„Kada sumažėja tavęs – mažėju ir aš. Vieną sykį nubusiu stotyje ir tave pamatysiu. Žibintas vagono gale sukrutės ir nutols. Greičiau ir greičiau. O mudu stovėsime, nežiūrėdami vienas į kitą. Svetimi ir tapatūs“. Tai – citata iš „Kauno kantatos“, kuri nuskambės iš kaunietės Bellos Shirin lūpų.
Po Antrojo pasaulinio karo Kaune gimusi ir 17 pirmųjų savo gyvenimo metų čia praleidusi B. Shirin vėliau gyveno Izraelyje, JAV. Vėliau, jausdama ilgesį Kaunui, moteris savo namais pasirinko šį miestą. Apie Bellos gyvenimą yra sukurtas spektaklis „Shalom, Bellissima!“, B. Shirin – ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorė.
Šiuo metu kartu su visa kūrybine grupe B. Shirin ruošiasi „Kauno kantatos“ premjerai, kuri „Žalgirio“ arenoje įvyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis. „Kauno kantata“ – vienas paskutiniųjų didžiųjų „Kaunas 2022“ renginių, taip pat viena svarbiausių „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų bei baigiamasis tarptautinio Litvakų kultūros forumo akcentas. Jos kūrėjai – du iš Lietuvos kilę menininkai – Philipas Milleris (Pietų Afrikos Respublika) ir Jenny Kagan (Jungtinė Karalystė).
Pokalbis su B. Shirin– ne tik apie būsimąją premjerą, tačiau ir apie tai, ką reiškia būti litvaku bei kaip kultūra padeda kalbėtis sudėtingomis temomis.
– Ką jums pačiai simbolizuoja „Kauno kantata“ ir apie ką ji?
– Kai aš buvau mažytė, mano tėvai kalbėdavosi tarpusavyje apie tai, kad Niujorkas yra pasaulio ašis. Tėvas slapta, dar sovietmečiu, klausydavosi Amerikos radijo. Tada man buvo kokie 5–6 metai. Aš jiems sakydavau: ką jūs čia tauškiate? Kaunas yra pasaulio ašis.
Ta mintis man liko iki pat dabar. Kai aš buvau Niujorke – man Kaunas buvo pasaulio ašis. Niujorkas nepatiko. Jaučiu nepaprastą ryšį su Kaunu.
Pamenu, kai tėvas sirgo, jam reikėjo išvažiuoti gydytis į Krymą. Atrodo, ten gražus oras, nėra lietaus, vienas malonumas. Bet aš norėjau į Kauną, namo. Kokia tu keista ir nedėkinga, sakydavo man.
Kada su šeima išvažiavome gyventi į Izraelį, man buvo labai sunku įprasti. Ilgėjausi Kauno.
Todėl „Kauno kantata“ man visų pirma ir yra apie Kauną. Projekte pasirodys skirtingų tautų atstovai – lenkai, rusai, žydai, lietuviai, nes juk Kaunas visada buvo daugiakultūris, daugiatautis miestas.
Kantatoje dalyvauja Kauno miesto simfoninis orkestras, klezmerių orkestras, pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“, VDU Muzikos akademijos studentai, folkloro ansambliai „Kadujo“, „Ratilėlis“ ir daug kitų. Joje skambės ir šiuolaikinė muzika. Aš, tiesą sakant, nelabai mėgstu šiuolaikinę muziką, tačiau Philipas atliko puikų darbą.
Mūsų pažintis su šiuo kompozitoriumi ir garso menininku irgi buvo įdomi. Mus supažindino 2017 metais, kai jis atvažiavo į „Kauno bienalę“ ir jai sukūrė garsines intervencijas žydų gyventose Kauno vietose.
Aš esu buvusi Pietų Afrikos Respublikoje. Mudu įsikalbėjome, jis paklausė, kokia mano mergautinė pavardė. Kai pasakiau, jam kilo kitas klausimas – ar turiu šioje šalyje giminių? Taip, ten gyvena mano pusbrolis. „Jis mano gydytojas“, – pasakė Philipas. Toks ypatingas mūsų ryšys.
Man, tiesa, ne visą laiką patinka, ką jis rašo, nors yra gabus, talentingas žmogus. Buvo sumanymas, kad savo tekstą „Kauno kantatoje“ aš skaitysiu anglų kalba. Pasakiau, jog ne. Man reikia skaityti ta kalba, kurią aš jaučiu. Kitaip nieko nebus. Aš ne papūga. O ta kalba, kurią aš jaučiu, yra lietuvių.
