P. Baršauskas: drasko tam tikros abejonės dėl priimto sprendimo

DELFI nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

„KTU akademine bendruomene didžiuojuosi. Jie, vis dėlto, lyginant su kitais, yra imlūs pokyčiams, yra kantrūs ir atviri idėjoms“, – teigia buvęs Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas apibendrindamas savo vadovavimo universitetui metus. DELFI perspausdina KTU parengtą interviu su atsistatydinusiu rektoriumi.

Pasak P. Baršausko, vienas rektorius permainų įvykdyti negali, su juo komandoje dirba žmonės. „Šiandien universitetas, efektyvindamas vidinius procesus, pasiekė maksimalią ribą. Toliau „spaustis“ beveik nėra kaip. Jeigu norime tolesnių pokyčių, belieka tikėtis visos sistemos pertvarkos“, – teigia P. Baršauskas, brėždamas ateities perspektyvas būsimajam KTU rektoriui.

Jo teigimu, sisteminiams pokyčiams įvykdyti neužtenka, kad to siektų vieno universiteto vienas rektorius – būtina politinė valia, o šiai atsirasti reikalinga atitinkama visuomenės branda. Neišvengiamai palietus universitetų jungimo klausimą, P. Baršauskas patvirtina, jog Kaune įkūrus vieną universitetą, jo potencialas būtų stipresnis nei Vilniaus.

– Atsistatydinote savo noru, KTU tarybai patenkinus Jūsų prašymą. Vis dėlto, kaip jaučiatės?

– Negaliu atsakyti vienareikšmiškai: drasko tam tikros abejonės dėl priimto sprendimo. Tačiau universitetas man visada buvo svarbiausias, su juo susijusi didžioji dalis mano gyvenimo. Nenorėjau, kad tema būtų toliau eskaluojama siejant ją su universitetu. Dėl savęs esu ramus – bet kokiame teisme įrodysiu savo nekaltumą. Tačiau tegul tie procesai būna siejami tik su mano asmeniu, o ne su universitetu.

Kita vertus, nors žmogaus charakterio nepakeisi, ir aš tikrai jau nebepasikeisiu, vis dėlto, turiu pripažinti, kad sveika sustoti nuo begalinio lėkimo, apmąstyti viską atsitraukus, ramiai pabūti su savimi. Tiesą pasakius, visą gyvenimą neturėjau progos pagyventi sau. Na, galbūt išskyrus ketverius metus po studijų, kai profesionaliai žaidžiau futbolą.

Tad gal dabar ir atėjo tas laikas – pagyventi sau, užsiimti tais dalykais, kuriems niekada neužtekdavo laiko.

– Ką jums reiškia „gyventi sau“?

– Gyventi ramiai – neskubant, neskaičiuojant sekundžių, nevėluojant, nebėgant. Ne sėdėti kiekvieną vakarą ruošiantis rytdienai, o be įtampos daryti tai, kas miela, kas glosto dūšią. Tokių dalykų aš visada turėjau, bet negalėjau jų daryti.

Juk taip aistringai mėgstu sportą, o nė karto nebuvau pasaulio futbolo čempionate. Nė karto! Nors galimybių tikrai turiu. Vis laiko pritrūkdavo…

Myliu gamtą ir gyvūnus, keliones. Su malonumu grįžčiau į Afrikos safarį, tačiau tam reikia turėti bent kelias laisvas savaites. Per praėjusius beveik dešimt metų atrasdavau laiko ištrūkti į gamtą, bet vis bėgte, vis uždusęs, pavargęs, nugriebęs kokią akimirką po darbų. Galiausiai, ir namuose dirbti mėgstu – tiek namie, tiek kieme ar sode. Be to, turiu beribius archyvus, kuriuos kaupiau dešimtmečiais, o sutvarkyti jiems vis neradau laiko. Tad yra tų užsiėmimų, kuriems galėsiu atsidėti ne naktimis, ne bijodamas, kad reikės neišsimiegojus eiti į posėdžius.

– Universitetui atidavėte kone visą savo laiką ir jėgas. Ką gavote mainais?

