Stebimas vis aktyvesnis senosios pasaulio lietuvių kartos ir jaunimo atsiskyrimas. Užsienio lietuvių bendruomenės atsinaujina, senosios generacijos vietą užima 3-ioji emigrantų banga, išvykusi dar Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, taip pat 4-oji emigrantų banga, iškeliavusi po euro įvedimo.
Kokie dar virsmai vyksta lietuvių diasporoje, pasakoja VDU Pasaulio lietuvių universiteto koordinatorė sociologė Ingrida Celešiūtė ir Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro vadovas Valdas Kubilius.
Jau 30 metų Kaune veikiančio Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro (PLC) vadovas V. Kubilius pažymėjo, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius iš Lietuvos emigravo mažiausiai 0,5 mln. žmonių, o lietuvių kilmės žmones užsienyje galima skaičiuoti milijonais. „Grynakraujų lietuvių už Lietuvos ribų gyvena daugiau kaip 1 milijonas, o turinčiųjų lietuvišką prigimtį, gyvenančių mišriose šeimose yra dar 1 milijonas. Vien Pietų Afrikos Respublikoje rasime šimtus tūkstančių išeivių save laikančių litvakais, tai Pirmojo pasaulinio karo emigrantai“, – skaičiavo pašnekovas.
Jaunimas svetur siekia karjeros
Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo grįžimo į Lietuvą tendencijas tyrusi sociologė I. Celešiūtė atkreipė dėmesį, kad ten, kaip ir kitose ilgametes lietuvių bendruomenes turinčiose šalyse, vis ryškesnė takoskyra tarp senosios lietuvių bendruomenės bei jaunosios kartos. Jungtinės Karalystės jaunimas renkasi politiškai aktyvias veiklas: įsitraukia į referendumus, jų viešinimą, diskusijas, rengia piknikus, filmų peržiūras, dažnai grįžinėja į Lietuvą, domisi jos aktualijomis.
Tyrime nustatyta, kad studijuoti svetur išvykusį jaunimą nuo grįžimo į Lietuvą sulaikytų karjeros galimybės, nes daug investavęs į save jaunas žmogus nori išbandyti jėgas užsienyje.
Siekia išsaugoti lietuvybę
Įsitvirtinę užsienyje, sukūrę šeimas, lietuviai siekia išsaugoti lietuvybę, veda vaikus į lituanistines ar savaitgalio mokyklas, kur mokoma lietuvių kalbos, istorijos, papročių, lietuviai pagal pomėgius buriasi į įvairias draugijas, šokių kolektyvus, kartu švenčia lietuviškas šventes.
Anot V. Kubiliaus, ryšį su tėvyne palaikyti padeda galimybė sugrįžti pas savo šeimą Lietuvoje bent kelis kartus per metus, žinoma ir modernios ryšio priemonės. „Aktyvesnį grįžimą skatintų vizų barjerų nebuvimas ir kad kelionė nebūtų itin brangi“, – teigė PLC vadovas.
V. Kubilius akcentavo pilietybės išsaugojimo svarbą: „Susiduriu su emigrantais, kurie išgyvena dėl pilietybės atėmimo. Jei žmogui pasiūloma užsienio šalies pilietybė, tai per pusmetį jam atimama Lietuvos Respublikos pilietybė. Yra ne vienas atvejis, kai žmonės skaudžiai reaguoja, nesupranta, kodėl taip vyksta, juk nieko nepavogė, neprasikalto, o pilietybė atimta.“
Svarbu žinoti, kad yra laukiami
Pasak sociologės, grįžimo galimybės priklauso ir nuo to, kiek žinoma apie reemigracijos skatinimo priemones, kurias valstybė siūlo, kiek jos veiklios ir naudingos. „Gal jos ne tokios efektyvios?“ – parodė tyrimo rezultatai, taip pat paaiškėjo, kad apie pasaulio lietuvius pačioje Lietuvoje žinoma nepakankamai.
„Esu mačiusi plakatą ant kurio angliškai parašyta: „Diaspora yra Armėnijos dalis“. O, mes, lietuviai, ar galėtume laikyti panašų plakatą Lietuvoje? Suvokimas, kad diaspora yra Lietuvos dalis, tarpukariu egzistavo žmonių galvose, kada natūralu atrodė įsteigti Draugiją pasaulio lietuviams remti, natūralu buvo skirti didžiulį gimnazijoms skirtą A. Šapokos istorijos skyrių lietuvių išeivijai“, – kalbėjo I. Celešiūtė.
