„Ir vėl viena legenda subliūško… O buvo tokia legenda: Laisvės alėjoje netrukus atidaromas kinas, prie kurio tose pačiose patalpose bus ir moderniausia Kaune kavinė. Pasirodo, kinas yra, o kavinės nėra… Ką padarysi… Nėra, tai nėra. Užtat kinas – pasigėrėti vertas“, – taip apie „Romuvos“ kino centro atidarymą 1940-ųjų balandžio 18 dieną rašė „Lietuvos aidas“.
Kino centras „Romuva“ – vienas iš nedaugelio išlikusių ir per daugiau, nei septynis dešimtmečius veiklos metų, paskirties nepakeitusių Kauno vietų.
Kaip ir rašoma Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro surinktose spaudos publikacijose, atidarymo metu „Romuva“ neginčijamai priklausė moderniausiems Kauno kino teatrams, kurių 1940-aisias veikė net 17. „Romuvą“ statę Antanas ir Petras Steikūnai visą dėmesį skyrė filmams ir žiūrovų patogumui, tad visoje salėje įrengė tuo laiku nematytų naujovių: visos sėdynės buvo minkštos ir išdėliotos taip, kad žiūrovai vienas kitam kuo mažiau trukdytų, taip pat buvo pasirūpinta kino salės vėdinimu ir pristatyta kitų techninių naujovių, kurios dar labiau pagerino filmų žiūrėjimo kokybę.
Kauno kino pasaulyje sukasi nuo 1977-ųjų
Šiuo metu „Romuva“ – vienintelis istorinis kino teatras Kaune. 2008-aisiais kino centro pastatas paskelbtas kultūros vertybe, o 2015-aisiais, kai Kaunas gavo Europos paveldo ženklą už Tarpukario moderniąją architektūrą, „Romuva“ buvo įtrauktas į šią architektūrą atspindinčių pastatų sąrašą. Tačiau šis kino teatras ypatingas ir tuo, jog čia dirba turbūt ilgiausiai – nuo pat 1977-ųjų – mieste su kino filmais dirbantis kaunietis Vytautas Grabauskas.
Vyro teigimu, kino teatruose jis atsirado visiškai atsitiktinai, o gyvenime teko užsiimti ir kitomis veiklomis, tačiau galiausiai jis vis tiek grįžo prie to, nuo ko pradėjo – kino.
„Sutikau klasioką po pirmo kurso ir jis man papasakojo, kad mokosi kino mechanikų mokykloje čia, Laisvės al. 23, tai pagalvojau ir nuėjau.. O ten, pasirodo, grupę rinko kaip tik, du metus reikia mokytis ir paskui važinėti į rajonus tvarkyti aparatūrą. Pagalvojau, „Nu ką, gal čia visai ir nieko, reikia pažiūrėti“ ir nuėjau“, – apie tai, kaip kinas atsirado jo gyvenime pasakojo V. Grabauskas, spėjęs padirbėti net trylikoje skirtingų Kaune veikusių kino teatrų.
Filmų nebežiūri
Vyras teigė, kad pats filmų jau nebežiūri, tačiau akivaizdu, kad bendros tendencijos Lietuvos kino teatruose kinta. „Aš pats nelabai mėgstu žiūrėti filmus. Per tiek metų jau tiek visko mačiau, kad dabar jau ir akių gaila savo… Anksčiau – taip, kiekvieną filmą peržiūrėdavau, praktiškai visus, ką tuo metu Kaune rodė“, – pasakojo jis.
„(Dabar rodo, red.) kaip kad patinka žmonėms. Aišku, dabar žymiai mažiau rusiškų filmų, dabar eina pagrinde amerikiečių, net nebėra ir Europinių šalių – vokiečių, prancūzų, lenkų, anglų, kaip anksčiau buvo“, – pagrindinį pokytį, pastebėtą per tiek metų dirbant kino teatruose, įvardino V. Grabauskas ir prasitarė, kad gerų detektyvų neatsisako pažiūrėti ir dabar.
„Romuva“ atgimsta
Vis dėlto labiausiai V. Grabauskui gaila, kad iš senųjų kino teatrų Kaune teliko vienintelis. „Gerai, kad savivaldybė („Romuvą“, red.) atpirko, kad išėjo viskas į gerąją pusę. Gerai, kad Kaune liko bent vienas toks kino teatras, nes Vilniuje tai keletas tų istorinių yra, o pas mus – tik vienas, ir nebėra daugiau“, – svarstė vyras.
Kino centro atgaivinimo pradžią pažymėjo Kauno miesto savivaldybė, 2013-aisiais perpirkusi likusias kino centro akcijas ir taip tapusi vienintele „Romuvos“ savininke.
Šiuo metu vyksta kino centro renovacijos planavimas, o kauniečiams siūloma susipažinti su istorinėmis kino centro patalpomis.
„Romuvos“ kino teatro atstovės Gintarės Žaltauskaitės teigimu, pagrindinė kino centro veikla vis dar išlieka filmų transliacijos, tačiau pažintinės ekskursijos rengiamos festivalių ar „Ekskurso“ iniciatyva. Tiesa, kino centro darbuotojai ir patys renka medžiagą apie šią istorinę Kauno vietą ir ateityje planuoja suteikti dar daugiau progų susipažinti su kino teatru iš arčiau.