Pasakiau, kad skaitysiu lietuviškai, nes kai skaitau lietuviškai – tai būna iš visos širdies. Beje, vieną frazę sakyti atsisakiau. Man atrodo, jog ji netinka, ja lyginami žmonės. O juk kiekviena tauta turi savo skausmą.
– Žodžiu išties galima įskaudinti, įžeisti. Jus pačią kas nors neatsargiais žodžiais yra įskaudinęs?
– Aš turiu dramblio odą. Mano tėvas mane taip išauklėjo, sakydamas, kad man reikės įgyti dramblio odą ir gyvatės stuburo lankstumą. O ką tai reiškia? Suprasi, sakydavo tėvas.
Ir aš, man atrodė, supratau: turbūt reikia įlįsti į čemodaną, kuris – didelis – buvo mūsų namuose. Nors buvau tokia storuliukė, bet įlindau. „Bandau būti lanksti, kaip gyvatė“, – paaiškinau nustebusiam tėvui.
Tik gerokai vėliau man tapo aišku, ką tėvas norėjo pasakyti. Aš turėjau išmokti neįsižeisti. Išmokti reaguoti.
Man gyvenime niekas nėra pasakęs žydė ar žydelka. Jei ir pasakytų, tai dėl ko man įsižeisti, juk nemeluoja ir tai yra tiesa. O tai, kad žmogus, nepažindamas manęs, turi problemą, kad aš žydelka – tai ta problema yra jo, ne mano.
– Bella, ką reiškia būti litvaku?
– Tai didžiulė garbė. Pasaulyje litvakai yra labai gerbiami. Didžiausi rabinai yra kilę iš Lietuvos. Kai aš atvažiavau į Ameriką – ši šalis nenorėjo įsileisti net izraeliečių. Bet užtekdavo pasakyti, kad aš iš Lietuvos – durys atsidarydavo. Nes iš čia yra garbingi, dori žydai. Gal kiti įsižeis, bet sakoma, kad litvakai yra žydų elitas.
– Kaune yra ir litvakų bendruomenė?
– Taip, yra, bet aš jai nepriklausau. Ji puikiai veikia, organizuoja šventes, koncertus pasaulio teisuolių šeimoms. O aš pati neskiriu žmonių pagal tautybes, nes visi mes esame žmonės. Visi gimstame, augame, mokomės – visi tikime į tą patį Dievą, tik kiekviena tauta vadina jį kitu vardu. Ar ten, aukštai, sėdi dešimt Dievų? Ne, juk jis tik vienas. Tik kiekvienas jį vadina savu vardu ir kreipiasi savo kalba.
– Kiek svarbi yra kultūra kalbant apie istorinę atmintį, kiek svarbu apskritai apie tai kalbėti – per kultūros iniciatyvas?
– Labai svarbu. Žmonės, ypatingai jaunesni, nežino apie žydus. Pirmoji, kur pradėjo teršti, buvo Rūta Vanagaitė – ji parašė per aštriai. Labai aštriai. Bet kai pradėjo apie tai kalbėti – tada žmonės panoro žinoti.
Manęs dažnai klausia apie šventes, apie žydiškus patiekalus – viskas, pasirodo, labai įdomu. Žydai juk buvo labai aktyvūs. Pavyzdžiui, mano tėtis tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, Smetonos laikais. Ir daug žydų tokių buvo. Buvo nuostabus gyvenimas.
Mano tetos mokėsi kartu su lietuvių vaikais, kai staiga atsitiko toks siaubas. Todėl žmonės, jaunimas nori suprasti, kas iš tikrųjų nutiko.
Yra daug žydų, kurie iki dabar pyksta. Manau, kad reikia dialogo – atsisėsti ir kalbėtis. Ar net ekskursijų, susitikimų šeimoms iš Izraelio su lietuvių šeimomis, o lietuvių šeimoms – pabūti Izraelio šeimose. Kai kartu praleidi daug laiko – suartėji. Žydai buvo neatsiejama Lietuvos dalis, o kultūra padeda apie tai kalbėti.
– Jūsų nuomone, ar Kaunas atviras skirtingoms tautoms, jų kultūroms?
– Visiškai. Ir žmonės čia atviri. Jie, išsilaisvinę iš okupacijos, pradėjo kalbėti. Atsirado noras suprasti, be to, ir žiniasklaidoje daug kabama šiomis temomis. Yra kuriamos laidos apie žydiškumą. Žmonės girdi, supranta, kad žydai – ne kažkokios pabaisos.
