Lapkričio 8 d. filosofas, rašytojas, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Arvydas Juozaitis Kaune pristatė knygą „Kudirka – buvau atėjęs“. Ši istorinė drama skirta XIX a. pab. lietuvių tautiniam prisikėlimui ir vienam iš tautinio sąjūdžio ideologų, Lietuvos valstybės himno autoriui ir laikraščio „Varpas“ redaktoriui Vincui Kudirkai (1858–1899).
Pristatymą Maironio lietuvių literatūros muziejuje kartu rengė Klaipėdos universiteto docentė aktorė Virginija Kochanskytė, aktorius Vilius Kaminskas ir tarptautinių konkursų laureatė pianistė Inga Maknavičienė. Renginį moderavo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus.
Vos 40 knygų
Renginio metu paaiškėjo, kad šią knygą parašyti inspiravo Virginijos Kochanskytės ir Ingos Maknavičienės projektas „Pašauktasis. Dedikacija Vincui Kudirkai“. Jo pamatyti A. Juozaitis vyko į Kauno viešąją biblioteką, vos prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, pernai kovo 3 d.
„Supratau, kad turiu rašyti“, – sakė knygos autorius.
A. Juozaitis atskleidė, kad knygą išleido vos 40 egzempliorių tiražu, nes leidinio rengimo išlaidomis turėjo pasirūpinti pats.
„Tik 40 egzempliorių. (…) Knygnešių laikai niekad ir nebuvo pasibaigę. Knygnešystė yra religijos forma Lietuvoje, tik po to atsirado krepšinis. Mūsų nauja karta rašo angliškai, todėl knygnešystė nepraranda prasmės“, – kalbėjo dramos autorius.
Knygoje ne tik aprašomas V. Kudirkos darbinis kelias, bet ir gvildenamos istorijos su jo mylimosiomis – Valerija ir Amelija.
A. Juozaitis atkreipė dėmesį, kad per šimtą metų sukurtos vos trys dramos apie V. Kudirką: Kazio Inčiūros „Vincas Kudirka“ (1934), Gedimino Jankaus „Ir šviesa, ir tiesa“ (1988) bei jo paties – „Kudirka – buvau atėjęs“ (2023).
Lietuvių kalbos svarba
Knygos pristatyme akcentuota, kad didžiausią reikšmę gimstant moderniai Lietuvai suvaidino lietuvių kalba.
„Ji tapo stipriausiu tautinio prisikėlimo ginklu, net prisikėlimo prasme. Vincas Kudirka išskleidė kalbos reikšmę ir jos gyvybę nepaprastai sunkiomis lietuvių persekiojimo, jų būties naikinimo sąlygomis“, – renginio pranešime teigė organizatoriai.
„Lietuvių tautos, mūsų sielos esmę sudaro išlikusi kalba”, – akcentavo A. Juozaitis.
Jis pažymėjo, kad lietuvių tautinį atgimimą pradėjo 1965 m. sukurtas filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. V. Žalakevičius), kur vieni Lietuvos pokario kaimo gyventojai palaiko sovietų valdžią, o kiti – jai besipriešinančius partizanus. Didžiulę įtaką padarė 1972 m. vykęs prieš sovietinį režimą protestavusio Romo Kalantos susideginimas Kaune ir po to sekusios „kalantinės“.
„Prasidėjo tikras atgimimas: vyko „Poezijos pavasaris“, konkursai „Gintarinė triūba“, „Gintarinė pora“, 1965 m. pradėjo eiti „Kultūros barai“, 1967 m. – „Nemunas“. Tauta budo“, – kalbėjo jis.
Tūkstantinę minią išmokė himno
A. Juozaitis pažvelgė į kultūros tradiciją teatre. „Pradėta buvo nuo „Amerikos pirtyje“. Kas ten vaidinama? Tai, kas ir dabar labai aktualu: bėgam į Ameriką. (…) Dabar pusė mūsų – ten, Amerikoje. V. Kudirka sakė, kad tai didžiausias prakeiksmas. Amerikoje – ne mūsų laisvė, ten mūsų nebeliks. Viskas. Kas sudaro lietuvių tautos sielos esmę? Seniausia kalba. Nesupranta mūsiškiai, kokį turtą turi. Oro uostuose, geležinkelio stotyse turėtų būti parašyta: „Jūs atvykote į seniausios ir gražiausios valstybinės Europos kalbos valstybę“, – kalbėjo A. Juozaitis.
Jis akcentavo Lietuvos himno (V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“) giedojimo svarbą.
„Sąjūdžio pradžioje, 1988 m. liepos 9 d., vyko antrasis didysis mitingas Vingio parke. Birželio 24 d. jau buvome patyrę, kad Gedimino aikštėje nesugiedame himno. O čia parsivežam komunistus iš Maskvos, reikia sugiedot himną kaip reikalas! Tada leisdamas „Sąjūdžio žinias“ paprašiau spaustuvininko Antano Paulausko parengti delno dydžio lapelius – iš viso 40 tūkst. egzempliorių – su Lietuvos himno žodžiais. Lapelius paskleidėme minioje Vingio parke, kur susirinko daugiau kaip 100 tūkst. žmonių. Vyresnioji karta mokėjo žodžius, bet jaunimas – ne. Minia pradėjo giedoti himną be sustojimo. Buvo įspūdinga“, – mena A. Juozaitis.