– Mane vedė trys dalykai – sentimentai, noras atiduoti skolą universitetui ir jausmas, kad galiu įvykdyti pokytį. Nuo vaikystės buvau susijęs su universitetu, žinoma, pirmiausiai, per savo tėvą. Universitetas man suteikė galimybę keliauti po visą pasaulį, čia pažinau išskirtinius žmones. Net sudėtinga įvardyti tą išliekamąją vertę, kurią suteikė bendravimas su jais.

Jaučiausi ir jaučiuosi taip, kad mano sukauptos žinios ir patyrimas bei gebėjimas pakilti virš asmeninių interesų leidžia matyti viziją, kur link turi eiti aukštasis mokslas. Kaip universitetai turi atrodyti Kaune, Lietuvoje, tarptautiniu mastu, kokie turi būti jų prioritetai. Tai mane „vežė“ – ėjau pirmyn, vedamas šios idėjos.

Ką gavau? Labai daug. Dirbančiam žmogui labai svarbus rezultatas – tai, ko pasiekėme per pastaruosius 6-7 metus, kaip universitetas pasikeitė – man didžiausias atpildas. Nė nekalbu apie techninius dalykus, apie pokyčius, kuriuos įvykdėme, kur kas svarbiau – žmonių požiūris. Pavyko pasiekti to, kad žmonės taptų orientuoti į pokytį, į perspektyvą, į rezultatą, siektų efektyvumo, galvotų strategiškai.

– Kuriuo iš savo pasiekimų labiausiai didžiuojatės?

– Tikriausiai žmonių mąstymo pokyčiu labiausiai ir didžiuojuosi, nes to pasiekti yra sudėtingiausia. Struktūrą pakeisti įmanoma per prievartą, tačiau, jeigu neturi žmonių paramos, jei bent dalis jų netiki tavo siūloma kryptimi, rezultato nepasieksi.

Ne rektorius daro pokyčius, jis tik duoda impulsą. Projektus vykdo žmonės: artimoji komanda, akademiniai darbuotojai, administracija. Žmonės turi tikėti kryptimi, kuria juos vedi. Na, o pokyčiai akivaizdūs – nuo sudėtingų žmogiškąja prasme, kai teko atsisveikinti su darbuotojais, iki strategiškai svarbių, finansiškai reikšmingų. Pastarųjų kelerių metų stojimų rezultatai rodo, kad studentų skaičius KTU išliko stabilus. Esamos demografinės situacijos, neefektyvios finansavimo sistemos ir iškeiptos konkurencijos sąlygomis tai – labai daug.

– Ar ramia širdimi paliekate postą?

– Turiu prisipažinti – nesu visiškai ramus. Manau, kad aš turiu gebėjimą įtikinti žmones argumentais, suvaldyti tuos, kurie vadovaujasi išlikimo interesais, kurie nori eiti lengvesniu, ne pokyčių keliu. Žinau, kad daugeliui toks mano būdas nepatiko. Tačiau tai, ką stebiu šiandien – nuomonių pliuralizmą ir kovą už savo poziciją – pradžioje gali būti sunku suvaldyti švelnesnio būdo žmogui.

– Po Jūsų laikinai pareigas eis Jurgita Šiugždinienė. Rektoriaus pozicijoje Lietuvoje neturime nė vienos moters. Kaip manote, ar jai nekils sunkumų dėl egzistuojančių stereotipų?

– Šiuo klausimu man jau ramiau. Žinoma, kai aš, išrinktas pirmai kadencijai, ryžausi atsivesti moterį prorektorę į KTU, visus ištiko baisus šokas. Tačiau dabar mano artimojoje komandoje moterų – dauguma. Daug turime fakultetų, kitų padalinių moterų vadovių. Na, o Europos universitetuose moterys rektorės – jokia naujiena. Štai vienas iš seniausiųjų Europoje – Škotijos St. Andrews universitetas – taip pat turi moterį rektorę. Požiūris į moteris, kaip netinkančias vadovauti technologijos ar apskritai universitetui – jau praeityje. Nemanau, kad tie laikai grįš.

Tiesą sakant, nenoriu sumenkinti vyrų ar iškelti moterų, tačiau, remdamasis savo ilgamete komandų formavimo patirtimi, turi pasakyti, kad moterys yra darbštesnės, atsakingesnės ir patikimesnės.

– Minėjote, jog turite aukštojo mokslo viziją, matote, kaip jis turėtų atrodyti Lietuvoje. Gal galite pasidalinti įžvalgomis?

