Kauno valstybinio choro vadovas R. Šervenikas: turiu savą skambėjimo viziją ir jos bendrai siekiame | Kas vyksta Kaune

Kauno valstybinio choro vadovas R. Šervenikas: turiu savą skambėjimo viziją ir jos bendrai siekiame

Robertas Šervenikas / Kauno valstybinio choro nuotr.

Ateinančių metų kovą sukaks treji metai, kai Kauno valstybinio choro meno vadovu bei vyriausiuoju dirigentu tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Robertas Šervenikas, 2016-aisiais apdovanotas Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Dirigentas, menininkas, vertinamas už ypač aktyvią kūrybinę veiklą, – lietuvių kompozitorių simfoninių kūrinių premjeras bei įtaigias, brandžias šiuolaikinės ir klasikinės muzikos interpretacijas.

Tie, kas tuo domisi, pamena, jog po Kauno valstybinio choro įkūrėjo, ilgamečio vadovo, prof. Petro Bingelio netikėtos mirties (2020 m. gruodį) Kauno valstybinė filharmonija ne vieną mėnesį ieškojo, kas galėtų pakeisti šį iškilų menininką. O per tuos ieškojimus netgi taip (aišku, – „ne spaudai“) kalbėta: „kas beateitų vadovauti Bingelio chorui, šis jau nebebus toks, koks buvo…“.

Tačiau ištikimi šio choro gerbėjai per pastaruosius metus turėjo daug progų įsitikinti: „Viskas gerai, – Kauno choras gyvuoja, skamba, džiugina, turi jėgų kopti į kūrybines aukštumas ir tobulėti“.

Naujasis šio meno kolektyvo vadovas R. Šervenikas, kad ir būdamas nepaprastai užimtas darbuose Kaune (ne vienerius metus jo šeima kažkada gyveno Šančiuose), Vilniuje bei kituose Lietuvos ir užsienio miestuose, sutiko, baigiantis 2023-iesiems, duoti savo pirmąjį interviu portalui „Kas vyksta Kaune“.

Robertas Šervenikas / asmeninio archyvo nuotr.

– Šiandien gal jau nelabai prisimenate, kaip savo naująjį vadovą į kolektyvą priėmė patys Kauno choristai, kurie buvo pripratę prie ankstesnio griežtesnio vadovavimo stiliaus?

Kaunas gali didžiuotis, turėdamas puikų iš 70 profesionalių dainininkų suburtą valstybinį chorą, kokį kitose Baltijos šalyse sunkiai rastume.

Choristai mane priėmė labai gerai, bet Kauno valstybinio choro Tėvu visada buvo ir bus Petras Bingelis. Jis įkūrė chorą, jį išugdė, perėjo per daugybę išbandymų, nepaprastai daug nuveikė ir atlaikė. Pagarba šiam žmogui begalinė…

Mano nuomone, choro (ne tik jo) vadovo pasirinkimui yra du keliai: arba tavęs turi bijoti, arba tave gerbti. Jei bijo, – tai nelabai gerbia (kalbant apie discipliną). Bet jei gerbia, tai ne dėl to, kad bijo…

Tradicijos nedingsta, keičiasi stilius ir pats choras. Bet taip yra todėl, kad su juo dabar dirba ne maestro P. Bingelis, bet Šervenikas. Dirbant su choru, tikrai atsiranda didesnis artumas, tarpusavio supratimas, susiklausymas. Aš jau tą jaučiu dabar. Žinoma, dirigento santykis dirbant su choru – kitoks nei su orkestru.

Choro skambėjimas – gyvas dalykas, tai – procesas. Dirbu taip, kaip įsivaizduoju, turiu savą skambėjimo viziją, įsivaizdavimą apie vokalą ir nebandau daryti taip, „kaip darė Bingelis“. Jei sakau: kitas skambėjimas, tai jis kitoks gali būti ne dėl to, kad choristai kažkaip kitaip, nei anksčiau, ant koncertinių laiptų sustos. Skambėjimas priklauso nuo choro maršrutų. Tai – ne apie geografiją, bet apie jo repertuarą. Kiek choras pajėgus jį papildyti puikiais, bet galimai sudėtingais atlikti, didelės formos klasikinės arba šiuolaikinės muzikos kūriniais.

– Ar Jūsų šeimoje yra buvę profesionalių muzikų, ir galbūt Jūs visai dėsningai jų pėdomis žengiate nuo pat savo vaikystės?

Profesionalų nebuvo. Esu gimęs Prienų rajone. Mano mama buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tėtis – buhalteris. Bet jis garsėjo ir kaip puikus muzikantas, be kurio neapsieidavo daugybė švenčių. Tai galima sakyti, kad aš – į jį atsigimiau…

Mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, paskui įstojau į Peterburgo konservatoriją studijuoti muzikos (simfoninį dirigavimą ir vėliau – chorinį dirigavimą). Į Lietuvą grįžau 1996-aisiais. Netrukus įvyko ir mano kūrybinė pažintis su maestro Petru Bingeliu, ir su Kauno valstybiniu choru, kurį ne kartą buvau koncertuose girdėjęs dar vaikystėje. Dabar tą seną pažintį su choru labai gražiai tęsiame jau kitokiu lygmeniu.

