Nematoma socialinių tinklų pusė – kaip keičiasi hormonų pusiausvyra ir polinkiai

Negebėjimas ilgam laikui sukoncentruoti dėmesį tapo savotiška šių laikų rykšte, paliečiančia ne tik jaunąją kartą, bet ir daugelį suaugusiųjų. Didžiąją socialinių tinklų srauto dalį užimantis trumpas turinys mažina gebėjimą susikaupti ir siūlo nesibaigiantį apdovanojimą – laimės hormonus, kurių norisi vis daugiau. Ne be reikalo vis labiau populiarėja praktikos be telefonų, leidžiančios būti čia ir dabar.

Per pastaruosius penkerius metus socialinių tinklų turinys patyrė revoliuciją. Jei anksčiau dar turėdavome kantrybės ramiai žiūrėti ilgesnius vaizdo įrašus ar studijuoti estetiškas nuotraukas, tai šiandien karaliauja itin trumpi, vertikalūs vaizdo įrašai. Turinys sutrumpėjo iki keliolikos sekundžių, o platformų algoritmai jį pavertė begaliniu nesibaigiančiu srautu, kuris mūsų norus ir silpnybes žino geriau už mus pačius.

„Šis žaibiškas tempas tiesiogiai keičia mūsų gebėjimą išlaikyti dėmesį ar susikaupti. Kadangi socialiniai tinklai yra sukurti taip, kad maksimaliai greitai pagautų vartotojo dėmesį begaliniame sraute per vis naujus dirgiklius, mūsų smegenys tiesiog priprato prie nuolatinio, lengvo dopamino. Kai naršome telefone, kas kelias sekundes gauname naują vaizdą, naują juokelį, naują žinutę. Tuo tarpu filmas, paskaita ar net knyga vystosi lėtai, reikalauja kantrybės ir gilinimosi. Smegenims, pripratusioms prie nuolatinio stimuliavimo, tai atrodo tiesiog per daug nuobodu“, – aiškino „Tele2“ skaitmeninės rinkodaros vadovė Justina Antropik.

Sociologės Jolitos Buzaitytės-Kašalynienės teigimu, keitėsi socialinių tinklų naudojimo paskirtis, intensyvumas ir juose pateikiamos informacijos kiekis. Gyvename nuolatiniame informaciniame triukšme, prie kurio ženkliai prisideda nuolat vystomos technologinės priemonės, plečiasi mobiliųjų įrenginių panaudojimo galimybės, jie tampa mūsų kūno pratęsimu. Vis daugiau verslo ir privačių paslaugų galime pasiekti mobiliaisiais įrenginiais. Ir visą laiką esame prisijungę prie socialinių tinklų programėlių, telefonai pypsi ar vibruoja su kiekviena nauja žinute, gundančia pažiūrėti, kas parašė ar kokia nauja žinutė buvo paskelbta.

„Prieš šešerius metus priklausomybės nuo socialinių tinklų lygiui nustatyti buvo naudojami tokie klausimai kaip, ar ryte nubudę pirmiausia tikrinate socialinius tinklus, ar vakare einate miegoti su socialiniais tinklais, ar jaučiate nerimą jei nepatikrinote socialinių tinklų ir pan. Dabar toks testas neturi prasmės, nes tikriausia beveik visi atsakytume: taip kasdien“, – kalbėjo sociologė.

Socialinių tinklų svetainės suteikia galimybes kurti turinį visiems. Milijardai vartotojų į socialinius tinklus paleidžia milijardus bet kam prieinamų vaizdo ir garso. Žinoma algoritmai vykdo tam tikrą konkrečiam žmogui siūlomo turinio atranką, bet tai vis tiek labai daug. Labai nedidelė tikimybė, kad uždarius ir vėl iš naujo atidarius socialinio tinklo programėlę pamatysime tuos pačius įrašus.

