Onkologinė liga: ar visada teisingai elgiasi gydytojai, pasakydami diagnozę pacientui?

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Onkologinis susirgimas ne visada praneša apie save pirminėse stadijose. Ne paslaptis, jog kiekvieno žmogaus reakcija, išgirdus gąsdinančią diagnozę, nebūna vienoda. Šioje situacijoje kyla klausimas: kaip turi elgtis gydytojas – pasakyti apie ligą sergančiajam į akis, ar pirmiausia pasitarti su jo artimaisiais bei psichologijos specialistu?

Pajutęs neraminančius organizmo simptomus, kone kiekvienas žmogus kreipiasi į gydytoją. Tačiau būna ir tokių atvejų, kuomet apie tam tikrą negalavimą sužinoma tiesiog atlikus kasmetinius tyrimus, kurių rezultatai, deja, ne visada būna džiuginantys, nors kūnas ir nesiunčia perspėjančių signalų. Pastarasis variantas galėtų būti glaudžiai susijęs su tam tikrų organų onkoliginiais susirgimais.

Nesu žinovė to, kokiu principu vykdoma komunikacija tarp gydytojo bei paciento, todėl tai, ką čia parašysiu, tėra mano asmeninė nuomonė. Pritarti jai ar ne, nuspręsite patys.

Ne kartą teko girdėti medikus sakant, jog nūdienoje kone kiekvienu onkologinės ligos atveju, žmogui, kuriam ji diagnozuojama, apie susirgimą pasakoma tiesiai į akis. Ėmiau domėtis, kodėl Lietuvos gydytojai vadovaujasi tokia išties drastiška praktika, ar turi tame pakankamai žinių, ir išgirdau trumpą atsakymą: …nes medikai užsienyje taip pat apie onkologinę ligą jau seniai informuoja savo pacientus.

Viena vertus, naudodami minėtą taktiką, mūsų šalies gydytojai yra teisūs, nes atsakomybę, kaip toliau gyventi, atiduoda į rankas tiems, kam ji ir priklauso – konkretiems pacientams. Supažindina juos su galimais onkologinės ligos gydymo metodais, tikimybe juos taikant visiškai pasveikti arba išgyti bent iš dalies. Žinodamas visa tai žmogus gali savo artimiesiems bei bičiuliams pasakyti visus norimus žodžius, padėkoti ar tiesiog pabūti kartu dažniau nei iki tol. Imtis tvarkyti asmeninius juridinius reikalus, kad tuo atveju, jei gydymas nepasiteisins, žmogus galėtų būti ramus ir užtikrintas, jog jam išėjus, viskas bus pagal jo valią.

Tačiau, kita vertus, mano nuomone, visi išvardyti dalykai tėra niekis palyginus su tuo, kas ima dėtis žmogaus mintyse, kai išgirstamas faktas, jog diagnozuota onkologinė liga, arba, trumpiau tariant, vėžys. Ne paslaptis, kad pirminė reakcija į tokią žinią dažniausiai būna gąsdinanti. Tad, jei žmogus nėra pakankamai stiprus psichologine prasme, gali sugniužti. O, juk, emocinė būsena yra bene pirmasis veiksnys siekiant veiksmingai kovoti su užklupusiais negalavimais. Ne kartą girdėjau, kad prasta nuotaika, vidinė graužatis ir kitos negatyvios emocijos gali turėti lemiamos įtakos teigiamiems gydymo rezultatams.

Bičiulė, kurios artimajam buvo diagnozuota onkologinė liga, pasakojo, jog iki tol, kol apie savo susirgimą nežinojo, buvo gerai nusiteikęs, žvalus bei pilnas gyvenimo troškimo. Tačiau, kuomet gydytojas pranešė diagnozę, gera nuotaika prapuolė, lankė pesimizmo kupinos mintys, o ką jau kalbėti apie veidą – jame kaip veidrodyje aiškiai atsispindėjo neviltis ir mirties baimė.

