Į „Kas vyksta Kaune“ redakciją kreipėsi skaitytoja, siekdama išsiaiškinti dėl įgyto nekilnojamo turto gyvenant kartu neįregistravus santuokos. „Kartu su vyru gyvename jau dešimt metų, turime du vaikus, tačiau nesame įregistravę santuokos, pirkome namą, kuris yra registruotas vyro vardu. Ar skyrybų atveju man priklausytų namo dalis?“, – plačiau klausimą pateikė skaitytoja.
Į klausimą atsako advokatė Raimonda Lazauskienė:
Civilinio kodekso trečios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių, bet santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Tačiau, skyrybų atveju vienas iš sugyventinių turi teisę kreiptis į teismą ir įrodinėti, jog prie įsigyto turto prisidėjo finansiškai arba savo darbu įsigyjant ar pagerinant konkretų turtą, arba prisidėjo prie bendro sugyventinių buities gerinimo, mokesčių mokėjimo, taip pat tai, jog kartu tvarkė bendrą ūkį.
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybes teise tam tikrą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pavyzdžiui, bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui).
Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendros jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Taigi, tokie susitarimai gali būti nerašytinės formos ir įrodinėjami tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunką ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas kartu asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu.
Kartu pažymima, kad netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymų įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų numatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Todėl sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė) reikia nustatyti, ar buvo sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto.
Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, tai yra asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pavyzdžiui paskolomis, dovanotomis lėšomis ir panašiai, bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą.
Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisių dalis.
Skaitytojos nurodytomis aplinkybėmis, skyrybų atveju, kilus ginčui dėl namo, yra galimybė kreiptis į teismą, kuriame būtų sprendžiamas klausimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo.
Teismui pripažinus, kad dėl konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, būtų sprendžiamas klausimas dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
