Nežinau kaip Jūs, bet aš noriu būti senamadiškas.
Bent kartą per pusmetį užpirkti mišias bažnyčioje už a.a. tėvus, vėlinių dieną atlikti mažąją piligriminę kelionę po visą Lietuvą, aplankant anapilin išėjusių artimųjų ir draugų kapus. Tiesa su draugais sunkiau, dalis jų liko ten, kur nebeaplankysi, dulkėtuose ir raudonuose nuo kraujo Afganistano kalnuose. Todėl kam galiu atiduodu pagarbą, uždegdamas atminimo žvakę vėlinių vakarą, pastovėdamas ir prisimindamas juos prie kapo. Nežinau kas labiau šildo anapilin išėjusius: mūsų mintys apie juos ar uždegtų žvakių šviesa, svarbiausia, kad jie neužmiršti.
Nenoriu būti madingas, inovatyvus ir europietiškas sakydamas, kad tai atgyvena, kad tai beviltiškai pasenusios tradicijos, archaiška mūsų kultūros dalis. Užtenka ir be manęs siūlančių sudeginti, pelenus išbarstyti pavėjui ar pries vėją (kam kaip patogiau), geriausiu atveju susipilti į urną ir jokių rūpesčių, išlaisvintas laikas alui, sumuštiniams ir televizoriui.
Nenoriu, kad mūsų vaikams darželiuose sektų pasakas apie du princus, kurių vienas šeimoje atlieka mamytės, o kitas tėvelio vaidmenį, aišku kartais pasikeisdami, nenoriu, kad tuos vienos lyties princus tuoktų mūsų bažnyčiose ir kištų mums visiems kaip modernaus pasaulietiško gyvenimo pavyzdį.
Dauguma mūsų esame išauklėti šeimose, kuriose reikalui esant tėvas gina šeimą (ir Tėvynę) nuo priešų, o mama saugo šeimos židinį, abu dirba darbus ir auklėja vaikus. Auklėja taip, kaip juos auklėjo mūsų tėvai ir seneliai: meilės savo Tėvynei, gimtajam kraštui, artimiesiems, tautos tradicijų puoselėjimo dvasia.
Tai kodėl mes staiga turėtumėme sutrypti tai, ką tiek šimtmečių puoselėjome, kas mums padėjo išlikti per visas negandas, atlaikyti nesugniuždytiems net pusė šimtmečio trukusią okupaciją.
Aišku mes galime parduoti savo tautos dvasines vertybes mainais į europinį finansavimą gėjų paradams remti, galime pirmieji Baltijos valstybių tarpe pradėti tuokti vienos lyties asmenis bažnyčiose, mums tai nebus per sunku, nes mes pirmieji, net neskaitę pasirašėme Europos sąjungos konstituciją (jei būtumėm skaitę nebūtumėm pirmieji), beje, kuri taip ir nebuvo priimta. Mūsų valstybės vadovai taip elgdamiesi primena kaimo mergaitę, kuri pasikaišiusi sijoną lekia bijodama pavėluoti į šokius, užmiršdama, kad vaikinai renkasi tą, kuri patinka, o ne tą, kuri atėjo pirma. Visai kitaip elgiasi mūsų kaimynų Lenkų, Vengrijos valstybės vadovai nebijodami ginti nacionalinių interesų, prioritetą teikdami savo tautos vertybėms, o ne naujų madų vaikymuisi.
Galime būti labai modernūs ir inovatyvūs leisdami tuoktis zoofilams su jų augintiniais, pradžiai – kol pripras visuomenė, įteisinsim tik pasaulietišką santuoką, vėliau ateis eilė ir bažnytinei.
Uždraudus zoofiliją Vokietijoje susikūrė organizacija „Zeta“ (zoofilų pastangos už toleranciją ir švietimą). Tokių zoofilų atvažuojamasis turizmas iš viso pasaulio tikrai pagyvintų ir mūsų šalies ekonomiką. Jau dabar ne vienoje Europos sąjungos šalyje zoofilai kuriasi į organizacijas, reikalauja sau lygių teisių ir pagarbos iš visuomenės, ačiū dievui, kad dar ne visur ją (pagarbą) gauna.
Taigi, galėtumėme tikrai neblogai užsidirbti leisdami iškrypėliams legalizuotis prisidengdami kovos už lygias (arba gyvūnų globos) teises vėliava. Galėtumėme tapti mažuoju Los Vegasu, kur už tam tikrą mokestį sutuoktumėme, o gal būt ir palaimintumėme visus, kurie nepajėgia savo pomėgių sutalpinti į visuotinai priimtas, civilizuoto pasaulio normas.
Galime, tik klausimas ar mes tikrai to norime. Ar primtina mums ta kaina kai dėl ekonominės gerovės degraduosime kaip tauta, išdavę tai dėl ko mes ir išlikome: savo tikėjimą, per šimtmečius susiformavusius papročius ir tradicijas. Visi žinome, kad lengvai ir greitai atėję turtai taip pat greitai ir išeina. Gal geriau likime senamadiškais, nesivaikykime visų iš eilės europinių naujadarų, o priimkime tik tuos, kurie atitinka mūsų gyvenimo būdą, nusistovėjusius papročius ir tradicijas.
Dr.Gintautas Labanauskas