Ar gydytojai teisingai elgiasi, pacientui pasakydami onkologinės ligos diagnozę tiesiogiai – netarpininkaujant šeimos nariams, artimiems bičiuliams ar psichologijos specialistui? Mano nuomone, medikai prieš pranešdami apie ligą, turėtų pirmiausiai komunikuoti su psichologijos specialistu ir sergančiajam artimos aplinkos žmonėmis tam, kad šie išgirdę pirmieji nuspręstų, ar jų šeimos nariui, bičiuliui galima sakyti apie užklupusį negalavimą, kaip tai padaryti tinkamiau – nesugniuždant emociškai. Tačiau, jei po visų už ir prieš artimieji nuspręs, kad žinia priblokš ir pastūmės žmogų į neviltį, nesakyti apie onkologinę diagnozę visai. Ypač tais atvejais, kai dėl itin pažengusios onkologinės ligos stadijos atsisakoma skirti gydymą chemoterapija ar vaistais, nes spėjama, jog be gydymo, pastaruoju atveju, sergančiojo gyvenimo kokybė bus geresnė nei imantis anksčiau minėtų priemonių.

Portalo žurnalistė Berta Banytė

Psichologės dr. Aistės Diržytės, ilgai dirbusios pchichoonkologijos srityje, komentaras:

Sveikos psichikos žmogui galima pranešti, kad jis serga, bet šį faktą reikėtų pasakyti suteikiant sergančiajam papildomos informacijos apie ligą. Daugelis žmonių Lietuvoje onkologinės ligos diagnozę dažniausiai sieja su skausmais, kuriuos teks patirti, nemaloniomis procedūromis, plaukų, kūno dalies netekimu, neišvengiamai greitai priartėsiančia gyvenimo pabaiga, nes jie yra girdėję istorijas tų, kurie gydėsi šį susirgimą, galbūt kartais ir ne visai sėkmingai.

Tokiais atvejais, žmogus susitapatina su savo diagnoze – mano, jog yra mirtinas ligonis. O, kai taip nutinka, nukenčia gyvenimo kokybė, psichologinė gerovė. Kai kuriems pavyksta greitai ir nesunkiai įveikti naujienos apie susirgimą krizę, jei jie suranda informatyvaus turinio apie ligą, – jog tai nėra mirtina, nes daugeliui pavyksta sėkmingai įveikti vėžį. Tačiau, jei žmogus sureaguoja pesimistiškai – galvoja, jog išgyventi nepavyks, mintys didžiąja dalimi prisideda prie to, jog jam iš tiesų būna kur kas sunkiau kovoti nei tam, kuris savyje turi bent šiek tiek optimizmo. Pastarieji atvejai vyrauja ne tik praktikoje, bet ir yra aprašyti mokslinėje literatūroje.

Tad, pirmiausiai, pacientui reikėtų pateikti papildomą informaciją, kad onkologinė liga nebūtinai yra mirtina kaip mano didžioji dalis visuomenės mūsų šalyje. Šis susirgimas nėra mirties nuosprendis, nes nūdienoje onkologinė liga, kitaip nei prieš daugelį metų, gali būti įveikiama ar kontroliuojama – pasireiškiant remisijai (aut. past. laikinas ligos reiškinių susilpnėjimas, ligos atoslūgis), ir niekuomet iki žmogaus gyvenimo pabaigos nebepasikartoti.

Neįvykdžius minėtos sąlygos, t.y. nesuteikus papildomų žinių apie žmogų užklupusį onkologinį susirgimą, galima stipriai emociškai sukrėsti net sveikos psichikos asmenį, o vėliau netgi jam gali pasireikšti potrauminio streso sindromas – žmogui bus itin sunku įveikti žinią apie diagnozę. Todėl jokiu būdu net ir psichiškai sveikam sergančiajam negalima tiesiog pasakyti, jog jį užklupo vienos ar kitos stadijos onkologinė liga.

Visuomenės sveikatos specialistai turėtų būti atsakingi už tinkamą visuomenės švietimą šiuo klausimu, nes kiekvienas žmogus į onkologinės ligos diagnozę reaguoja skirtingai. Vėžys neturėtų būti laikomas mirtina liga. Tiesa, kai kuriems susirgusiesiems jis būna lemtingas. Vis dėlto. ir bet kuris kitas susirgimas ar nelaimingas atsitikimas, tarkime, gripas, avarija, taip pat gali tapti mirties priežastimi. Tačiau, tai nereiškia, kad susirgus gripu ar patekus į avariją, žmogaus gyvybė būtinai užges. Taip yra ir su onkologine liga, nors daugelis ir mano priešingai.

Tokiais atvejais, jei žmogus yra depresyvaus tipo asmenybė, jei jam būdingas nerimo sutrikimas, pavyzdžiui, generalizuotas nerimo sindromas, tokiam žmogui žinią apie diagnozę reikėtų pranešti itin atsargiai – gydytojai turi būti pasiruošę, t.y. žinoti, kaip tai padaryti. O, kai kuriais atvejais, įtariant, kad pasakymas galėtų išprovokuoti netgi ūmią psichozę, geriau apie onkologinę ligą pranešti neutraliai sakant: jums yra sudėtinga liga, mes ją gydysime, arba nesakyti visai, jei numanomos prielaidos, kad sergantysis gali psichologiškai nesusidoroti su žinia apie jį netikėtai užklupusią onkologinę ligą.