– Prieš 20 metų Kauno senamiestyje vyko vilniečių bei kauniečių delegacijų susitikimas, o jame buvo pristatytas dviejų savivaldybių užsakymu parengtas Vilniaus ir Kauno dvimiesčio strateginis planas. Kultūrai tame plane dėmesio – mažoka. Tiesa, jau tada užsiminta, kad ir be jokių planų abiejų miestų menininkai „pramynė takus pas nutolusius per 100 km kaimynus“. Jūsų atvejis – vienas iš tokių pavyzdžių: gyvenate Vilniuje, ten dirbate ne tik Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedros profesoriumi, bet ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentu, o Kaune vadovaujate valstybiniam chorui…

– Jei per kultūrą dvimiesčių planus dėliosime, tai mes nemažai jų ir su užsienio miestais nuo seno turime. Daugelio Lietuvos menininkų ryšiai – labai platūs. Ne išimtis – ir mano.

Bavarijos operos teatre lankausi nuo 2008-ųjų, kai pirmą kartą buvau pakviestas kaip dirigentas statyti baletą. Puikus teatras, puikus orkestras. Niekada negalvojau, kad diriguosiu daug baleto spektaklių, o tenka, ir tai – visai smagu. Miunchenas, Oslas, kiti miestai suteikia man galimybių dirbti, kurti, tobulėti. Ko daugiau begalima menininkui norėti…

Užsienyje, tarp kitko, gauti pastovių pareigų niekas nesitiki, dirigentai – irgi. Yra kvietimai, kontraktai. Sugebi, tave vertina, tu jauti, kad tau visai prie dūšios tinka tai, ką turi daryti… Atvažiuoji, diriguoji, ir – namo. O paskui nežinai, kada (ir ar?) dar pakvies tave į tą teatrą. Tokie tie menininkų „dvimiesčiai“…

Kauno ir Vilniaus atveju turėčiau pastebėti, kad vilniečių menininkų apsilankymai Kauno scenose – kur kas dažnesni, nei kauniečių – Vilniuje. Sostinė iš tikrųjų labai prisotinta įvairių kultūrinių renginių. Filharmonija turi savo kolektyvų, rengia daug koncertų. Dažnai juose dalyvauja iš įvairių užsienio šalių atvykę muzikos atlikėjai. Be to, Vilniuje koncertinių erdvių yra. Bet gerų koncertinių salių kol kas trūksta. Neturime nė vienos tokios salės, kur būtų galima chorui ir orkestrui atlikti romantinę muziką, reikalaujančią gausaus būrio atlikėjų.

– Ką tik Jūsų vadovaujamas choras, Kauno miesto simfoninis orkestras bei solistai surengė Kauno senamiestyje, sausakimšoje Šv. Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, įspūdingą šventinį koncertą, kurį Jūs dirigavote. Koncertą nufilmavo ARTE kanalas, ir netrukus įvairių Europos šalių (o po jų – ir Lietuvos) televizijos transliuos šį įrašą. Publika bene pirmą kartą Kauno arkikatedroje klausėsi pasaulietinės, ne religinės muzikos. Skambėjo nuostabiai, ovacijos griaudėjo tokios, kokių ši sakralinė erdvė iki šiol nebuvo girdėjusi.

Paskui kilote į Kauno filharmonijose sceną, pristatėte romantišką „Atradimų“ programą. O kas pagal artimiausius Kauno choro planus vyks toliau?

Gruodį dar bus džiazo muzikos koncertas drauge su Kauno bigbendu, vėliau Kauno choras dainuos arenoje, Vilniuje, koncertinėje programoje pagal filmo „Vienas namuose“ muziką. Dar šiemet klausytojams pristatysime J. S. Bacho „Kalėdinės oratorijos“ tris dalis, o kitos šio didingo kūrinio dalys skambės jau po Naujųjų.

2024-ųjų pradžioje atliksime kompozitorės Onutės Narbutaitės oratoriją „Skiautinys mano miestui“, – ją įrašinės lietuviai, o plokštelę išleis suomių įrašų kompanija. Sausio gale Kauno valstybinis choras keliaus į Kanarus, ir ten ne pirmą kartą dalyvaus tarptautiniame muzikos festivalyje. Jame atliks G. Mahlerio Antrąją simfoniją. Dainuosime dviejose salose – Gran Kanarijoje bei Tenerifėje. (šiemet ten atlikome G. Verdi „Requiem“).

Tuo pačiu mes rengiamės Lietuvoje savo publiką pradžiuginti koncertu Vasario 16-osios, valstybinės šventės, proga.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA