavo. Be to, daug laiko leidau su lietuviais draugais ir prašiau jų nekeisti kalbos – kad turėčiau paskatinimą rasti būdus, kaip geriau juos suprasti“, – portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakojo Pau.
Būsto paieškos – neįprastos
Tačiau nors pirmosios dienos vaikinui Kaune ir buvo baisokos, rūpesčiai prasidėjo dar ieškantis būsto. Visus šešerius metus, kuriuos leido studijuodamas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, ispanas gyveno nuomotame bute, iš pradžių Žaliakalnyje, vėliau – centre.
„Jeigu kalbant atvirai, susirasti butą buvo gan sunku“, – pasakojo jis. „Tai, kaip čia dirba nekilnojamojo turto brokeriai, šiek tiek skiriasi nuo to, prie ko esu pripratęs Ispanijoje – turėjau pats skambinti ir klausti, kokių jie turi pasiūlymų, o ne tiesiog laukti jų skambučio su klausimu, ką jie šiuo metu gali man pasiūlyti“, – stebėjosi Pau.
Vaikinui taip pat pasitikėjimo nesukėlė tai, kad visos sutartys buvo rašomos ir lietuviškai, ir angliškai, tačiau nurodyta, jog nesusipratimų atveju pirmenybė bus teikiama lietuviškam sutarties variantui. „Turiu draugą, kuris taip nukentėjo dėl terminuotos sutarties, todėl visada prašydavau lietuvių draugų, kad patikrintų, ar sutartys geros“, – apie tai, kaip bandė išvengti nesusipratimų, atviravo jis.
Lengvesnis gyvenimas
Pasiteiravus, ką užsieniečiui, kuris menkai moka lietuvių kalbą, galima veikti Kaune, Pau nepasimesdamas pradėjo vardinti įvairiausias veiklas. „Ieškoti šviežio maisto turguose, o ne pirkti viską iš „Maximos“, ieškoti naujų pažįstamų, tyrinėti Lietuvos istoriją ir kultūrą… Tiesiog gyventi lengvesnį gyvenimą“, – šypsojosi ispanas.
„Kaskart kai prieidavau prie pagyvenusios moters parduotuvėje ar kioske ir pradėdavau kalbėti savo prasta lietuvių kalba, ji visuomet pakeisdavo savo kalbėjimo toną ir bendravimo stilių. Manau, kad tai dėl to, kad bandydavau kalbėti lietuviškai – iš užsieniečio pusės tai yra būdas parodyti pagarbą“, – svarstė jis. „Negali tikėtis, kad šalis prisitaikys prie tavęs, tai tu turi taikytis prie šalies, kurioje esi.“
Kaunas – kaip narkotikas
Tiesa, Pau pripažįsta, kad vos atvykęs į Kauną jis to nesuprato ir elgėsi taip, kaip buvo įpratęs Ispanijoje. „Buvau devyniolikos ir gyvenau taip, lyg būčiau Ispanijoje. Kalbu apie maistą, dienotvarkę, garsų kalbėjimą viešajame transporte, susipažinimą su žmonėmis… Tada, maždaug po metų, supratau, kad kažkas ne taip“, – teigė vaikinas, tuomet pradėjęs stebėti, kaip gyvena kauniečiai ir bandęs tai pakartoti.
„Iš pradžių buvo sunkoka, ypač – nekalbėti su visais. Nors tiesą sakant, turbūt šios savybės niekad ir neatsikračiau“, – šyptelėjo jis ir teigia net sudaręs sąrašą dalykų, kurių, pasak jo, Lietuvoje geriau nedaryti – pavyzdžiui, nesišaipyti iš krepšinio rinktinės, nemaišyti šalies su Lenkija ar Rusija (pilną sąrašą rasite čia).
Vis dėlto per šešerius metus Pau pavyko perimti dalį lietuviškos kultūros. Šiuo metu vaikinas grįžo į Ispaniją tęsti mokslus, tačiau Kauno nepamiršta. „Draugai mane dabar vadina „Lituano“, – pasakojo jis. „Gyvenimas labai pasikeitė, Kaunas man kaip narkotikas… Negaliu sustoti galvojęs, kad ten dar grįšiu. Man patiko gyvenimas Kaune, žmonės, šiltumas… Tai, kaip vieta, iš kurios to niekad nesitiki, tampa vieta, kurią vadini tikraisiais namais“, – įsitikinęs tvirtino jis.
