„Atraskite tarpukario Kauno Žaliakalnį, Laisvės alėją, Aleksotą ar upės pakrantės pliažą Vilijampolėje; paklaidžiokite po sovietinį Vilniaus Užupį, centrą, miškingus pakraščius“, – siūlo Maironio lietuvių literatūros muziejuje birželio 15 d. atidaryta paroda „Didmiesčių sankryža“. Ji paremta Birutės Pūkelevičiūtės autobiografiniu romanu „Aštuoni lapai“ ir Jurgio Kunčino romanu „Tūla“.
Paroda „Didmiesčių sankryža“ skiriama Vilniaus 700 metų gimtadieniui ir poetės, prozininkės, dramaturgės, aktorės Birutės Pūkelevičiūtės 100-ųjų gimimo metinių sukakčiai.
B. Pūkelevičiūtės Kaunas
Vos įžengus į parodą pasigirsta traukinio garsai ir suprantama, kad laukia kelionė. Į ją tądien lydėjo muziejaus ekskursijų vadovas Tadas Jakubauskas.
Birutė Pūkelevičiūtė (1923-2007) su šeima gyveno Žaliakalnio rajone, Kalniečių g. 16. Kaune ji gimė, augo, mokėsi, studijavo, o 1944 m. su tėvais atsidūrė Dancige, ten išgyveno rusų armijos užėjimą. Netekusi tėvų, Didįjį šeštadienį ji persirengė elgetos drabužiais ir paliko Dancigą.
Romaną „Aštuoni lapai“ ji išleido 1956 m., gyvendama JAV. Knygoje – apstu Kauno detalių.
„Jos Kaune dar neatsiradusi perskyra tarp tradicinio lietuviško kaimo ir europietiško didmiesčio. Šios dvi atmosferos egzistuoja viena greta kitos, pvz., ji prisimena, kaip maudydavosi Neryje, properšoje tarp sielių ir kitoje pusėje matydavo girdomas karves. Ji mena Žaliakalnio rajoną, ir kad žmonės atsikėlę čia iš kaimo nesijausdavo atkirti nuo savo šaknų, gyvendavo apsupti žalumos, obelų“, – sakė ekskursijų vadovas.
B. Pūkelevičiūtė į Lietuvą sugrįžo gyventi 1999 m., atvyko į namus Žaliakalnyje ir pastebėjo, kad Kaunas, kurį ji atsimena – nebesutampa su nauja realybe, Kaunu po sovietmečio.
Po Laisvės alėją pasidairius
B. Pūkelevičiūtė knygoje mini Žaliakalnį, Aleksotą, Fredos kalną, Kauko laiptus, Laisvės alėją, Vienybės aikštę, turgų, Vytauto parką, Vytauto kalną, Botanikos sodą, fortų pylimus, prieplauką, Ąžuolyną, Petro Vileišio aikštę, žydų kapines ir kt. Ji mini ir margų šilkų krautuvę „Fru-Fru“, Nemuno garlaivį „Liūtas“, Kauno šventes, net rūtelę valstybės teatro uždangoje.
Jos Kaune sklando medaus, gėlių, vėjo, blynų, uogienės, rūkytos dešros, obuolių, mamos kvepalų ir kiti malonūs kvapai.
„Laisvės alėja – tvinkčiojanti miesto gysla. Jauno, išpuikusio Kauno miesto: jam per vieną naktį atiteko sostapilio vainikas. Pro Kanto gatvę pučia lengvas vėjas – švelnus Nemuno alsavimas. Toli, prie pat upės, tirta Jachtklubo vėliavėlė: ten galima nusisamdyti baidarę ir numostaguoti iki Panemunės. (…) Ties Maironio gatvės kampu mūsų laukia „Monika“! – puiki kavinė, viliojanti apskritom savo bonbonjerėm, perrištom plačiais šilko kaspinais. Ant jų susodinti kaukėti arlekinai, ilgakojai pajacai ir kiniečiai su blizgančiom kasytėm.
