Pirmąjį buvusio laivo-žemkasės „Nemuno7“ sezoną užbaigia paskutinė parodų ciklo „Takūs kūnai“ dalis „Sąsajos“. Joje trys menininkai kalba apie žmogiškos ir nežmogiškos simbiozės (ne)galimybes klampiame mikrobų, žmogaus ir šuns ar geologinio laiko kontekste. Parodos atidarymas – rugsėjo 23 d., 18 val.
Parodų ciklo „Takūs kūnai“ kuratorius Valentinas Klimašauskas penktajai ciklo parodai pakvietė Mindaugą Gapševičių, Kamilę Krasauskaitę ir Miglę Vyčinaitę. Kaip nurodoma „Nemuno7“ pranešime žiniasklaidai, trys Lietuvoje ir užsienyje kuriantys menininkai pasidalys savo autentiškomis interpretacijomis ekologijos tema.
Parodos atidaryme laukiami ir keturkojai
M. Gapševičius parodoje pristato kūrinį „Boriso ir Mindaugo sąsajos“, sukurtą bendradarbiaujant su savo šunimi Borisu (modelis), Brigita Kasperaite ir Mantu Talmantu (3D skenavimas), Mindaugu Miseliu (elektronika).
Anot menininko, kartais žmonės savo augintiniams kuria galvos apdangalus ar paltus, kad šie atrodytų kaip žmonės. Kartais jie savo neįgaliems augintiniams pritvirtina galūnių protezus, kad padėtų patirti savo aplinką. Kartais žmonės bando suprasti savo augintinius žiūrėdami jiems į akis arba stebėdami jų judesius.
„Boriso ir Mindaugo sąsajos“ siūlo bokserių veislės šuns Boriso ir jo šeimininko sąsajas (angl. interfaces), kurios įgalina šeimininką patirti savo augintinio būseną, o augintinį – savo šeimininko būseną. Šeimininko ir augintinio būsenos perdavimui naudojamas elektrinis signalas, perduodamas internetu. Šis signalas gaunamas matuojant ir konvertuojant širdies ritmą ir smegenų veiklą. Atidarymo renginyje dalyvausiantys žiūrovai kviečiami šias sąsajas išbandyti su savo keturkojais augintiniais.
Imuninės atminties paieškos
Multidisciplininė menininkė K. Krasauskaitė savo praktikose kaip vieną pagrindinių medijų ar metaforų dažnai pasitelkia duonos raugą. „Nemuno7“ Kamilė pristato instaliaciją „Imuninė atmintis“, kuria kalba apie metagenomikos sąvoką – kai žmogaus kūnas veikia kaip bendruomeninis genofondas.
Pasak menininkės, istorija yra nepanaikinama: tiek mūsų pačių asmeninė, tiek mūsų tėvų, krašto, regiono, Žemės, net vilčių istorijos palieka gilius pėdsakus formuojant ir kuriant ateitį. Istorija vienaip ar kitaip sugrįžta, tarsi archetipinis sapnas susirango vieną naktį nepasiklausęs, nepalikdamas instrukcijos, kaip jį instaliuoti į savo kasdieną.
Imliąją (imuninę) atmintį pirmą kartą 430 m. pr. Kr. aprašė graikų istorikas Tukididas, pažymėjęs, kad „tas pats žmogus niekada nebus užpultas du kartus“. Vėliau, jau po dviejų tūkstančių metų sužinojome, kad beveik visi organizmai turi įgimtąją ir įgytąją imunines sistemas ir tai, kad mikrobiniai patogenai sukelia ligas.
Saugiai užkonservuotus įprastai matome organinių audinių pavyzdžius, o pats konservavimas primena anomaliją ar ligą, kažką, kas buvo „ne taip“. Kalbant apie nuolatinius pokyčius ir ciklus, šis kūrinys klausia, ar nepamirštame pasimokyti iš rytų / mielių (ang. (y)east)?
Prarastos ateities jausmo inkliuzas
Trečioji parodoje dalyvaujanti menininkė – M. Vyčinaitė, pristatanti savo filmą „Inkliuzas“. Jame pinasi skirtingos laiko būsenos bei mitai, post-humanistinės idėjos ir prarastos ateities jausmas. Pasakojimas vystosi apleistame kraštovaizdyje, kuriame praeitis įsiterpia į ateitį, sutrikdoma geologinio laiko tėkmė.
Istoriją pasakoja nežinoma būtybė, keliaujanti po distopinę teritoriją bei aptinkanti gyvenviečių likučius. Atmosfera čia kuriama vaizduojant apleistus objektus ir architektūrinį sunykimą, taip pat mistiškus gamtos procesus. Atgimstanti gamta pasakojime egzistuoja ne tik kaip istorijos fonas, bet veikiau kaip aktyvi jos dalyvė, kaip ženklų visuma, žyminti nematomus ryšius, kuriuos reikia iššifruoti.
„Nemuno7“ yra „Kaunas ir Kauno rajonas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis.
Parodos lankymas atidarymo dieną (rugsėjo 23 d. 18–20 val.) – nemokamas. Paroda veiks iki 2022 spalio 23 d. žemkasėje „Nemuno7“, Zapyškyje.
