Kartą per metus net ir nuošaliausias Indijos vietoves pasiekia kino stebuklas – miestelių aikštėse įsikuria keliaujantis kino teatras. Sukrapštę kelias smulkias monetas vaikai ir suaugusieji veržiasi užimti patogiausias vietas laikinais kino namais tapusiose palapinėse, tupiasi čia pat ant smėlio ir pabirusių akmenų. Jų kasdieninį gyvenimą fiksuojantis filmas „Kino keliautojai“ (rež. Shirley Abraham, Amit Madheshiya, The Cinema Travellers) rugsėjo 22 d. atidarė 13-ąjį Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF).
Šiemet festivalio tema – keliaujantys gyvenimai. Kartu su keliaujančių kino teatrų entuziastais festivalis kviečia įsilieti į kitų gyvenimus, keliaujančius nuo vieno žiūrovo pas kitą, patirti tokius skirtingus jų herojų likimus.
Kūrybinės dokumentikos festivalis aplankys ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Klaipėdos žiūrovus. Sostinėje – „Skalvijos“ bei „Pasakos“ kino teatruose – festivalis viešės rugsėjo 22 – spalio 2 d., Kauno „Romuvos“ kino centre ir Klaipėdos Kultūros fabrike – spalio 7-9 d. Programoje – kone 4 dešimtys filmų – tikrų gyvenimų, tikrų istorijų.
Telpa visas pasaulis
Pagrindinė festivalio programa tarsi veidrodis atspindi įdomiausius šių dienų dokumentininkų ieškojimus. Jų geografija apima visą pasaulį: Kuba, Rusija, Japonija, Ukraina, Europos šalys.
Dalį filmų galima pavadinti lėto gyvenimo filosofijos šalininkais. Jie siūlo stabtelti ir įsižiūrėti, subrandinti mintį ir ją apmąstyti. Itin asmenišką istoriją pasakoja prieš porą metų festivalyje viešėjęs danas Jonas Bangas Carlsenas. Filosofiniame autobiografiniame esė „Déjà Vu“ – režisieriaus bandymai rasti atsakymus į visą gyvenimą kamavusius klausimus, kelti ir ankstesnėje jo kūryboje. Meistriškai parinktos ir viena kitą papildančios jų ištraukos kuria gilų vientisą gyvenimą bandančio pažinti žmogaus paveikslą.
Platesnės temos filme „Europa, ji myli“ imasi šveicaras Janas Gassmanas. Pasirinkęs 4 poras skirtinguose Europos miestuose jis kuria šių dienų Europos ties krizės riba paveikslą. Savo pasakojimą režisierius vadina emocine kelione, kurios herojai neturi ko prarasti. Tuo metu senovinės japonų profesijos tęsėjos žino, kad kiekviena jų diena gali būti paskutinė, tačiau spinduliuoja harmonija ir ramybe (rež. Cláudia Varejão, Ama-San – jūrų moterys).
Kiti filmai tarsi tikrina žiūrovo nuostatas, įsivaizdavimus. Ar taip įsivaizdavote Ukrainos policininkų kasdienybę (rež. Romanas Bondarčiukas, Ukrainos šerifai), ar tai tas pats Borisas Nemcovas, pernai nužudytas Rusijos opozicijos lyderis, kurį matydavote TV ekranuose (rež. Zosia Rodkevič, Mano draugas Borisas Nemcovas), ar į tokią Kubą svajojote nukeliauti (rež. Annett Ilijew, Mes esame Kuba)?
Netikėtai dokumentiniame pasakojime „Romeo ir Džiuljeta“ suskamba romų jaunuolių repetuojama Šekspyro tragedija. Ją ekranizavęs italų režsierius Massimo Coppola nė numanyti negalėjo, kad ji pasisuks tokia linkme…
Daugiau informacijos apie tai, kokie filmai bus rodomi Kaune, rasite paspaudę ant nuorodos.