Socialinių tinklų turinio rūšys taip pat plečiamos. Anksčiau rašėme tekstus, kėlėme nuotraukas, o dabar dažniau – video įrašus, pavyzdžiui, tarp jaunimo išpopuliarėjo gyvos transliacijos realiuoju laiku. Galima turinį rūšiuoti pagal jo kūrėjus: politikai, žurnalistai, sporto treneriai, mamos, naminių gyvūnų mylėtojai, sodininkai ir pan. Arba pagal tikslus: pramogos, reklama, praktiniai patarimai, mokomieji įrašai kaip ką pasigaminti, naujienos, informacija apie renginius, pornografija ir kt. O dabar dar prisidėjo ir DI kuriamas turinys arba galimybės DI pagalba modifikuoti kuriamas žinutes.

J. Antropik teigimu, dėmesio neišlaikymas nereiškia, kad žmonės nebepajėgia susikaupti. Greičiau mūsų dėmesys yra „pertreniruojamas“ veikti kitokiu režimu: mes išmokstame žaibiškai apdoroti didelius informacijos srautus, tačiau kartu prarandame gebėjimą ilgiau išbūti su viena tema, nebemokame laukti ir nuobodžiauti.

Šis pokytis puikiai paaiškina, kodėl anksčiau tokie socialiniuose tinkluose populiarūs ilgi tekstai, nuotraukų albumai šiandien tampa vis retesni. Skaitant ilgą tekstą smegenys turi aktyviai dirbti, vizualizuoti informaciją ir išlaikyti dėmesį, o trumpas vaizdo įrašas viską pateikia jau „sukramtyta“ forma. Šiuolaikinis vartotojas skuba, jo pirštas nuolat pasiruošęs braukti per ekraną. Pamatę daugiau dėmesio reikalaujantį turinį, per kelias sekundes nusprendžiame, ar likti, ar atidėti vėlesniam laikui. Tačiau dažnu atveju tas vėlesnis laikas dažniausiai taip ir neateina.

J. Buzaitytė-Kašalynienė pasakojo, kad nuolat kintantis ir gausus socialinių tinklų turinys formuoja arba pakeičia informacijos vartojimo įpročius. Jei žinučių yra daug, turime kelis būdus su ja dorotis: vykdyti atranką, pavyzdžiui, pagal įdomumą, aktualumą; vienai konkrečiai žinutei skirti mažiau laiko ir dėmesio. Atrodo logiškas ir racionalus sprendimas, tačiau ilgainiui tai tampa ne sąmoningu pasirinkimu, o nesąmoningu įpročiu. Mūsų smegenys prisitaiko prie tokio ritmo, nuolatinės kaitos ir sujaudinimo lygmens, ir joms yra sunku „sustoti“, joms trūksta „įspūdžių“, jaudinančių dirgiklių. Tai paaiškina fiziologinis mechanizmas, nes išsiskyręs dopaminas arba laimės hormonas, duoda greitą ir mažai pastangų reikalaujantį pasitenkinimą.

„Galima kalbėti apie psichologinius ir socialinius mechanizmus. Sakyčiau, šiuo atveju yra dvi reikšmingos psichologinės varos – smalsumas ir tingumas. Smalsumas mus verčia vis daugiau laiko praleisti socialiniuose tinkluose, vis daugiau turinio vartoti, sunku sustoti. Tingumas – visų technologinių išradimų variklis. Socialiniai mechanizmai veikia per dominuojančią kultūrą bei jos daromą spaudimą individams, pavyzdžiui, darau nes taip daro visi, tokia tradicija. Prisideda individų baimė iškristi iš sociumo, kažką praleisti, ką žino ar patyrė kiti, taip pat atsilikti nuo kitų“, – mūsų elgesį aiškino sociologė.

Nuolatinis dėmesio šokinėjimas nuo vienos žinutės prie kitos, nuo vienos temos prie kitos labai trukdo susikaupti ir įsigilinti. Blaško ne tik socialiniuose tinkluose skelbiamo turinio srautas, bet ir žinučių srautai, keliaujantys per bendravimui skirtas programėles. Jei anksčiau jos buvo naudojamos privačiam bendravimui, tai dabar yra natūralu turėti ne tik draugų bet ir kolegų susirašinėjimo grupes. O ten kolegos rašo bet kuriuo metu ir apie bet ką. Visas tas srautas blaško, nes reikia skirti laiko atidaryti telefoną, perskaityti žinutę, ją suprasti ir sureaguoti. Socialiniai tinklai pakeitė bendravimo įpročius ir lūkesčius, dabar mes negalime palaukti dienos ar kitos, dabar turime gauti atsakymą arba reakciją iš karto, čia ir dabar.

J. Buzaitytė-Kašalynienė atkreipė dėmesį, kad anksčiau, kad sužinotume dienos žinias, arba ką Prezidentė pasakė vienu ar kitu klausimu, reikėjo sulaukti vakaro žinių arba kitos dienos ryto, kol bus paskelbtas dienraštis. Dabar per dieną tą pačią žinutę gauname n kartų ir per x kanalų: „Pavyzdžiui, Prezidentas Nausėda parašė kažką savo socialinių tinklų paskyroje, žiniasklaidos priemonės tą pačią žinutę paskelbė savo socialiniuose tinkluose, socialinių tinklų draugai žiniasklaidos žinute pasidalino savo paskyrose ir t.t. Vadinasi, kai įsijungiu vakaro žinias, aš jau viską žinau ir vedėjams galiu papasakoti, kas kur nutiko, tai kam man žiūrėti tas vakaro žinias?“

Specialistės manymu, ilgų tekstų skelbimas žiniasklaidoje yra prasmingas, gal ne visada ir ne visomis temomis. Pavyzdžiui, įvykiui ar faktui pranešti nėra būtinas ilgas tekstas, tačiau, diskusijoms, svarstymams ir vertinimams reikia ilgesnio, argumentų. Internetas ir socialiniai tinklai suteikia galimybes išmatuoti, kiek buvo puslapio lankytojų, kiek laiko vienas lankytojas praleido skaitydamas. Anksčiau tokių dalykų negalėjome įvertinti ar pamatuoti.

Socialinių tinklų ir praktikų būti „čia bei dabar“ populiarumo augimas – labai glaudžiai susiję dalykai. Vienam kraštutinumui prilyginamas kitas kraštutinumas, priklausomybė nuo socialinių tinklų gali būti gydoma visiška abstinencija. Informacinis triukšmas, blaškymasis tarp skirtingų temų ir užduočių, darbo tempo didėjimas dėl to, kad darbas mus suranda mūsų socialiniuose tinkluose, žmones išvargina, didina nerimą, stresą, nuovargį ir veda į perdegimą. O tai atveria kelius visokioms praktikoms, kuriose ieškome atsitraukimo, poilsio arba kitokių būdų, kurie padėtų įveikti stresą, atsipalaiduoti. Žinoma, tos praktikos irgi atskira industrija. Žmonės kūrybiški, visko sugalvoja, kai kurios praktikos kelia šypseną, bet jei nebūtų poreikio (pirkėjo), tai nebūtų ir paslaugos.

Telekomunikacijų bendrovės atstovė įsitikinusi, kad tai nereiškia, jog žmonės apskritai nebenori kitokio turinio – jie tiesiog daro tai kitur. Pavyzdžiui, „Substack“ platforma išgyvena renesansą. Paradoksalu, bet kuo labiau skaitmeninis pasaulis skęsta greitame, trumpame vaizdo turinyje, tuo labiau auga gilaus, ramaus ir kokybiško turinio vertė.

Trumpas turinys iš esmės pakeitė skaitmeninės erdvės taisykles – čia dėmesys matuojamas sekundėmis, o informacija turi būti pateikta akimirksniu. Tai nesunaikino mūsų poreikio gilintis, tačiau išstūmė jį už socialinių tinklų ribų. Šiandien mes gyvename pasidalinę: socialinėje erdvėje veikiame greito skenavimo režimu, o ramybės ir gylio ieškome knygoje, meditacijoje, kino teatruose.