Vasarą staliukus išneša ant šaligatvio, pavėsingon Maironio gatvės pusėn. Tik visas plotas būna atitvertas dryžuoto audeklo juosta. Bet jei pasistiebi – pro juostos properšas, pro raudonų begonijų lovelius kartais šmėkšteli siaura veido nuopjova ar lepi ranka ant kėdės atlošos, ar romo pyragaitis su pūpsančia glazūruota vyšnia. Kartais nusigriebi juoko skeveldrą ar pusbalsį žodį, kartais užuodi kvapnų dūmą, smilkstantį per ploną moterišką kandiklį… O paskui – vokiečių knygyno langai ir didžioji „Fru-Fru“ vitrina su pirmaisiais Kauno manekenais, ir „Pažangos“ rūmai, kur galima pasivažinėti liftu.
Ankstyvą popietį nedaug ką Laisvės alėjoj tesutiksi. Bet mums pakanka, jei pamatom radijo tetą, aukštą, tamsiaplaukę merginą, užsukančią pro Donelaičio gatvės kampą, pro „Gulbės“ vaistinę, į radiofono kiemą. Ji tik pernai baigė mūsų gimnaziją, o dabar kasdien, kai ksilofonas iškaukšina, jog lietuviais esame mes gimę ir jog norim jais būt – pasigirsta saldus jos balsas: „Alio, alio, radijas Kaunas, Lietuva, Lithuanie… Kartais iš tolo atbanguoja šiaudinė ponios Leškienės skrybėlė, apdėta milžiniškom aguonom. Jai priklauso du Kauno kino teatrai – ji gali ten sėdėti nors kas vakarą“, – rašoma B. Pūkelevičiūtės romane „Aštuoni lapai“.
J. Kunčino Vilnius
J. Kunčinas (1947-2002) buvo prozininkas, poetas, eseistas, vertėjas, intelektualas, kilęs iš Alytaus. Vilniumi pradėjo domėtis, kai jame apsigyveno 1964 m., pradėjęs VU studijuoti vokiečių filologiją. Biografiniais faktais paremtas romanas „Tūla“ buvo išleistas 1993 m., įdomu, kad muziejuje eksponuojamas jo rankraštis.
„Pagrindinis kūrinio veikėjas jaunuolis valkatauja, neturi pastovios gyvenamosios vietos, bet yra išsilavinęs bei nestokojantis priešingos lyties dėmesio. Jaunuolis sąmoningai nedalyvauja socialistinės visuomenės statybose. Nuo to atsitraukia į visuomenės paraštes, periferiją, bičiuliaujasi su elgetomis, menininkais, bohemos atstovais“, – pasakojo muziejininkas T. Jakubauskas.
Koks J. Kunčino Vilnius? Vaizduojamas sovietinis miestas: gatvės, parkai ir kavinės, nuomojami pažįstamų butai ir palėpės. Knygoje matyti Vilniaus senamiestis, Užupis. Veikėjas daugiausiai klajoja Užupyje, Polocko gatve, keliauja po apleistus pastatus šalia morgų, Bernardinų kapinėse. Klajones pertraukia ypatinga pažintis su paslaptinga mergina Tūla – menininke iš Užupio, gyvenančia name tarp dviejų tiltų. Po pažinties vaikinas turi tikslų: ištrūkti iš girtuokliavimo, psichiatrinės, kalėjimo ir dar kartą pamatyti mylimąją, parašyti laišką, pabūti šalia. Tūlos personažas turi prototipą – tai dailininkė Gražina Jaronytė.
Romane atgaivinamas platus Užupio kvapų diapazonas „dvelkiantis suodžiais, pamuilėm, katšūdžiais ir vos vos – Užupio alyvom.“
Įvairiaspalvis miestas
Renginio metu pristatant Vilniui skirtą parodos dalį, perskaityta ištrauka iš J. Kunčino teksto „Vilnius po senovei“.
