Išlydėtoja M. Volovnikienė: buvimas šalia mirštančio artimojo – dovana jam ir paskutinė galimybė atsiprašyti – Kas vyksta Kaune

Išlydėtoja M. Volovnikienė: buvimas šalia mirštančio artimojo – dovana jam ir paskutinė galimybė atsiprašyti

SKIRMANTĖ JAVAITYTĖ 2020/11/01 10:44
Tikėjimas./ M. Volovnikienės nuotr.

Lapkričio 2 d. minime Vėlines, prisimename Anapilin išėjusius artimuosius. Kuo svarbi ši diena, kokios laidojimo tradicijos sparčiai nyksta ir ką veikia išlydėtojas portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakoja išlydėtoja, laidojimo kultūros puoselėtoja Margarita Volovnikienė.

– Kuo gyviesiems svarbios Vėlinės, kas jų metu vyksta?

– Vėlinių metas – tinkamas  laikas sugrįžti į savo esmę, kai galime trumpam stabtelėti, įsiklausyti į save ir aplinką, pajausti ryšį su gamta, su išėjusiais protėviais. Senovėje buvo manoma, kad šiuo laiku mirusieji gali susisiekti su gyvaisiais juos aplankydami ar kažką pranešdami. Daug kur žmonės pagerbdavo savo išėjusius artimuosius.

Krikščioniams – tai Mirusiųjų pagerbimo diena, kai lankomi artimųjų kapai, deginama ugnis. Tamsai apgaubus žemę, žmonės uždega žibintus, žvakes, kad pašviestų savo mirusiųjų artimųjų sieloms, jog jos nepasiklystų ir išeitų į šviesą, pastiprintos artimųjų meilės ir rūpinimosi. Vėlinės skirtos prisiminti išėjusius į Amžinybę, papasakoti apie juos vaikams ir anūkams, juos pagerbti, jiems padėkoti.

Tai susitaikymo metas. Aplankius kapus, su meile ir mūsų širdies šiluma uždegus žvakelę, reikia nepamiršti ir maldos. Galvojant apie savo išėjusius artimuosius, svarbiausia atminti tai, kas gera, atleisti kas buvo bloga, nes atleidimas išvaduoja mūsų širdis. Tad, tomis dienomis įkurtą šventą ugnį pasistenkime išlaikyti savo širdyse ilgą laiką, kad ji mus saugotų ir stiprintų.

Angelas./ M. Volovnikienės nuotr.

– Gal paminėtumėte kelis nykstančius senuosius lietuvių laidotuvių papročius, kuriuos išvystate jau retai?

– Seniau išeinančiajam skirdavo daugiau dėmesio, laiko, būdavo neskubama. Beje, kad žmogus jau „išėjo“, neslėpdavo net nuo mažiausių vaikų, būdavo sukviečiami visi artimi giminaičiai, kurie apsupdavo velionį tykioje ramybėje – buvo draudžiama triukšmauti, raudoti, verkti, kad nekliudytų sielai išeiti. Atlikus reikiamus mirusiojo kūno švaros ritualus, vykdavo šermenys – budynės, t.y budėjimas prie mirusiojo 3 paras, nepaliekant jo vieno.

Artimieji tuo metu galėdavo kalbėtis su mirusiuoju, išsakyti jam tai, ko neišsakė gyvenime, būtinai atleisdami jam ir prašydami jo atleidimo. Malda tomis dienomis – neįtikėtinai svarbi. Artimųjų dėmesys lydėtuvių metu turi būti sutelktas į mirusiojo pagerbimą.

Taigi, artimieji nuolatos budėdavo, melsdavosi už mirusiojo vėlę, keisdavo žvakes. Per šermenis kiekvieną vakarą giedotojai ir budėtojai giedodavo Kalnus ir kitas laidotuvėms skirtas giesmes. Pagal tradiciją laidodavo trečią dieną po mirties, nes manoma, kad žmogaus vėlė tik trečią dieną galutinai palieka kūną.

M. Volovnikienė. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas yra išlydėtojas, kokios jo pareigos?

– Išlydėtojas – tai žmogus, kviečiamas prie mirštančiojo, senovėje šis vaidmuo tekdavo kunigui. Išlydėtojas supranta ir žino pagrindinius mirštančiojo poreikius, rūpinasi juo iki paskutinio atodūsio. Vėliau jis yra atsakingas už mirusiojo sutvarkymą, parengimą šarvojimui ir lydėtuvėms (laidotuvėms). Išlydėtojas turi padėti išeinančiajam, kad šis sėkmingai įveiktų mirties slenkstį. Kad mirštantis žmogus nesijaustų vienišas, labai svarbus buvimas kartu, bendravimas su juo.

