Ne vienos jaunos šeimos, kur auga mažyliai, lovelėse patiesti patalėliai yra sukurti „Keturios Kėdutės“ merginų. Juos besilaukdamos mamos renkasi labai atsakingai – siekdamos sukurti ypatingą aplinką atkeliaujančiam mažyliui. Šiemet jau penktą gimtadienį atšventusio vaikų kambario tekstilės prekės ženklo „Keturios Kėdutės“ įkūrėja Justina Obolevičienė dalinasi savo istorija, kaip būdama 23-ejų metų pradėjo savo verslą ir užkariavo mamų ir mažylių širdis.
„Keturios Kėdutės“ tikrąja to žodžio prasme gimė tik iš idėjos: be jokių investicijų, be verslo planų, be užnugario. Juk daugiausia tokių išjaustų moteriškų verslų ateina per motinystės atostogas, kai atsitrauki nuo įprasto darbo, arba kaip vakarinis hobis, kuris daugelį metų neša pasyvias pajamas, kol vieną dieną išdrįstama tai paversti pagrindine veikla. Šis atvejis kitoks.
„Keturių Kėdučių“ įkūrėja Justina, beveik ketverius metus Vilniuje dirbusi nekilnojamojo turto konsultante, vieną dieną tiesiog pranešė buvusiam vadovui, kad palieka komandą, nors dar nebuvo aiškaus plano, kas bus toliau. Suveikė principas arba viskas arba nieko.
„Aš visada žinojau, kad noriu kurti verslą, ir man visuomet patiko vaikai, – visa kita yra atsitiktinumai, kuriuos tereikėjo arba pasikinkyti savo naudai, arba praleisti. Tam tikra prasme tai, jog aš neturėjau kapitalo ar žinių, atvėrė dar daugiau galimybių. Tas alkanumas ir neturėjimas, ko prarasti, įgalino rizikuoti ir bandyti neturint išankstinio nusistatymo.
Buvo labai sunkių momentų, reikėjo visiškai pakeisti savo mentalitetą, požiūrį, emociškai pereiti per daugybę iššūkių. Ir juos susikūriau pati sau. Nes blogiausia, ką žmogus versle gali padaryti yra nustoti ieškoti ir mokytis. Todėl visada stengiuosi savo turimas žinias skleisti ir dalintis, jaučiu tam tikrą pareigą skleisti pozityvaus, partneryste paremto verslo idėją, nes būtent toks požiūris man atvėrė labai daug durų“ – pasakoja Justina.
„Pozityvi aplinka ir palaikymas yra svarbiausias sėkmę lemiantis veiksnys „Keturių Kėdučių“ istorijoje. Nežinau, kodėl, bet mano aplinka be galo tikėjo tuo, ką darau, o suklydus patapšnodavo per petį ir sakydavo: „bandyk dar kartą“. Mačiau labai daug nelaimingų, piktų, nusivylusių žmonių, dirbančių darbus, kurių negalėjo pakęsti. Man tai visada atrodė, kaip gyvenimo švaistymas, todėl ir kirbėjo sukurti tokią aplinką, kuri skatintų, motyvuotų, įkvėptų, kad tiesiog mėgautumeisi tuo, ką darai, o sunkiomis akimirkomis neprarastum prasmės pojūčio. Kai turi tokį pamatinį tikslą, jau gali nerti į skaičius, statistiką, finansus, marketingą ir visą kitą gėrį.“
Justina sako, kad nors pradžia buvo lėta, bet kiekvienas etapas yra aukso vertės. „Manau, kad pradedančiam verslininkui yra du svarbūs etapai, kuriuos peržengus verslas pradeda šniokšti kaip krioklys“, – dalijasi savo patirtimi Justina.
„Reikia suprasti skirtumą tarp verslininko ir amatininko. Dažnas iš mūsų, taip pat ir aš buvau įstrigusi suvokime, kad niekas kitas tik aš pati viską galiu padaryti geriausiai. Tik aš žinau, kaip pagaminti produktą, tik aš moku tinkamai bendrauti savo klientais. Tik pagalvokite, koks ego, viską pati pati pati. Bet viena svarbiausių pamokų yra – vienas lauke ne karys. Visokeriopos sėkmės paslaptis yra gera komanda. Tokia sinergija išlaisvina labai daug jėgų. Bet aš puikiai žinau, kaip sunku tą pirmą žmogų pasamdyti, kyla daug klausimų, baimių, nerimo. Bet viskas dingsta, kai suvoki, kiek tai atneša naudos“, – priduria ji.
Dabar dažnai pagalvoju, kad jei nebūčiau atsikrausčiusi į Kauną, vargu ar būčiau šią idėją įgyvendinusi. Tiek patalpų nuomos kainos, tiek darbo rinka Kaune yra žymiai palankesnė mažam verslui. Dažnai sakoma, kad viskas verda tik Vilniuje ir jei aš gyvenu mažesniame mieste, tai neverta net pradėti. Kaunas yra puikus miestas, žmonės čia šiek tiek kitokie: imlesni, gal net lankstesni. Procesai vyksta žymiai greičiau. Būtent Kaune įsiliejau į verslių žmonių bendruomenę, kuri maloniai nustebino noru telktis, padėti vieni kitiems ir begaliniu palaikymu“, – sako J. Obolevičienė.
Per tuos penkerius metus kartu su jaunu verslu auga ir klientai. „Mes esame labai arti savo klientų – mes stengiamės dėl jų, o jie savo dėmesį grąžina mums atgal. Sulaukiame tikrai daug nuoširdžių ir šiltų atsiliepimų, nuotraukų. Daugelis gaminių būtent ir gimė iš to, kad mūsų mažieji bosai paaugo ir reikia pildyti jau naujus poreikius. Bet labiausiai didžiuosiuosi, kad klientai skiria laiko ne tik pasidžiaugti savo užsakymais, bet ir išsakyti pastabas, pasiūlymus, idėjas. Jie nori ne piktai kritikuoti ar skųstis, bet padėti mums tobulėti“, – mintimis dalijasi moteris.
Justina sako, kad „Keturios Kėdutės“ parduoda ne vaikų kambario tekstilę, ne aksesuarus ar patalynę, o nuotaiką. Tą magišką jausmą, kai savo kūdikiui nori sukurti tobulą atmosferą. Visai nebūtina kūdikio lovytę apkrauti muzikinėm pagalvėlėm, žaisliukais ar pledukais, bet jei mamai to reikia, vadinasi mūsų darbas sukurti pačius tinkamiausius gaminius. Dažnai tos papildomos detalės ir sukuria šventiškumą, kurio taip trokšta kiekviena mažylio besilaukianti moteris. Todėl ne ką mažiau nei kokybiška produkcija, mums svarbu ir ryšys su klientu, dėmesys detalėms tiek gaminiuose, tiek įžvelgiant klientų poreikius.
Nors „Keturių Kėdučių“ dirbtuvės labiau primena jaukų rankdarbių kampelį, ir iš šalies atrodo, kad merginos visą dieną tik geria kavutę ir dėlioja gražius audinius, bet darbas verda visu pajėgumu. Pardavimai auga žaibiškai, pamažu užkariaujamos užsienio rinkos, auga partnerių gretos.
Net ir tokioje konkurencingoje aplinkoje kaip vaikiškos patalynės siuvimas, kur, regis, kas antra moteris Lietuvoje yra pati sau siuvėja, pasirodo, galima išlaikyti verslo etiką, entuziazmą ir judėti į priekį, jei tik turi aiškią viziją.
