67-erių Irena prieš beveik porą metų Kėdainiuose pradėjo savo verslą – praktiškai savo kieme stovinčiame maisto vagonėlyje gyventojams gamina kebabus. Moteris sako, kad tai buvo jos išsigelbėjimas nuo pensijoje užklupusios vienatvės, tačiau, nors verslas ir pasisekė geriau nei tikėtasi, apie antrą vagonėlį sako šiandien nesvarstanti.
Jautėsi nereikalinga
„Mano vardas yra Irena, pavardė – Pečiulienė“, – štai taip, prisistatydama, pokalbį pačiuose Kėdainiuose, jos gimtinėje, pradeda verslininkė.
Ji pasakoja jaunystėje buvusi gėlininke, dirbusi botanikos sode, o vėliau įkūrusi ir savo verslą, auginusi tulpes ir jas pardavinėjusi. Dar vėliau turėjusi ir savo maisto prekių parduotuvę, pati gaminusi ir prekiavusi ledais, o šį verslą pardavusi visai neseniai, prieš pat išeidama į pensiją.
„Kai man atėjo laikas išeiti į pensiją, pagalvojau, kad laikas pailsėti, bet, žinokite, vienerius metus pabuvau namie, pensijoje, ir taip išsigandau. Aš per tą laiką labai pasenau, man labai trūko bendravimo“, – sako ji.
Moteris pasakoja pirmą pusmetį dar sulaukdavusi skambučių iš buvusių kolegų bei partnerių, tačiau, laikui bėgant, skambučiai pritilę. „Nebežinojau, kaip man būti“, – atvirai teigia ji ir aiškina, kad būtent tada, būnant 65-erių, ji ir sugalvojusi vėl nerti į verslą.
„Ir tada pagalvojau, kad pensija nėra didelė, su vyru dar nesame tokie sukriošę. Pagalvojome, kad turėtume pasidaryti kažkokį nedidelį versliuką, taip truputį prisidurti prie pensijos, vėl bendrauti su žmonėmis, būti kažkam reikalingi ir taip vėl pradėti gyventi“, – apie pačią idėjos pradžią pasakoja Irena.
Netrukus prie jos namų, visai ties įvažiavimu į nuosavą kiemą, buvo pastatytas maisto vagonėlis. Paklausta, kaip ji nusprendė, kad imsis gaminti būtent kebabus, moteris teigė ilgai dėl to nesvarsčiusi, o mintis buvusi spontaniška.
„Pagalvojome: „Kas greičiausiai (pagaminama – red.)? Kebabai.“ Aš jų buvau ragavusi, bet nebuvau mėgėja“, – atvirauja ji. Tuomet vagonėlį su vyru jie įsigiję iš savo asmeninių santaupų, o dėl verslo pavadinimo galvos ilgai taip pat nesukę.
„Kilo klausimas, kokį pavadinimą vagonėliui duoti. Ir taip galvojome, ir anaip, paskui sakome, ką čia išsigalvoti, juk man 65 metai, tegu ir būna „Maistas 65“ ir žinosime, kada pradėjome dirbti“, – šiandien atsimena moteris ir skaičiuoja, kad rugsėjį jau bus dveji metai, kaip ji užsiimanti šia veikla.
Rizikuoti nebijojo
Kebabus Irena sako išmokusi gaminti iš vienos pažįstamos Kaune, bet tikina, kad ten sužinojusi tik techninių dalykų, tokių, kaip patiekalą suvynioti, tačiau visa kita – pačios šeimininkės indėlis, o rizikuoti imtis tokio verslo ji niekada nebijojusi.
„Matyt, žinojau ką darau, – juokiasi. – Labai daug įdėjau savęs, meilės. Mano tikslas nebuvo užsidirbti daug pinigų. Jis buvo kažkiek prisidurti prie pensijos, bet man svarbus pats procesas, darbas, veikla.“
Šiandien moteris turi įdarbinusi dvi darbuotojas ir nors pati, kaip sako, už prekystalio nestovi, vis tiek prižiūri, kad darbas eitųsi sklandžiai. „Su amžiumi daraisi reiklus“, – priduria šypsodamasi.
Užsidirba antrą pensiją
Moters verslas, kaip sako, taip pat pajuto, kas yra pandemija, krito pardavimai. Pasak jos, nebeliko moksleivių, kurie įprastai užsukdavo pietų pertraukai.
„Nors dabar, atrodo, klientai vėl pradeda grįžti. Gal pavasaris, ir mamos su vaikais užsuka. Aišku, mes išsilaikėme, nebuvo nė vieno mėnesio, kad neišsilaikytume, kad nesumokėtume mokesčių ar algų, bet to gyvumo trūko“, – sako verslininkė.
Irena atsimena, kad pradėjusi verslą, to gailėjosi tik kartą – pačioje jo pradžioje: „Buvo labai sunku, norėjosi viską daryti labai gerai, o patirties nebuvo. Stengiausi iš visų jėgų, per dieną lakstydavau, o paskui viskas įsivažiavo. <...> Bet aš atsigavau, verslas mane išgelbėjo nuo vienatvės. Sėdėdama namie, pensijoje, aš buvau pavargusi labiau nei dabar.“
Tiesa, antro vagonėlio moteris sako turėti nenorinti ir neplanuojanti, nors investicijos atsipirkusios ir anksčiau nei buvo planuota. „Pasakysiu atvirai, nesitikėjau, kad jos atsipirks taip greitai. Maniau, kad tai truks ketverius metus, bet pavyko greičiau. Aš nenoriu daryti biznio, tik noriu turėti užsiėmimą. Nenoriu apsikrauti“, – sako ji ir teigia, kad šiandien verslauti jai padedantis ir jos vyras.
Atsisveikindama moteris priduria, kad apskritai sprendimas imtis verslo jai buvęs tik į naudą, o ir prie pensijos ji dabar prisidurianti. „Būna, ir antrą užsidirbu, kaip koks mėnuo, vieną lieka daugiau, kitą – mažiau“, – sako ji.
Paklausta, ar dar paragauja savo gaminių, Irena juokauja, kad per mėnesį dabar suvalgo tik vieną kebabą. „Būna, kad namie nespėji ko pasigaminti, tai atleki ir pavalgai“, – šypsosi ji.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
