Vaikų priklausomybė nuo ekranų: rasti aukso viduriuką – misija įmanoma!

Priklausomybės ligų specialistai nuolat primena apie vaikų potraukį ekranams ir ragina imtis veiksmų, kol pavojingas reiškinys neišplito dar labiau.

O gal tai ne problema, o didžiulės galimybės mokytis, kurti, tobulėti, kuriomis neturėjo laimės naudotis ankstesnės kartos? Tereikia naujosiomis technologijomis išmokti protingai naudotis?

Štai sėkmės istorija, kuria pasidalino kaunietė Jurgita, auginanti du paauglius sūnus, bet dėl vaikų priklausomybės nuo ekranų kol kas neturinti jokių bėdų.

Sutuoktinių Jurgitos ir Pauliaus įsitikinimu, problemų nekils, jei šeimoje vyrauja sveikas požiūris, tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas, jei galioja nustatytos taisyklės, kurių laikomasi; jei tėvai rodo tinkamą pavyzdį, skiria pakankamai laiko ir dėmesio vaikų auklėjimui, užimtumui, psichinei ir fizinei sveikatai, dvasinės darnos užtikrinimui.

Vienas Jurgitos sūnus – ketvirtokas, kitas – šeštokas. Abu mokosi prestižinėse Kauno mokyklose, abu – pirmūnai.

Nors vaikai jau paaugliai, tėvai su jais randa bendrą kalbą visais klausimais. Ne išimtis ir laikas prie ekranų.

„Priklausomybė nuo ekranų, žinau, aktuali tema daugumai pažįstamų šeimų, nes tai, mano nuomone, yra liga, kuri labai sunkiai gydyma, - svarstė Jurgita. – Vienas iš efektyviausių vaistų nuo šios „ligos“, ką aš matau savo šeimoje, pažindama savo paauglius sūnus, yra užimtumas. Kuo vaikai labiau užimti, tuo mažiau laiko lieka ekranams.“

Jurgitos vaikai žino šeimoje nustatytas griežtas naudojimosi ekranais taisykles ir pavyzdingai jų laikosi. Nes supranta, kad kitaip nebus. Kad tėvai jiems nenuolaidžiaus.

„Kartą vyresnėlis nepatenkintas sumurmėjo, kad kitiems vaikams tėvai leidžia ilgiau sėdėti prie mobiliųjų ar kompiuterio, o jam nustatyti laiko limitai, – vienintelį atvejį, kai šeimoje kilo tokių klausimų, prisiminė Jurgita. – Paaiškinome jam, kad mūsų susitarimai yra mūsų susitarimai, ir jam neturi rūpėti, kiek su telefonais žaidžia ar ką prie kompiuterio veikia kiti vaikai. Juk nežinome, kokie tų vaikų įsipareigojimai šeimoje. Gal jie kasdien plauna grindis ar valo langus? O pas mus vaikams sudarytos visos sąlygos mokytis, užsiimti įvairia popamokine veikla, todėl lygintis su kitomis šeimomis ir jose galiojančiomis taisyklėmis nereikėtų“.

Jurgita kartą pasiūlė sūnums eksperimentą: pamiršta nustatytą tvarką, „nuima“ abiem visus ribojimus ir stebi, ar patys sūnūs sugebės reguliuoti naudojimosi išmaniaisiais telefonais trukmę, taip pat – sutartu laiku eiti miegoti, ir panašiai. Vaikai pripažino, kad būtų labai sunku. Todėl sutiko, jog ribojimai yra reikalingi, šeimoje nustatytos taisyklės – neišvengiamos.

Jurgita įsitikinusi, kad „atleidus vadeles“ viskas iškart pasikeistų į blogąją pusę. O pirmiausia – kristų pažangumas. Nes kai prieš pora metų nupirko vaikams kompiuterį, iškart pastebėjo, kaip abu jie skuba padaryti namų darbus, kad tik galėtų greičiau prieiti prie kompiuterio pažaisti. Tapo aišku, kad be taisyklių išsiversti nepavyks.

Ne, tai nereiškia, kad Jurgitos sūnūs, palyginti su bendraamžiais, jaučiasi nuskriausti. Abu turi po mobilųjį telefoną, abiem nupirkti kompiuteriai, tiesa, jaunėlio kompiuteris yra mokykloje, kur įrenginiu galima naudotis tik per pamokas.

Rudenį jaunėlis keis mokyklą, todėl kompiuterį parsiveš namo. Bet naudojimosi tvarka esą liks tokia, kokia buvo ir yra iki šiol, vaikas tikrai nesėdės prie jo kiek panorėjęs.

O tvarka yra tokia: kiekvieną dieną, kai eina į mokyklą, vaikai kompiuteriu, kaip ir mobiliuoju telefonu, gali naudotis tik mokymosi tikslais. Savaitgaliais nustatytas laikas, kiek leidžiama pažaisti ar pažiūrėti „Youtube“ filmų. „Youtube“ anot Jurgitos, nėra blogai, nes filmai įgarsinti anglų kalba, taigi nušaunami du zuikiai: vaikas ir pramogauja, ir gilina užsienio kalbos žinias.

Abu Jurgitos vaikai labai užimti, lanko būrelius, plaukioja baseine, dalyvauja treniruotėse ir varžybose, tad net ir savaitgaliais nelabai randa laiko pramogoms prie ekranų.

Be to, tėvai savo darbotvarkes yra susiderinę taip, kad visada vakarais kuris nors būna namuose. Nes jei vaikai vakarotų vieni, gali kilti pagundų nustatytas griežtas taisykles slapta pažeisti...

Tėvai sūnums nupirko „Iphone“, nes šiuose įrenginiuose galima nustatyti naudojimosi telefonais trukmės ribojimus.

