Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), išnagrinėjęs AB „Kauno būstai“ apeliacinį skundą, konstatavo, jog pareiškėjo skelbimai dėl parduodamų būstų Palangoje pagrįstai buvo pripažinti prieštaraujantys Reklamos įstatymo reikalavimams, o už padarytus pažeidimus 6 300 Eur bauda buvo paskirta teisėtai, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Bylą išnagrinėjusi LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad skelbimai apie parduodamus būstus dvibučiame name bei gyvenamąjį trijų kambarių namą, esančius Paliepgirių kel., Palangoje (Palangos oro uosto teritorijoje), pripažinti klaidinančiomis reklamomis, nes pareiškėjas neįrodė, jog vartotojams buvo parduodamos gyvenamosios paskirties patalpos.
Minimas reklamuotas nekilnojamas turtas yra žemės sklype, kuris patenka į Palangos miesto bendrajame plane ir Tarptautinio Palangos oro uosto detaliajame plane patvirtintą zoną, kurioje gyvenamųjų namų statyba negalima.
„Pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos išduotą pritarimą statinio projektui, pareiškėjui buvo suteikta teisė statyti statinius, kurių paskirtis – svečių namai (negyvenamosios paskirties pastatai, viešbučių). Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo statomos patalpos užregistruotos kaip nebaigta statyba su poilsio paskirties priklausiniais.
Palangos miesto savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsakovą yra informavę, jog statomuose pastatuose negali būti formuojamos gyvenamosios patalpos (butai), nepakeitus pagrindinės svečių namų paskirties“, – konstatavo teismas.
LVAT atkreipė dėmesį į tai, kad klaidinanti reklama yra reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį, arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti.
„Nagrinėjamu atveju vertintos reklamos neatitinka Reklamos įstatyme įtvirtinto teisingumo kriterijaus, kadangi vartotojai pagrįstai galėjo tikėtis, jog jie įsigis gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą, t. y. turtą, kuriame galės nuolat gyventi, tačiau faktiškai vartotojai galėjo įsigyti tik negyvenamosios paskirties patalpas“, – pažymima LVAT nutartyje.
LVAT sutiko su žemesnės instancijos teismo išvada, kad skelbimuose pareiškėjas nekilnojamojo turto objektus reklamavo kaip gyvenamosios paskirties – tai ypač buvo aiškiai matoma pirmajame ir trečiajame skelbimuose, kuriuose buvo siūlomi įsigyti butai ir gyvenamasis namas.
Teismo vertinimu, vidutinis vartotojas tokius objektus suvokia kaip gyventi skirtus statinius. LVAT teisėjų kolegijos manymu, atsakovas pagrįstai vertino, kad antrajame skelbime siūlyti įsigyti būstai vidutinių vartotojų taip pat buvo suvokiami kaip gyventi skirti statiniai.
Kaip nurodyta LVAT nutartyje, net jei vartotojas ir nenusipirko prekės, tai nereiškia, kad jo ekonominis elgesys nebuvo paveiktas – vienas iš svarbiausių nekilnojamąjį daiktą apibūdinančių požymių, nulemiančių esmines jo savybes ir veiklos jame galimybes, yra šio daikto paskirtis.
LVAT konstatavo, jog nėra pagrindo abejoti tuo, kad dėl netikslios informacijos reklamoje vartotojų ekonominis elgesys galėjo būti paveiktas, o tai pakankama sąlyga reklamą pripažinti klaidinančia, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