„Konglomeratas tarp geležinkelių bėgių ir upės. Už bėgių į rytpiečius – Turgelių gatvė, anapus upės – Jeruzalė. Nebe Vilnius, bent man. Nebe Vilnius Fabijoniškės ir Pašilaičiai. Nebe Vilnius ir Kazbėjai su Trakų Voke. Storas, bet neplatus kišeninio formato miestas. Studentiškas brevijorius su blakėmis ir žiurkėmis bendrabučio dušuose. Besispjaudančios ir besikeikiančios, kretančios savo sijonuose senės lenkės Gorkio gatvėje.
Ta pačia gatve pro auditorijų langus ir bažnyčias orą drebinantys MAZ’ai ir savivarčiai. Šeštas autobusas pro universitetą, kita stotelė – Vilniaus kino teatras. Griuvėsiai ties Lietuvos viešbučiu, kur irštvoje gyvena Paulius Širvys. Medinis Žvėrynas, dar medinesni Markučiai ir Užupio galas, užsibaigiantis siaurute Zarasų gatve. Toliau – Belmontas, kur su viena mergina ilgai ir veltui ieškojau jos prieš dieną pamesto laikrodėlio. Autobusų stoties barakas, mastika pradvisusi geležinkelio stotis ir priemiestinė autobusų stotis (…) Karinis komisariatas kiemų labirinte netoliese ir studentų poliklinika – kas nori šviestis (plaučius)?
Liejyklos, Totorių, Boriso Dauguviečio gatvelės, visur čia gyventa ir minta šlapiom kojom. Naktinis maršrutas: Liejyklos g. – Savičiaus g. Nyku, tamsu, tuščia, gūdu. Specifinis kūrenamų krosnių kvapas Spalio ir Aušros kino teatruose. (…) Žydiškų užrašų fragmentai Raugyklos ir Tarybų gatvių kiemuose. Iš po tinko lendančios gotiškos raidės Muziejaus gatvėje. Filmavimo aikštelė ties Radvilų rūmų griuvenomis“, – cituota ištrauka, skelbta „Šiaurės Atėnuose“ 2002 m. vasario 23 d.
Romane „Tūla“ J. Kunčinas pateikia dar vieną žvilgsnį į Vilnių: „Melzgani Belmonto miškai su menkom trobelėm pagiry, tolimos Markučių kalvos, o pirmam plane – senas depas su metrinėm raidėm pačiam viršuje: „Slava KPSS!“ O mano bibliotekos langai žvelgė dar į kitą pusę – į Liepkalnį, į Rasas, į tykias Vitebsko bei Gervėčių gatveles.“
Anot muziejininko, J. Kunčinas ir B. Pūkelevičiūtė savo kūryba patvirtina mintį, kad kartais menas, literatūra daug įtaigiau ir efektyviau perteikia tam tikrą laikotarpio tikrovę, nei dokumentinė medžiaga.
„Nes viskas pristatyta iš subjektyvios persperktyvos, iš asmeninės patirties, kuri dažnai yra pirmaeilė istorinio tyrimo medžiaga“, – teigė T. Jakubauskas.
Vilniečius kviečia į ekskursijas
Ekskursijose po parodą „Didmiesčių sankryža“ liepos mėnesį kviečiami dalyvauti vilniečiai. Ekskursijų datos: liepos 8 d. 11 ir 15 val., liepos 13 d. 11 ir 17 val. bei liepos 15 d. 11 ir 15 val. Ekskursijos vieta: Rotušės a. 13 (Kaunas). Darbo laikas: II–VI – nuo 9 val. iki 17 val., IV – nuo 11 val. iki 19 val. Būtina registracija: tel. +370 618 26887.
Įsigiję Maironio lietuvių literatūros muziejaus bilietą liepos 8–15 d. lankytojai turės galimybę su šiuo bilietu aplankyti visus muziejaus padalinius Kaune: Juozo Tumo-Vaižganto butą-muziejų (Aleksoto g. 10), Balio ir Vandos Sruogų namus-muziejų (B. Sruogos g. 21), Juozo Grušo namus-muziejų (Kalniečių g. 93), Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučo namus-muziejų (S. Nėries g. 7).
