Vanduo, kuris teka iš čiaupo ar dušo, mums yra savaime suprantamas reiškinys. Svarbiausiam mūsų gyvybės šaltiniui teko nueiti ilgą kelią. Jau devynis dešimtmečius kauniečių gyvenimą vandeniu aprūpina bendrovė „Kauno vandenys“, kuri netrukus švęs savo veiklos jubiliejų.
90-ties metų vandens kelias nuo pirmosios vandentiekio linijos iki moderniausių nuotekų valymo sistemų, nuo pirmosios 399 puslapių klientų registracijos knygos iki trečdalio milijono kauniečių.
Iki civilizuoto vandentiekio – ilga kelionė
Pirmosios žinios apie vandentiekį Kaune – iš XVI a., kai minimas savitakinis medinis vandentiekis iš Pakalnės g. į Senamiestį, kai tebuvo primityvios kanalizacijos tinklas, o duobių turinys buvo išvežamas vežimais su statinėmis. Kauno miesto valdybos sprendimu, 1878 m. iškasti pirmieji viešojo naudojimo šuliniai Rotušės aikštėje, turguje, kapinėse, prieš miesto teatrą, Karmelitų, Žaliakalnio ir Šančių rajonuose.
1929 m. tiesiama vandentiekio linija Senamiestyje, statoma Žaliakalnio vandentiekio stotis, 1930 m. statomas Žaliakalnio vandens rezervuaras. 1938 m. užbaigta vandens rezervuaro statyba. Jo sienos nišoje įmontuota autoriaus Broniaus Pundziaus sukurta skulptūra „Vandens nešėja“, kuri tapo Kauno vandentiekio simboliu.
1929 gruodžio 15 d. pradėjo veikti centralizuotas Kauno miesto vandentiekis – iškilmingai paleistas Eigulių vandentiekio stoties pirmasis agregatas, o Rotušės aikštėje ištryško pirmasis Kauno hidrantas. Tai buvo dabartinių „Kauno vandenų“ gimimas. Pasak „Lietuvos Aido“, „pirmą tyro kaip krištolas to vandens stiklinę išgėrė ,,į Kauno piliečių sveikatą“ burmistras J. Vileišis. Toliau vandens ragavo ministeriai, kiti svečiai ir kas tik prie šulinio pritilpo“.
1930 m. vandentiekiu naudojosi 340 vartotojų, linijų ilgis siekė 30 km. Tais pačiais metais Kauno Senamiestyje, Naujamiestyje bei Karmelitų rajone baigti kanalizacijos įrengimo darbai.
Vandentiekis neatsiejama valstybingumo dalis
Dabartinis bendrovės „Kauno vandenys“ vadovas Ramūnas Šulskus sako, kad Kauno vandentiekis, kuris atidarytas prieš 90 metų, buvo neatsiejamai susijęs su Lietuvos valstybės atkūrimu, tai buvo kaip valstybingumo požymis. Tuo metu vandentiekio atidarymo šventėje dalyvavo vyriausybės nariai, ministrai, tai buvo vertinama kaip didelis valstybės laimėjimas.
Vandentiekis buvo sukurtas mūsų specialistų pastangomis, konkrečiai – Stepono Kairio iniciatyva. Lietuva buvo gavusi užsienio kompanijų pasiūlymų suprojektuoti ir įrengti vandentiekio sistemą, tačiau tai buvo brangūs projektai, todėl pasiūlymų buvo atsisakyta, o viską atliko lietuviai. Pirmieji Eigulių vandenvietės šuliniai buvo iškasti rankomis, be jokios technikos.
vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėjas, inžinierius Steponas
Kairys su žmona Ona Leonaite (stovi dešinėje), 1928 m. / „Kauno vandenys“ nuotr.
Pasikeitė ir vandens gavybos principai
Pirmasis vandentiekio projektas technologiškai buvo gerai apgalvotas. Tuomet buvo stengiamasi taupyti brangią elektros energiją, todėl naudotas vakuumo principas, kai vanduo į centrinį šulinį tekėdavo savo eiga. Dabar gręžiniai gręžiami naudojant modernią techniką ir į kiekvieną įmontuojamas elektros siurblys.
Vandens kokybė ir tuomet, ir po 90 metų išliko vienu svarbiausių įmonės tikslų. Todėl bendrovė, turėdama vandens gerinimo įrenginius, Vyčiūnuose esančioje vandenvietėje jau stato dar vienus gerinimo įrenginius. Kitais metais bendrovės planuose – pradėti dar vienų gerinimo įrenginių statybas Eigulių – Kleboniškio vandenvietėje.
Iššūkiai ir aktualijos
R. Šulskus tikina, kad Kaune esančios vandenvietės ir siurblinės yra renovuotos, tačiau pusė visų vamzdynų dar ir dabar yra nusidėvėję, juos reikia kuo skubiau atnaujinti. Įmonės iššūkis – maksimaliai renovuoti vandentiekį ir nuotekų sistemą, pritraukiant ES lėšas. Ir šioje srityje turime pasiekti europinį lygį. Keičiasi ir nusistovėjęs požiūris – mes ne mokesčius renkame, bet siekiame suteikti kokybišką paslaugą. Bendrovės „Kauno vandenys“ planuose gręžti papildomus gręžinius esančiose vandenvietėse.
Vandenį iš Kauno veždavosi kaip suvenyrą
Bronius Kriščiūnas, buvęs ilgametis „Kauno vandenų“ vadovas, VDU docentas tikina: „Sovietmečiu, kai vadovavau Kauno vandens tiekimo bendrovei, iš Maskvos atkeliavo direktyva vandenį tiekti iš atvirų vandens šaltinių. Kitaip sakant, Kaunas turėjo vandentiekio tinklus prijungti prie Kauno marių arba Nemuno ir iš ten imti vandenį. Žinoma, tai buvo visiška nesąmonė, tačiau toms šalims, kurios neturėjo požeminio vandens, tai buvo išsigelbėjimas.
Pagalvokite, kokia geriamo vandens kokybė būtų tokiu atveju? Kiek reiktų pilti chemikalų, kad vanduo būtų tinkamas gerti? Mes atsisakėme šio reikalavimo ir toliau plėtėme požeminio vandens gavybą. Kai atvykdavo svečiai iš kitų sovietinių respublikų ar Lenkijos, jie visada girdavo Kauno vandenį ir prisipylę į talpas, veždavosi namo“.
Vandens rezervuaras atsiveria visuomenei
Gruodžio 4–5 d. pirmą kartą seniausias ir unikalus paveldo ansamblis – Kauno rezervuaras bus atviras visuomenei. 1938 m. pastatytas ir 6 600 m 3 talpos rezervuare vyks šviesų ir garso instaliacija.
Lankytojų skaičius ribojamas, todėl būtina išankstinė registracija internetu: arba tel. Nr. 8 694 67524.
Renginio metu taip pat galėsite aplankyti bendrovės muziejų ir pamatyti bendrovės „Kauno vandenys“ techniką.