Ir pridūrė: „Perpasakosiu istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus žodžius: „Jei 1936-ųjų A. Šapokos „Lietuvos istorijos“ vadovėlyje visas skyrius buvo skirtas Pasaulio lietuvių istorijai, tai šiuolaikiniuose vadovėliuose lietuvių diasporai skiriama labai mažai vietos arba išvis neskiriama. Vadinasi, mūsų sąmonėje nesiformuoja suvokimas, kad lietuviai diasporoje ir lietuviai Lietuvoje yra viena tauta.“
Anot pašnekovės, skirtingai, nei šiuo metu, tarpukariu žmonės nesvarstė, ar išvykusiųjų ryšys su Lietuva nutrūkęs. Dabar technologijų pagalba dialogą palaikyti nėra sunku, tereikia noro.
Kuria bendrabūvį
VDU Pasaulio lietuvių universitetas bando kurti pasaulio lietuvių bendrabūvio sampratą. „Suvokimą, kad lietuviai gyvenantys Lietuvoje ir už Lietuvos ribų yra viena tauta“, – bendrabūvio sąvoką paaiškino I. Celešiūtė.
VDU Pasaulio lietuvių universiteto edukacijose, diskusijose ir kituose renginiuose kviečiama svarstyti, kaip susikalbama su skirtingomis diasporos kartomis, koks naratyvas kuriamas lietuvių migrantų šeimose, koks pasaulio lietuvybės suvokimas ugdomas mūsų mokykloje. Kaune bendrystė su išvykusia tautos dalimi palaikoma ir VDU Lietuvių išeivijos instituto bendradarbių pastangomis, kaupiant ir viešinant pasaulio lietuvių išeivijos archyvą, leidžiant knygas. Kaune veikiantis Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras koncentruojasi į ryšių su mūsų išeivija mezgimą, stengiasi, kad išeiviai prie Lietuvos gerovės prisidėtų mokymu, dėstymu, savo patirtimi.
„Dar PLC veiklos pradžioje 1989 m. buvo išplatintas kvietimas užsienio lietuviams. Greičiausiai atsiliepė „dipukai“ – karo pabaigos pabėgėliai, baigę vakarietiškus universitetus, didžiąją jų dalį sudarė sugrįžtantys profesoriai iš JAV. Tarp jų buvo ir pirmasis atkurtojo VDU rektorius prof. Algirdas Antanas Avižienis. VDU buvo pilietinio pasipriešinimo išraiška, kaip nepriklausomybės siekis, tarsi pareiškimas, kad kuriame vakarietišką humanitarinį universitetą Kaune, su lietuviška diaspora ir šis universitetas bus moderniausias Pabaltijyje“, – pasakojo V. Kubilius.
Užsienyje užaugęs pasaulio lietuvių jaunimas skatinamas studijuoti Lietuvos universitetuose. Šiuo metu VDU studijuoja pasaulio lietuvių iš Didžiosios Britanijos, JAV ir Rusijos.
Grįžta saulėlydžio pasitikti tėvynėje
V. Kubilius pasakoja, kad kaip baltų kultūroje priimta tūkstančius metų, gyvenimo pabaigą lietuvis turi sutikti savo krašte: „Gimimas ir mirtis susieti energetiškai. Ne veltui lietuviai prašo iš užsienio parvežti palaikus į Lietuvą net ir po šimtų metų. Ne veltui iš Sibiro kaulelius veža. Lietuviai vieninteliai pasaulyje taip daro. Štai garbaus amžiaus Venesuelos lietuvė sugrįžo į Vilkaviškio rajoną, nors šeimos namas jau buvo sunykęs, belikusi tik lauko virtuvė. Čia ir nugyveno paskutiniuosius 3 metus. O Venesueloje su vyru ji turėjo dvarą, bet galiausiai senatvėje užgyventą turtą paliko vienuolynui ir grįžo Lietuvon. Ji pasakė: „Aš grįžau numirti Lietuvoje“.
Anot V. Kubiliaus, daugiausiai gyvenimo saulėlydžio Lietuvoje pasitikti sugrįžta 2-osios emigrantų bangos pabėgėliai, tremtiniai. Kokia nauda iš pasaulio lietuvių?
„Fantastinė! Lietuva gavo didžiausią turtą – žinias, vadovėlius ir dėstytojus. Pirmasis Lietuvoje finansų apskaitos vadovėlis, pagal kurį šalis perdėjo prie rinkos ekonomikos buvo parašytas anglų kalba, iš Raseinių kilusio prof. Henry Dauderio, gyvenusio Kanadoje. Jis buvo uždirbęs milijonus iš šios knygos, o Lietuvai ją tiesiog padovanojo. Studentai mokosi iš galybės užsienio lietuvių padovanotų išverstų iš kitų kalbų vadovėlių, tarkim, profesorių Vytauto Černiaus, Justino Pikūno ir kt.“ – akcentavo V. Kubilius.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: laikinosios sostinės atminties metai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
