Kaip Kauno kunigų seminarijoje pasitinkamos šv. Kalėdos? Ką būsimieji kunigai veiks per Naujuosius? Portalas „Kas vyksta Kaune“ prieš pat didžiąsias metų šventes apsilankė aukšta tvora aptvertoje Kunigų seminarijoje ir pakalbino rektorių kunigą dr. Ramūną Norkų.
[galerija kiek=”20″]
19 klierikų
Seminarijos istorija neatsiejama nuo 1863 m. sukilimo. Jį numalšinusi Rusijos caro valdžia nuo 1864 m. iki 1866 m. vyskupą Motiejų Valančių, vyskupijos įstaigas ir Varnių kunigų seminariją perkėlė į Kauną. Čia seminarijai atiduoti buvę bernardinų vienuolyno rūmai ir šv. Jurgio bažnyčia. Studentų skaičius buvo ribotas: nuo 1863 m. iki 1870 m. rusų valdžia neleido priimti naujų. Sovietmečiu irgi nedaug galėjo mokytis, per metus leista priimti po penkis.
„Panevėžio kunigas Jonas Kauneckas tik iš 13-to karto įstojo, nes niekaip nepapuldavo į tų penkių laimingųjų sąrašą“, – pridūrė R. Norkus.
Pasak jo, atgimimo metais seminarijos studentų skaičius viršijo 200.
Šiuo metu Kauno kunigų seminarijoje mokosi 19 studentų. Gyvena jie studentų bendrabutyje čia pat, baltame namelyje. Kiekvienas turi savo kambarį, kuriame yra po staliuką, lovą ir spintą. Ant palangės vieni pasidėję gėlių, kiti šventųjų paveikslus, dar kiti pasipuošę langus kalėdinėmis lemputėmis. Aplink tyku, nors seminarija stovi pačioje Senamiesčio širdyje: iš vienų langų žvelgia į Rotušę, iš kitų – į Kauno pilį.
Kas tampa kunigais
Įdomu sužinoti, kas renkasi kunigo profesiją? „Jei mokaisi dešimtukais, dar nereiškia, kad tapsi kunigu. Tai – pašaukimas. Jei tai būtų profesija, tuomet pasirenki, jei nepatiko – pakeitei. O čia jau ne. Čia kaip santuokoje: susituokei ir visam gyvenimui. Jei nėra pašaukimo, matosi, kad studentui viskas sunku, jis viską daro per sukąstus dantis. Tada jį pasikviečiam ir sakom: „Ko tu vargsti? Ačiū, pabandei. O dabar eik į pasaulį. Būk tikintis, turėk tikinčią šeimą, gal tavo vaikai bus kunigais arba vienuoliais“, – sakė R. Norkus ir pridūrė:
„Nebe tie laikai, kai tėveliams garbė, jog sūnus kunigas. Dabar pasitaiko, kad tėvai net prieštarauja tokiam sūnų pasirinkimui.“
Kandidatai stoti seminarijon dar savo parapijose išsiskiria pamaldumu, nuolat lankosi šv. Mišiose ir ten patarnauja. Taip pat jie turi būti krikštyti, priėmę Pirmąją Komuniją, Sutvirtinimo sakramentą.
Įveikę atranką ir įstoję, vaikinai per 6,5 metų seminarijoje gauna teologijos bakalauro laipsnį. Lietuvoje kunigas vienoje parapijoje darbuotis gali 7 metus, po to perkeliamas į kitą parapiją. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 780 kunigų.
Beje, iki kunigystės studentai gali tapti diakonais, šįmet tokių buvo 3, po pusmečio dar 6 pasklis į parapijas. Diakonai negali aukoti mišių ir klausyti išpažinčių, tačiau gali tuokti, krikštyti, laidoti.
Krepšinio varžybose skina laurus
Keliaujame į valgyklą, kur stovi eglutė ir prieš šv. Kalėdas susirenka seminaristai su šeimomis, dėstytojai, klebonai, parapijų kunigai, bendruomenė. Čia visi laužia kalėdaičius, vaišinasi aguonpieniu su kūčiukais, padėkoja vienas kitam, mokantieji paskambina fortepijonu ir, žinoma, sulaukia Kalėdų Senelio. Po šventinės vakarienės, nuo gruodžio 21 iki sausio pabaigos seminaristai atostogauja, grįžta į gimtąsias parapijas, padeda ten dirbantiems kunigams.
Meniu čia nerasime, seminaristai valgo tai, ką tądien pagamina virtuvės personalas.
Valgykloje ant spintos neįmanoma nepastebėti sukrautų daugybės taurių – tai seminaristų iškovotų pergalių rodiklis. R. Norkus pasakojo, kad susirenka trijų Lietuvos kunigų seminarijų auklėtiniai: Telšių, Kauno ir Vilniaus bei Rygos ir Baltarusijos ir varžosi. Vienais metais žaidžia krepšinį, kitais futbolą, trečiais tinklinį. Kaip sekasi kauniečiams?
„Pažvelkite į lentyną. Ji nuklota taurėmis, dažniausiai ant jų užrašyta 1 vieta. Vienas rektorius sakydavo: „Parvažiuosit ne su pirma vieta – vakarienės tą dieną nebus!“, – šypsodamasis pasakojo kunigas R. Norkus.
Laukia ypatingo svečio iš Laplandijos
Pašnekovo pasiteiraujame, kas yra šv. Kalėdos? „Kalėdų esmė yra Kristaus gimimas. Jis suburia šeimą. Tai momentas, kai visi planetos žmonės labiau susidraugauja, atleidžia vieni kitiems, prisimena artimuosius ir jau išėjusius anapilin giminaičius. Šįmet Kalėdų seneliui į pačią Laplandiją rašėm laišką, žiūrėsim, ar atskris. Beje, Kalėdų senelis kilęs iš šventojo vyskupo Mikalojaus – tai ir Kauno miesto globėjas“, – kalbėjo R. Norkus.
Iš Telšių kilęs pašnekovas Kalėdas švęs Kaune, mat čia gyvena jo mama. Naujuosius greičiausiai sutiks seminarijoje, saugos, kad fejerverkai neuždegtų pastatų. „Praėjusį kartą į čerpes vienas taip įsikibo ir čirškė, kad lėkiau žiūrėt ar lentų nedegina“, – sakė jis. Naujametinę naktį seminarijoje liks 3 kunigai, jie pasveikins viens kitą su švente, stebės miesto fejerverkus.
Prie ypatingo paveikslo išsirikiuoja eilės
Prieš išlydėdamas svečius, kunigas R. Norkus pakviečia į Kauno Švč. Trejybės bažnyčią, pastatytą 1624–1634 m. Sustojame prie Švč. Dievo Motinos Mergelės Marijos paveikslo, kuris nuo seno garsėja malonėmis.
„Jame Dievo Motina atvaizduota kiek pasisukusi į kairę, ant galvos turi ypatingos formos vainiką, kurį du angelai viena ranka laiko ant Marijos galvos, o kitoje turi šakelę su žiedais. Aplink vainiką taip pat gėlės. Marijos plaukai palaidi, jie dengia kaklą, papuoštą perlais. Marija dešinėje rankoje laiko karališką skeptrą, o kaire – Kūdikį, kuris kairiąja ranka laikosi Motinos rankos, o dešine laimina dviem pirštais. Po Dievo Motinos atvaizdu, lenkiškai parašyta:
„Paveikslas Mergelės Marijos, ypatingomis Dievo malonėmis ir dovanomis garsus Kaune, šv. Pranciškaus seserų Švč. Trejybės bažnyčioje. Didesniam pamaldumui į Švč. Mariją pažadinti, išspausdintas 1677 m.“, – informuoja Kauno kunigų seminarija.
Žinoma, kad 1963 m. uždarius bažnyčią, seminaristai įlipo pro langą ir ištraukė paveikslą nuo profanacijos. Kol bažnyčia buvo uždaryta ir paversta sandėliu, šis atvaizdas kabojo klierikų koplyčioje, o 1983 m. paveikslas restauruotas ir grąžintas į bažnyčią.
Šalia paveikslo kabo votai (tikinčiųjų padėkos ženklai už malones), tarp jų yra ir vaizduojančių Mišių taurę – tai kunigų dovanos Marijai, atsidėkojant už pagalbą siekiant kunigystės. Per egzaminų sesijas prie paveikslo nuolat dega seminaristų žvakutės.
„Sekmadienį, po mišių, visas takas žmonių meldžiasi! Tikintieji myli ši paveikslą“, – pažymėjo kunigas R. Norkus ir pakvietė visus norinčiuosius atvykti į pamaldas sekmadieniais, 10 val. Tądien ši bažnyčia atvira visiems.
Žvilgtelėję į viršų išvysime vitražus, juose pavaizduoti šventieji, rašiusieji apie Švč. Trejybę. Bažnyčioje stovi studentų globėjo šv. Tomo Akviniečio ir Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero figūros. Šone – Gerumo skrynia, skirta aukoti daiktus, maistą nepasiturintiesiems.
Šalia vargonų eksponuojami bažnyčios saugyklose rasti kunigų rūbai, kiti daiktai. Rūsiuose palaidoti bažnyčios geradariai ir vienuoliai.
Ragina pasirūpinti vienišais žmonėmis
Galiausiai kunigas R. Norkus taria skaitytojams: „Linkiu, kad niekas neliktų vienas per šventes, turėtų, kas aplanko. Negera žmogui būti vienam. Pats Viešpats tą pasakė, kai sukūrė žmogų. Džiugu matyti, kai maltiečiai aplanko vienišus senelius, kurie gyvena šalia mūsų, tereikia apsidairyti. Linkiu, kad turėtume laiko vienas kitam, Dievui. Šioje bėgimo epochoje, laikas – didžiulė vertybė. Telaimina Dievas kiekvieną šeimą, teišklauso šeimos maldas.“