Gydytojai užsienyje, kuriuos dažnai kaip pavyzdį pateikia Lietuvos medikai, yra kompetentingai paruošti, kad galėtų pasakyti ligoniui, jog jis serga vėžiu, nesukeldami psichologinės traumos. Svetur dirbantys gydytojai dalyvauja specialiuose mokymuose, kuriuose pasakojama, kaip jautriai, atsargiai, švelniai bei iš karto nuraminant ligoniui pasakyti apie diagnozę. Nors ir Lietuvoje, ir užsienio šalyse galioja vienoda Pasaulio Sveikatos Organizacijos rekomendacija, jog pacientas apie susirgimą turi žinoti, Lietuvoje gydytojai nėra pakankamai apmokyti šiuo klausimu – pranešti slogią žinią pateikiant papildomos informacijos, nes būtent tokiu principu vadovaujamasi kitose Vakarų šalyse.

Medikai jokiu būdu negali ligoniui pasakyti apie susirgimą tiesiogiai, tam reikalinga kompetencija, kuri įgyjama lankantis psichologų, psichoterapeutų, psichiatrų vedamuose mokymo kursuose, apie tai, kaip tai padaryti tinkamai. Tuomet, kai gydytojai yra profesionaliai apmokyti, gali imtis įvertinti, ar ligoniui reikia pasakyti diagnozę, ir kaip tai pasakyti konkrečiam asmeniui. Kiekvienas žmogus yra asmenybė, su juo reikia bendrauti jautriai, negalima apie onkologinę ligą pranešti visiems vienodai – kiekvienas atvejis yra individualus.

Esu tyrinėjusi spontanines remisijas – pasveikimus nuo 4 stadijos vėžio. Įsitikinau, jog tokių atvejų būna, žmonės išgyja nepriklausomai nuo jų amžiaus. Todėl net ir tuomet, jei onkologine liga sergančiam pacientui medikai neskiria gydymo, tai nereiškia, jog jam nebegalima padėti, nes spontaninių remisijų tikrai būna. O artimieji visuomet turi teisę apsaugoti žmogų nuo informacijos apie susirgimą, kuri, jų manymu, yra nereikalinga, nors gydytojai ir sako, jog pacientą reikia informuoti, kad jis serga, nes tai pasiteisina užsienio medikų praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teisme bei Europos Teisingumo Teisme buvo nagrinėjamos pacientų teisių bylos. Kai kurios iš jų buvo susijusios su teise į informacijos interpretaciją arba jos nebuvimą.

Minėtose bylose buvo sprendžiamas klausimas, ką daryti, jei žmogus, sužinojęs faktą, neatlaiko ir, tarkime, ryžtasi savižudybei. Po to buvo priimta pozicija, jog yra teisė ir atsisakyti žinoti apie užklupusią ligą. Galiu pasakyti, jog didelė dalis žmonių, kuriems pasireiškė jau minėtos spontaninės remisijos, nežinojo, kad serga 4 stadijos onkologine liga. Apie tai teiravausi Onkologijos institute – rinkau medžiagą savo moksliniam darbui apie tuos pacientus, tuomet ją tikrindavau. Galiu pasakyti, jog tie žmonės, kurie pasveiko, gyveno nesužinoję, jog toks susirgimas buvo diagnozuotas būtent jiems.

84 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas negaliojančia

Šančiuose mirtinai nudurtas vyras, policija prašo pagalbos

Universiteto laukia pokyčiai: paskelbė konkursą rektoriaus pareigoms užimti

Pokyčiai „Žalgirio“ ekipoje: atsisveikino su Dee Bostu.

Pradėtas paskutinis A. Mickevičiaus gatvės rekonstrukcijos etapas

Svarstoma plačiau naudoti biometrinius duomenis

Kauno rotušės aikštėje - greitai tirpstantys stebuklai

Vilijampolėje partrenktos mergaitės atsidūrė ligoninėje

Kauno valdžia nusitaikė į mokyklas: laukia daug permainų, kurios patiks ne visiems

2018-ųjų biudžetas: kiek gaus pensininkas, mokytojas, prezidentas