Kauną nesunku pamilti ir į jį norisi grįžti. Ir pamilti būtent Kauną kaip miestą, o ne, pavyzdžiui, antrąją pusę Kaune. Tai įrodo ir portugalo, socialinių tinklų rinkodaros eksperto Nuno Tiago Martins de Matos, kolegų vadinamo tiesiog Nuno Matos, istorija.
[galerija kiek=”4″]
Prieš šešerius metus du semestrus studijavęs Kaune pagal studentų mainų programą, pernai Nuno sužinojo apie karjeros galimybę laikinojoje sostinėje ir nedvejodamas ja pasinaudojo. Kodėl nedvejodamas? Apie tai Nuno pasakoja „Kas vyksta Kaune“ skaitytojams.
Nuno gimė, mokėsi ir kurį laiką dirbo vidurio Portugalijos Vizėjaus mieste, gyvybingame šalies aukštesniojo ir aukštojo mokslo taške. Visai netoli – ir Nuno gerai pažįstama neoficiali Portugalijos studentų sostinė Koimbra. Todėl Nuno gerai supranta, ką miestams suteikia studentai ir akademinė bendruomenė – pirmiausia gyvybę ir judesį, o netrukus ir investicijas bei kylančią ekonomiką. Tačiau Kaunas prieš šešetą metų portugalą pirmiausia per atstumą „nupirko“ ne studentiška gyvybe, o gerais pažįstamų atsiliepimais, kainomis ir.. „YouTube“ filmukais.
„Portugalijoje studijavau grafinį dizainą ir multimedijas, trečiame kurse gavome galimybę išvykti pagal mainų programą. Turėjome galimybę rinktis iš Ispanijos, Italijos, Belgijos ir kitų šalių universitetų bei Kauno kolegijos Multimedijos technologijos programos. Vienas mano bičiulis jau buvo studijavęs Kaune, jis minėjo, kad čia tikrai gera vieta semestrui ar dviem. Tačiau atlikau ir savo nuotolinį „tyrimą“. Ne paslaptis, kad studentui bene aktualiausia – pragyvenimo kainos ir „ar užteks stipendijos“. Prieš šešetą metų Kaune pragyvenimas buvo tikrai santykinai daug pigesnis nei studijuojant Vakarų Europoje.
Studijų programa tenkino, gero įsivaizdavimo ar stereotipo apie Lietuvą neturėjau. Nors pripažinsiu, šiek tiek nerimavau, kad čia gali būti kiek agresyvokos, „slaviškos“ kultūros, tačiau mano bičiulis patvirtino, kad taip tikrai nėra. O miesto ir šalies atmosferą bandžiau „pagauti“ žiūrėdamas „YouTube“ filmukus – juk visi šiais laikais vartoja video, ar ne? Nežinau, kas sukūrė ir patalpino mano matytus filmukus apie Kauną, bet man patiko čia pamatyta žaluma, atmosfera, gyvybė, miesto įžymybės. Supratau, kad čia gera, nebrangu, todėl pateikiau paraišką ir buvau priimtas“, – atsiminimais dalinasi N. Matos.
Spalvos ir „Amerika“
Pirmieji Nuno įspūdžiai Kaune buvo santūrūs, bet šilti. Portugalas iškart pasijuto laukiamas atkreipė dėmesį į kauniečių norą jam padėti: net jei kažkas ir nekalba angliškai (nors tokių – mažuma), Nuno visuomet sulaukdavo pagalbos, patarimų ar bent nukreipimų. Nuno patiko ir mokslai Kauno kolegijoje, pasak jo, čia buvo optimalus patyrusių ir jaunų, bet itin modernių lektorių mišinys.
Tiesa, lyginant su gimtine, portugalui Kaune trūksta spalvų, tačiau jas kompensuoja žaluma.
„Net tada, prieš 6 metus, iškart pasijutau atvykęs į modernią šalį. Taip, čia vizualiai pilkiau, niūresnė architektūra, tačiau tai suprantama: Portugalija turėjo ilgą daugiakultūrinę istoriją, kurios daugybė paveldo išliko iki šių dienų. Lietuvoje savo ruožtu būta dešimtmečiai sovietinio pilkumo, dalis kurio liko iki šiandienos. Tačiau ir tai sparčiai keičiasi. Žmonės tiesiog akyse tampa drąsesni, smagesni, greitai perima vakarietišką kultūrą ir kuria savitą, lietuvišką jos versiją. Netgi tų pačių spalvų daugėja, štai Kaune atsiranda vis daugiau įspūdingo gatvės meno ir jo integracijų su architektūra“, – kalba N. Matos.
Nuno teigimu, apskritai Kaunas ir Lietuva jam daugiau primena Ameriką negu „Rytus“ ar „posovietinį pasaulį“.
„Aišku, geografiškai tai Europos rytai, bet jei tas rytietiškumas kur nors yra, tai nebent pavienių žmonių galvose. Aš čia matau ir jaučiu draugiškus bei modernius žmones, drąsų ir toliau drąsėjantį stilių bei vakarietišką kultūrą“, – tvirtina pašnekovas.
Norėjosi grįžti
Po dviejų semestrų Kauno kolegijoje pašnekovas grįžo į Portugaliją, kurioje baigė mokslus ir dirbo, Nuno teigimu, „niekuo neypatingą darbą niekuo neypatingoje dizaino įmonėje“. Tačiau pernai jis sulaukė skambučio – Kauno žaidimų programinės įrangos ir elektroninio sporto sprendimų įmonė „Helis“ portugalui pasiūlė darbą su socialinių tinklų rinkodara. Apsispręsti grįžti į pažįstamą miestą, jame dirbti ir gyventi Nuno buvo nesunku.
„Aišku, myliu Portugaliją, bet tikrai buvau maloniai nustebęs, kad Kauno įmonėse gali būti tokia jauki, laisva ir draugiška atmosfera, įmonės vakarėliai ar kitos pramogos kas kelias savaites. Net Portugalijos IT darbdaviai tokie nėra – ten požiūris į darbuotoją geriausiu atveju daug šaltesnis, o blogiausiu atveju tiesiog jautiesi vergiškai“, – sako vaikinas.
Kalbėdamas apie pokyčius per pastaruosius 6 metus, Nuno atkreipia dėmesį į tolesnį Kauno ir kauniečių modernėjimą, augančias investicijas. Tačiau yra ir kiek liūdnesnių detalių: tiek Kaunas, tiek Lietuva portugalams jau nebėra pigi šalis, greičiau priešingai.
„Dabar už neypatingo būsto nuomą Kaune jau moku daugiau nei Portugalijoje. Suprantu: kylant verslo ir darbuotojų kuriamai pridėtinei vertei, kyla kainos, tačiau kartu tikiuosi ir linkiu, kad tas produktyvumas tikrai kiltų ir kad Lietuva neatsidurtų tiesiog nepagrįstame kainų burbule. Aišku, lietuviai yra labai talentingi ir puikūs darbuotojai, tačiau visada verta savęs klausti, ar kasdien tobulėjame, dirbame vis geriau ir ar negyvename iliuzijoje“, – linki Nuno.
Kita vertus, jis tvirtina, kad Kaunas yra užsieniečiams draugiškas miestas, kuriame gera gyventi, Nuno čia visiems drąsiai rekomenduoja tiek studijas, tiek darbą.
„Tarsi norėtųsi pasakyti, kad tikiu Kauno perspektyvomis ir ateitimi. Bet faktas tas, kad jis jau dabar yra užsienio profesionalams patrauklus ir draugiškas miestas, kuriame galima gerai gyventi, įdomiai dirbti ir atitinkamai užsidirbti. Todėl tikiu, kad bus tik geriau ir įdomiau“, – šypsosi Nuno.
Apie (ne)pasitikėjimą savimi
Lietuvišku maistu ir laisvalaikiu Nuno yra patenkintas, o kultūrinių skirtumų su Portugalija jis net nelinkęs detalizuoti: vaikino teigimu, visų pirma jie nėra esminiai, o tiek Lietuva, tiek Portugalija yra Vakarų civilizacijos atstovės. O tie skirtumai, kurie yra, pasak Nuno yra žavūs, darantys pasaulį margesniu, įdomesniu, skatinantys smalsumą, keliones ir atradimo džiaugsmą.
Visgi vieną didesnį patarimą lietuviams Nuno turi.
„Pastebiu nebent tai, kad lietuviai yra kuklūs ir visiškai be reikalo nepasitiki savimi. Pavyzdžiui, studijų metais Kaune su kambariokais turėjome problemų su telekomunikacijų paslaugomis ir nuolat apie tai informuodavome tiekėją, skųsdavomės, prašydavome sprendimų. Pastarasis vieną kartą neištvėrė: esą „kiek jūs, užsieniečiai, galite rašinėti? Lietuviai taip nesiskundžia“. Atsakymas paprastas: manęs netenkina paslaugos, už kurią moku pinigus, kokybė, ir rašysiu tol, kol nepašalinsite trūkumų, arba tiesiog nebesitaikstysiu ir pakeisiu tiekėją. Lietuviai, kaip suprantu, yra labiau linkę pratylėti, iškentėti, sugerti ir praryti nuoskaudas bei neteisybę.
Pasitikėjimas savimi, manau, yra susijusi tema. Pažiūrėkite – gyvenate puikioje, švarioje, žalioje, modernioje, sparčiai tobulėjančioje šalyje, Europos sąjungoje, antros įtakingiausios pasaulio valiutos zonoje, esate NATO ir viena koja EBPO. Esate protingi, taktiški, sportiški, be proto gražūs. Ir vis dar dažnas lietuvis galvoja, kad koks nors anglas, vokietis ar ispanas už jį yra automatiškai „geresnis“ vien todėl, kad jis… anglas ar vokietis. Būtų juokinga, bet Lietuvoje matau šį reiškinį ir jis liūdina. Galiu pasiūlyti tik viena: galvą ir nosį aukštyn, jūs esate fantastiški. O su didesniu pasitikėjimu savimi profesiniame pasaulyje atsiveria ir gebėjimas geriau parduoti, eksportuoti, vykdyti taiklią rinkodarą“, – kalba N. Matos.