– Kad ir su kuo kabėtumėte, visi pasakys, kad mūsų aukštojo mokslo tinklas yra visais aspektais neefektyvus, ypač, jei žiūrėsime į kokybę. Kad tą suprastum, nereikia būti dideliu ekspertu. Aukštasis mokslas kuria žmogiškuosius resursus valstybės, pasaulio ateičiai, jis Lietuvai ypač svarbus.

Tinklo optimizacija, tikslų aukštajam mokslui iškėlimas, kokybinių kriterijų nustatymas ir atitinkamas finansavimas – tai yra būtini pokyčiai. Tai supranta kiekvienas doras, valstybiškai mąstantis žmogus, siekiantis normalios ateities savo miestui, savo valstybei. Deja, į tai orientuoti pokyčiai nevyksta.

– Šiemet buvo pakeltas stojamasis balas stojantiesiems į aukštąsias mokyklas. Tad, šiokie tokie pokyčiai įmanomi?

– Stojamojo balo pakėlimas – tik vienas iš būdų siekti kokybės. Jeigu pakelsime „kartelę“, bet nesiimsime kitų priemonių, jei universitetai ir vėl bus finansuojami už studentų skaičių, naudos iš to – nedaug. Reikia siekti rezultatų kompleksiškai, tame tarpe – ir motyvuoti finansiškai, atitinkamai už pasiektus rezultatus.

– Sakote, kad universitetus reikėtų finansuoti pagal rezultatus?

– Taip. Žinoma, labai lengva mėtyti idėjas, sunku jas realizuoti. Tai būdinga ne tik Lietuvai. Daug kalbame apie estišką modelį, kur finansavimą universitetas gauna pagal 6-7 kriterijus, tačiau, vis dėlto, labai didelė finansavimo dalis Estijos universitetams skiriama pagal tradicijas. Tik 20 proc. universitetas gauna už pokytį, už rezultatą. Mano akimis, to neužtenka motyvacijai pakelti.

Tačiau, jeigu aš didžiuojuosi tuo, kad pavyko pakeisti universiteto bendruomenės požiūrį, mentalitetą, deja, turiu pasakyti, kad visuomenės mastu brandos, visgi, trūksta. Pokyčiams įvykdyti ypač trūksta politinės valios. Per 27 nepriklausomybės metus nepavyko suformuoti vieningos švietimo politikos. Vyksta akivaizdūs interesų žaidimai. Tad, nors kriterijai aiškūs, tendencijos aiškios, pokyčių įvykdyti nepavyksta. Suprantama, yra baimė, kad sistema išsibalansuos. Tačiau aš žinau viena – jei nieko nedarysime, nieko ir neturėsime. Jei bandysime, kad ir su klaidomis, galime pasiekti rezultato.

– Jūsų vadovaujamas KTU buvo daugelio pokyčių iniciatorius. Teigėte, kad būtent šis faktorius lėmė šmeižto kampaniją prieš jus. Kas už jos stovi?

– Nepagautas – ne vagis. Turiu visokių įtarimų. Kad šmeižto kampanija vyko koordinuotai, kad tam buvo mesti žmogiškieji ir finansiniai resursai, jokių abejonių neturiu. Gali būti, kad sutapo ar persidengė skirtingi interesai – tiek tų asmenų ar asmenų grupės, kuri turi tikslų menkinti Lietuvą, rodyti, koks vyrauja chaosas aukštojo mokslo sistemoje, gali būti, kad tie asmenys yra sietini su kitomis akcijomis, susijusiomis su valstybei jautriomis energetikos, saugumo temomis; prie šios galimos grupės galimai prisijungė ir žmonės, kuriuos vedė asmeniniai interesai, ambicijos, kurie tesiekė išsaugoti savo postus ir privilegijas. Akivaizdu viena: šis išpuolis – berods, jau šeštasis, nukreiptas prieš KTU ir mane – buvo gerai suplanuotas ir sąmoningai valdomas.

Susidariusią situaciją, panašu, sau palankiai bando išnaudoti kai kurie kiti aukštojo mokslo sistemos dalyviai. Dabar vyksta įdomūs galių perstumdymo, savęs įtvirtinimo žaidimai. Silpnieji bando stoti prie vairo, kol valdžioje „savi“, didieji įprastai arogantiškai stebi situaciją ir tvarkosi asmeninius reikalus – nuo vidinių pilietinių karų neutralizavimo, pasitelkiant bendrą „priešą“ iki išankstinių konkursinio mokslo finansavimo džiaugsmų, neva patraukus konkurentą. Viskas labai laikina. Ilgalaikiams strateginiams laimėjimams reikia išminties ir valstybinio požiūrio.

– Asmeniniai interesai ir ambicijos – kalbate apie universitetų jungimus ir baimę, kad stiprieji „praris“ silpnuosius?

– Jeigu žiūrėtume platesne prasme, į tai, kas vyksta pasaulyje, atskiri socialinių mokslų ar sporto universitetai neturi nė mažiausios perspektyvos išlikti. Jie gali interpretuoti reitingus kaip tik nori, skelbti, kad yra geriausi iš 200 specialiųjų universitetų, taikyti kitus akademinės demagogijos būdus – tokie universitetai neišliks. Teigiu atsakingai.

Esu ne kartą minėjęs, kad Lietuvoje mums labiausiai trūksta tarptautinio, konkurencingo universiteto, kuris angliškai vadinamas comprehensive, lietuviškai – galbūt bendrasis. Toks universitetas po savo skėčiu turi visas šešias pagrindines mokslo sritis, jis gali patenkinti tiek šiuolaikinio mokslo, tiek verslo ir pramonės poreikį vykdyti tarpsritinius tyrimus ir taikyti jų rezultatus, išleisti plataus išsilavinimo specialistus.

Kodėl Harvardas kuria naujas programas, kurios vienija technologijas ir verslą? Todėl, kad gyvenimas to reikalauja, rinkai to reikia. Jiems lengva tai padaryti, nes po savo stogu Harvardas turi ir inžinerinę mokyklą – technologijas – ir verslo mokyklą. Mes gi turime atskiras karalystes su asmeniškumų valdomais vadovais, todėl nieko padaryti neįmanoma, o tai, kas daroma, užtrunka metų metus.

Dar kartą sakau: jeigu norime konkurencingo ateities universiteto, turi būti vienas valdymas, viena strategija, viena administracija, o ne dešimt vadovų, kurių kiekvienas „traukia“ į savo pusę. Kaune turime fantastinį potencialą – pažiūrėkite tyrimų rezultatus, studentų skaičius, finansavimą. Jeigu tai būtų vienas universitetas, Vilnius šalia mūsų atrodytų gerokai kukliau.

Toks universitetas turėtų socialinius, humanitarinius mokslus ir menus, kas yra labai svarbu ateities žmogui, jis turėtų mediciną, technologijas ir inžineriją, fizinius mokslus, teisę, verslą po vienu stogu. Jis būtų tikras universitetas. Iš tokio universiteto išėjęs žmogus būtų pasirengęs šiandieninio pasaulio iššūkiams. Sąmoningas nematymas šios tiesos, yra pati esmė tų problemų, su kuriomis susidūriau aš, su kuriomis susiduria KTU. O kuo ilgiau laukiame ir nedarome permainų, tuo didesnius nuostolius patiria tiek Kaunas, tiek Lietuva.

– Tačiau Kaune lyg ir yra universitetas, rodantis iniciatyvą jungti prie savęs kitus?

– Žinoma, teigti, jog kuri bendrąjį universitetą gali kurdamas bet kokį junginį. Kad ir, pavyzdžiui, jungdamas Vytauto Didžiojo ir Aleksandro Stulginskio universitetus. Bet mes kalbame apie stipraus universiteto poreikį! Investuojant labai dideles lėšas ir įkuriant tas sferas, apie kurias kalbėjau, tai padaryti teoriškai įmanoma. Tačiau kiek tai kainuotų miestui? Kiek kainuotų valstybei?

Tuo tarpu, jau egzistuoja židiniai, vyksta sinergija tiek medicinoje ir technologijose, tiek kituose bendruose projektuose – kam išradinėti dviratį, dubliuoti tai, kas jau yra ir eilinį kartą švaistyti lėšas? Juk galime išgryninti jau egzistuojančias tendencijas. Tačiau štai čia prasideda paranojiška baimė: „Ar aš išliksiu?“, „Ar liks mano darbo vieta?“, „Nejaugi turėsiu pasitraukti?“…

– Galbūt vieno Kauno universiteto sukūrimas yra didžiausias naujojo rektoriaus iššūkis?

– Nesakyčiau, kad tai – iššūkis rektoriui. Jeigu jis bandys daryti tai, ką dariau aš, jį taip pat bus siekiama patraukti. Tai turi padaryti ne rektorius, o politikai. Jei valstybė neiškels tikslų ir jų nesieks, rektorius, siekiantis permainų, bus išmestas iš sistemos. Vieno universiteto vienas rektorius negali siekti permainų, reikia politinės valios.

Ir vėl tenka kalbėti apie visuomenės brandą. Jeigu mes išsirenkame politikus, kurie geba tik skelbti deklaracijas, paremtas savo asmeniniais interesais, o ne žiūrėti valstybiškai, gyvensime taip, kaip iki šiol.

– Ko palinkėtumėt savo įpėdiniui?

– Norėčiau, kad tęstųsi jau prasidėję procesai, kad universiteto vardas tik stiprėtų, kad išliktumėm pavyzdžiu tiems, kurie siekia naujovių, inovacijų. Linkėčiau, kad ir toliau drąsiai priimtumėm sprendimus, kad pagaliau atsirastų politinė valia pasiekti pagrindinį tikslą – ne tik jungiant universitetus, bet ir siekiant kokybės iš tikrųjų, ne deklaracijomis.

Šiandien universitetas, efektyvindamas vidinius procesus, pasiekė maksimalią ribą. Toliau „spaustis“ beveik nėra kaip. Jeigu norime tolesnių pokyčių, belieka tikėtis visos sistemos pertvarkos.

Apie ką kalbu? Na, pavyzdžiui, visiems rūpimas klausimas – atlyginimai. Jie yra, švelniai tariant, pasityčiojantys. Mes, iš savo vidinių resursų, atlyginimus galime pakelti daugiausiai kokiais 5 procentais. Žmogus to nė nepajus! Atlyginimai turėtų didėti 2-3 kartus, kaip jau yra įvykę net ir kaimyninėse šalyse. Tad linkėčiau, kad eitume ta linkme, kad išlaikytume lyderystę aukštojo mokslo pertvarkos klausimais. Norėčiau, kad tai vyktų lengviau nei iki šiol.

– Ko palinkėtumėte akademinei bendruomenei? Studentams?

– KTU bendruomene didžiuojuosi. Jie, vis dėlto, lyginant su kitais, yra imlūs pokyčiams, kantrūs. Universiteto bendruomenė patikėjo idėjomis, ateities perspektyvomis. Tą girdėjau ne kartą susitikimuose su darbuotojais, Senate.

Studentais ypač džiaugiuosi. Kai kuriuos pokyčius jie įgyvendino daug efektyviau nei mes, pavyzdžiui, priimdami strateginius sprendimus atstovybių jungime. Linkiu studentams ir toliau tęsti pradėtus darbus ir tai daryti dar aktyviau – dėl aukštojo mokslo pertvarkos, dėl Lietuvos. Daug kalbėjau apie brandą – manau, kad studentų tarpe ji yra pakankama. Jauni žmonės turi fantastinį potencialą, tik reikia jiems dar labiau atrišti rankas.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

0 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

Naujausios žinios

Atidedama griežtesnė receptinių vaistų kontrolė: ką reikėtų žinoti?

Ekonomistai: sunku patikėti, kaip gerai dabar gyvename

Ruošiasi artėjančioms šventėms: miesto centrą papuošė pirmosios kalėdinės dekoracijos

Perspėja kelininkai: artėjant žiemai budrumo keliuose reikės vis daugiau

Paaiškėjo, už kokią sumą V. Matijošaitis įsigijo dvarą

Geriausių dešimtukas: visureigio fenomenas

Kaune veiklą pradėjo kokybišku ir prabangiu nekilnojamu turtu prekiaujanti agentūra

Tarp krepšinio žiūrovų Kaune – žinomas modelis ir flirtuojantys latviai

Akibrokštas: Sodra jauną mamą prilygino pensininkei

Avarija Ateities plente: po automobilių susidūrimo prireikė medikų pagalbos