Pokalbiai apie mirtį, padedant pažinti jos procesus, pagelbstint jiems suvokti mirties, kaip perėjimo į kitą pasaulį procesą, gali sumažinti mirties baimę. Būdami šalia „išeinančio“ žmogaus mes jį padrąsiname, palaikome maldomis nuramindami, kad gyvenimas niekada nesibaigia, o mirtis, remiantis man artima antropoteosofine pasaulėžiūra, yra viso labo tik perėjimas iš vieno būvio į kitą, siela yra nemari. Taigi, mirusiojo palydėjimas Anapusybėn turi būti išmanus ir supratingas.

Žvakės./ M. Volovnikienės nuotr.

– Ar žmonės noriai palydi Anapilin išeinančius artimuosius?

– Žmonės nebenori išlydėti savo artimųjų, šią pareigą jie linkę perduoti kitiems, neretai medicinos įstaigų darbuotojams, laidojimo įmonėms. Būna, kad artimąjį jie būna matę senokai, o gavę žinią apie prasidėjusį jo „išėjimo“ procesą ar mirtį, nuvykti atsisveikinti nebenori, pasirodo tik laidotuvėse.

Galbūt dėl baimės, tai tarsi bėgimas nuo mirties, nuo netekties skausmo ir sielvarto, todėl ir nyksta tradicijos. Bandoma sutrumpinti laidotuves, gal norint, kad jos nebūtų tokios graudžios. Vietoj seniau lietuvių tradiciškai naudotų 3 parų belieka vos 1 para ar net kelios valandos atsisveikinimui, labai retai budima prie mirusiojo.

Gal nesuprantant ritualų prasmės, dėl nežinojimo, kad ritualai taip pat padeda įveikti ir  susidūrimą su tuo, kas mus gąsdina ir ko mes negalime kontroliuoti? Svarbu pažymėti, kad neišgyventas sielvartas, neišgyventi netekties jausmai virsta kitomis problemomis.

Per laidotuvių ritualus mes turime atsisveikinimo galimybę, kuri leidžia priimti mirties faktą ir apsiprasti su netektimi. Tik įsisąmoninę mirtį ir ją priėmę mes nevengiame atlikti mirusiojo palydėjimo ritualų. Tik išgyventa, įveikta ir išskaudėta netektis mus keičia ir augina. Tik visa tai suvokiant lydėtuvės tampa atsisveikinimo iškilmėmis, paskutiniąja žemiška dovana išeinančiam, padėka už jo gyvenimą.

Malda./ M. Volovnikienės nuotr.

– Ką svarbu žinoti šeimos nariams Anapilin išlydint artimuosius?

– Išlydint savo mirštančius artimuosius šeimos nariai galėtų sutelkti visą dėmesį į tai, kas palengvintų kelionę artimam žmogui. Nuo šios suvokimo akimirkos jie jau nebėra tie, kuriuos paliko, o tampa tais, kurie pasirūpina, kad artimojo kelionė išliktų rami ir iškilminga. Tai suprasdami, iš sielvartaujančiųjų jie tampa pagalbininkais, kurie savo nuoširdumu ir tvirtybe, vidiniu tikėjimo žvilgsniu ir malda palydi artimąjį taip, kad ir patys nurimsta bei pajaučia vidinį lengvumą.

Ir tai todėl, kad padovanojote dovaną, kuri saugo tiek išeinančiojo, tiek jūsų pačių ramybę. Norintiems plėsti suvokimą šia tema rekomenduočiau paskaityti Astrėjos knygą „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“, „Tibetiečių gyvenimo ir mirties knygą“, P. Ilgevičiaus ir A. Ilgevičienės  knygą „Malda“, pastarojoje yra pateiktos maldos už mirusiuosius. Pati rašau tinklaraštį apie mirimo ir laidojimo kultūrą – nemari.lt.

Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on reddit
Share on email
Sponsored Video
Susijusios naujienos
Naujausios žinios
EismAS
112
Laisvalaikis
KULTŪRA
Verslas
Mokslas ir IT