– Daug mitų buvo sukurta?
– Daug. Pamenu, kai tik atvažiavau į Kauną, sutikau poliklinikoje vieną jauną aktorę. Pradėjome kalbėtis ir ji nustebo sužinojusi, kad aš – žydė. Pirmą kartą, sako, matau žydę.
Pasiūliau užeiti pas mane į svečius, išgerti kavos. Matau, kad žvelgia į mane didelėmis akimis. „Aš tavęs nesuvalgysiu“, – nusijuokiau. Mudvi gėrėme kavą, o ji po to pas mane užsukdavo dažnai. Pasakojo ir apie tai, kaip vaikystėje jos močiutė sakydavo, kad Velykoms žydai vaikų kraują macų gamybai naudoja. Tokios nesąmonės.
– O kalbant apie gerus dalykus, pavyzdžiui, apie žydų verslumą. Tai ne mitas?
– Ne, ne mitas. Iš žydų geriausi verslininkai yra gimę Persijoje, taip pat gruzinai. Jei praeitume Tel Avivo gatvėmis – dauguma parduotuvių yra gruzinų.
Jie puikūs ir tai, turbūt, genuose. Bet ne visi. Tarkime, aš esu visiškas nulis versle – nemoku nei prašyti, nei uždirbti. Tiesa, daug metų Izraelyje dirbau banke – buvau patarėja investicijų klausimais.
– Patiko darbas?
– Ką jūs! Bet algos buvo geros. Buvau viena, reikėjo auginti sūnų, reikėjo išgyventi.
– Jūsų gyvenimą lydi pozityvumas. Pamenu, kai per pandemiją žmonės dalijosi ištuštėjusių parduotuvių lentynų nuotraukomis, jūs dalijotės priešingomis – kur matėsi pilnos lentynos. Sakėte, kad nereikia skleisti panikos ir netiesos.
– Taip! Man ir dabar gaila, kai yra juodinama mūsų vyriausybė. Man skaudu. Asmeniškai aš nemėgstu ginčytis ir niekada to daryti nemėgau. Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. Kaip sakė I. Kantas – mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė.
Nemėgstu ir kritikuoti. Visada paklausiu savęs, ar aš padaryčiau geriau? Ne. Tai ir užsičiaupi. Neteisiu žmonių, nes nesu nė vieno jų kailyje. Nesugebu to. Tai kaip aš galiu juos smerkti?
– Iš kur atsirado tokia gyvenimo filosofija? Galbūt kuo daugiau gyvenime esi patyręs sunkumų ir išgyvenimų – tuo daugiau tavyje žmogaus?
– Arba gali būti atvirkščiai. Toks žmogus tampa blogesnis, užsidaręs, piktas. Būna visaip. Bet reikia norėti suprasti ir dirbti su savimi: skaityti, gilintis ir nebijoti eiti į praeitį klausiant kodėl, kas atsitiko, ką man pasakė? Kaip tai paveikė?
Man pavyko tai padaryti Lietuvoje, kai pirmą kartą atvažiavau. Užtruko tris mėnesius – tada išeidavau tik į parduotuvę ir niekur daugiau. Sėdėdavau namuose, rūkydavau ir mąstydavau. Rašydavau savo mintis. Norėjau suprasti save, kodėl aš taip dariau, kodėl pykau ir kodėl aš nervuojuosi? Didžiulis noras suprasti save.
– O humoro jausmas gyvenime jums dažnai padėjo?
– Dažnai. Ir tėvų išmintis labai daug. Kai aš prisimenu jų girdėtus posakius… Jau minėtas posakis apie dramblio odą ir gyvatės stuburą.
Kai nusižudė mano mama, po metų-kitų pažįstami norėjo supažindinti tėvą su viena labai turtinga moterimi. Bet ji jam nepatiko, sakė, kad negraži. Nusistebėjau: tokiame amžiuje ieškoti grožio? O tėvas man: ji atrodo kaip pelė iš rūgpienio. Jidiš kalboje ši frazė skamba nuostabiai.
Ir dar vienas svarbus iš tėvų išgirstas posakis: nebūk teisus, būk išmintingas.
„Žalgirio“ arenoje „Kauno kantata“ įvyks rugsėjo 30–spalio 1 dienomis. Bilietus į renginį galima įsigyti čia.
