Vaivai dar ankstyvoje vaikystėje diagnozuotas įgimtas, labai retas susirgimas, kuris paveikia inkstų funkciją. „Vaikystėje mano sveikata daugiausiai rūpinosi mama, aš tik žinojau, kad kas kelis mėnesius reikia atlikti kraujo ir šlapimo tyrimus. Supratome, kad tyrimai blogės ir ateityje reikės inkstų transplantacijos. Šiam įvykiui turėjome pasiruošti daugiau nei 10 metų“, – gydymo pradžią prisimena moteris.
Rimtesnės problemos dėl inkstų nepakankamumo Vaivai prasidėjo sulaukus pilnametystės, rašoma Kauno klinikų pranešime žiniasklaidai.
„Stebėjome Vaivos būklę ir blogėjančią inkstų funkciją. Nuspręsta, kad ilgiau laukti nebegalime, turime pradėti merginą ruošti dializėmis“, – pasakoja dr. Sondra Kybartienė-Mačiulaitė, Kauno klinikų Nefrologijos klinikos gydytoja nefrologė.
Kai pacientų inkstai nustoja filtruoti kraują ir su šlapimu išskirti nereikalingus toksinus, tenka jiems padėti ir kraują valyti aparato pagalba.
„Lietuvoje galimos trys pakatinės inkstų terapijos rūšys – hemodializė, peritorinė dializė ir inkstų transplantacija, – sako gydytoja nefrologė. – Pacientas, išklausęs visų galimybių privalumums ir rizikas, pats nusprendžia, kokią rūšį pasirinkti. Vaiva pasirinko hemodializę, kuri labiau tinka žmonėms, gyvenantiems aktyvų gyvenimą.“
Vaivai hemodializės pradėtos atlikti 12-oje klasėje – mergina iškart po pamokų, tris kartus per savaitę vykdavo į Kauno klinikas, kuriose, prijungta prie dializių aparato, praleisdavo keturias valandas.
„Po mokyklos labai norėdavosi su kuo nors pasikalbėti, o slaugytojos tam buvo idealiai sutvertos. Iki šiol labai dėkoju joms. Taip pat žmonės, kurie kartu dializavosi su manimi, parodė, kad galima gyventi pilnavertį gyvenimą net ir tris kartus per savaite vykstant į ligoninę, kurioje duriamos storos adatos, reikia ilgai gulėti ir stengtis kuo mažiau sujudinti ranką, prie kurios prijungtas aparatas“ – prisimena Vaiva.
Moteris priduria, kad šiuo metu supranta, kad tie dializių mėnesiai buvo labai sunkūs, tačiau tuo metu to nesureikšmino.
„Žinojau savo pareigas, kurios tuo metu buvo – mokytis, sėkmingai pabaigti 12 klasę, įstoti į norimą specialybę, išgyventi dializes ir gauti donorinį inkstą“, – pasakoja moteris.
Dr. S. Kybartienė-Mačiulaitė pabrėžia, kad pacientus dažnai vargina ne kiek pati dializės procedūrą, bet sudėtingas rėžimas tarp dializių. „Rėžimas, gyvenant su dializėmis – sunkus. Nepaisant to, kad pacientai turi reguliariai lankytis dializių centruose, jie taip pat turi labai riboti vartojamų skysčių kiekį, griežtai laikytis dietos – atsisakyti vaisių, daržovių ir kitų netinkančių organizmui produktų“, – teigia gydytoja.
Vaivai inkstų transplantacija atlikta iš trečiojo karto – pirmą kartą, atsiradus donoriniui organui, ji sirgo, tad transplantacija negalėjo būti atliekama. Antrąjį kartą tinkamas inksto donoras atsirado egzaminų metu. Vaiva norėjo sėkmingai pabaigti 12 klasių, tad atsisakė transplantacijos. Trečiasis kartas buvo lemtingas ir Vaivai sėkmingai transplantuotas inkstas.
„Prieš inksto transplantacijos operaciją jaučiau didelį nerimą ir baimę, tačiau viskas praėjo labai greitai. Jaučiu didelį dėkingumą mamai už visus savo gyvenimo metus. Tie metai buvo įtempti, o ji visada ir visur buvo šalia. Reikia iš dializių mane parvežti – mama šalia. Po egzamino paimti mane ir greitai nuvežti į dializes – mama šalia“, – pasakoja moteris.
„Daugiadalykės komandos dėka transplantacijos operacija praėjo puikiai, per pakankamai trumpą laiką Vaiva atgavo jėgas ir išvyko iš ligoninės toliau siekti savų tikslų“, – sako dr. S. Kyabrtienė-Mačiulaitė.
Vaiva gyvena įprastą aktyvų jauno žmogaus gyvenimą – neseniai atšventė vestuves su vyru, su kuriuo susipažino dar prieš prasidedant dializėms ir kuris padėjo jai ištverti sunkiausias akimirkas, nusipirko būstą bei dirba pagal įgytą specialybę.
„Žinoma, apie donorinį inkstą galvoju kiekvieną dieną bent po kelias minutes. Labiausiai apie įvykius primena vaistai, kuriuos geriu ryte ir vakare, – sako Vaiva. – Dėkoju visam Kauno klinikų personalui, kurie manimi rūpinosi ir tapo artimi. Labai norisi tarti ačiū donoro šeimai, kurie sutiko paaukoti artimojo organus. Noriu tikėti, kad tokių šeimų Lietuvoje tik daugės“.
Moteris skatina nebijoti su artimaisiais kalbėti organų donorystės tema, nes niekada nežinome, kada gali ištikti nelaimė.
„Jei galime padėti, reiškiasi – privalome padėti. Tokiu požiūriu reikia vadovautis visose gyvenimo situacijoje“, – šypsosi Vaiva.