„Tiek vyresniajam, tiek jaunėliui tik tam tikrą laiką leidžiame naudotis mobiliuoju telefonu, – pasakojo Jurgita. – Nuo 20 valandos vaikų telefonai užsirakina, ir vaikai žino, kad jokie prašymai dar bent trumpam telefoną atrakinti nepadės“.

O štai kitose šeimose, kaip žino Jurgita, pasitaiko ir kuriozinių atvejų. Jos draugė kadaise papasakojo, kaip keturiolikmetis sūnus bandė mamą pergudrauti: padavė jai telefoną, kad užrakintų, įvesdama savo sugalvotą kodą, o pats atsistojo prie veidrodžio taip, kad matytų, kokius skaičius mama surinks. Mama tą pastebėjo. Kita pažįstama buvo sugalvojusi labai lengvą kodą, tą patį – abiejų vaikų telefonams, ir jiems pavyko telefonus atsirakinti. Tiesa, tėvai viską greitai suprato.

Jurgita savo sūnus įspėjo net nebandyti nustatytų taisyklių apeidinėti, nes jos dar sugriežtės.

Jurgitos sūnūs kol kas neturi savo paskyrų socialiniuose tinkluose ir, ačiū Dievui, dar nezyzia dėl to. Mamos įsitikinimu, jokie „Facebook“ trylikamečiui, juo labiau vienuolikmečiui, nereikalingi. Kaip ir „Tiktok“, „Instagram“ ar „Snapchat“.

Ar abu tėvai vaikams vienodai griežti? Anot Jurgitos, ji yra griežtesnė, o tėtis – nuolaidesnis. Bet priklausomybės nuo ekranų klausimu tėtis visapusiškai palaiko griežtą mamos poziciją, vaikai tą žino ir su tuo yra susitaikę. Mat jei pajaustų, kad su vienu iš tėvų galima lengviau susitarti, neabejotinai tuo pasinaudotų.

Šeimoje ne kartą buvo kalbėta apie landžiojimą draudžiamuose interneto puslapiuose. Jurgita įsitikinusi, kad šia tema vaikus būtina šviesti gerokai anksčiau nei kils susidomėjimas tokių puslapių turiniu.

„Vyresnį sūnų pati nuvedžiau į berniukams skirtas paskaitas, kur šios srities specialistas vaikams paprastai, suprantamai ir įdomiai papasakojo apie vaisingumą ir pornografiją bei su ja siejamus pavojus, – prisiminė Jurgita. – Jaunėlis su tokia informacija buvo supažindintas mokykloje: berniukai ir mergaitės buvo suskirstyti į atskiras grupes ir visą dieną trukusių paskaitų metu sužinojo labai daug naudingos informacijos. Man atrodo, yra labai gerai, kai apie tai vaikai sužino ne iš draugų ir net ne iš tėvų, kuriems galbūt trūksta žinių pokalbiams šiomis temomis, o iš specialisto lūpų“.

Ir vis dėlto – ar Jurgita galėtų garantuoti, kad jos vaikai nebuvo įlindę į pornografinius puslapius?

Moteris minutėlę pagalvojo ir atsakė, jog tą nėra sunku patikrinti telefono istorijoje. Kita vertus, abiejų vaikų telefonuose, kaip žinia, nustatyti ribojimai, o ir patys išmanieji įrenginiai esą turi įdiegtas apsaugas nuo nepilnamečiams nepriimtinų interneto puslapių.

Jurgita su Pauliumi džiaugiasi, kad jų vaikams problemų dėl priklausomybės nuo ekranų kol kas nėra ir tikisi, kad su šia problema susidurti neteks ir ateityje.

Kodėl tuo negali pasigirti daug kitų vaikus auginančių šeimų? Kodėl kai kuriems tėveliams nepavyksta su vaikais susitarti?

Jurgita sakė neabejojanti, kad dėl to kaltė pirmiausia krenta patiems tėvams.

„Tėvai tiesiog nemoka su vaikais bendrauti, neturi laiko sėsti ir kalbėtis, – svarstė ji. – Jie neturi noro vaikams paaiškinti, kokie yra naujųjų technologijų privalumai ir kokie pavojai. Tėvai nesuvokia, kad su tais pavojais gali greitai susidurti, jei dar nesusidūrė, būtent jų vaikai, o kelias atgal bus ilgas ir sudėtingas“.

Anot Jurgitos, tėvai vaikams yra pavyzdys, o tose šeimose, kur vaikams kyla rimtesnių priklausomybės nuo ekranų problemų, dažniausiai tokias priklausomybes turi ir tėvai. O vaikas to niekada nesupras: jeigu tėtis žaidžia, jei mama skrolina, kodėl neleidžia man?

Tiesa, visai kas kita, jei tėvai išmaniaisiais įrenginiais naudojasi darbo reikalais. Pati Jurgita vaikams yra paaiškinusi, kad telefonas jai reikalingas ne žaidimams, ne socialiniams tinklams ar tiktokams, o peržiūrėti darbo paštą, atsakyti į užklausas, kontaktuoti su verslo partneriais, ir panašiai.

Tai, anot Jurgitos, nereali galimybė, ženkliai palengvinusi darbus bei padedanti gyvenime, tik reikia sugebėti ja protingai naudotis. Todėl kiekvienos šeimos pareiga – ieškoti ir surasti aukso viduriuką, kad pavyktų išvengti problemų, nuo kurių niekas nėra apsaugotas.

Šiandien ekranai tapo neatsiejama vaikų gyvenimo dalimi. Telefonai, planšetės, kompiuteriai ir socialiniai tinklai lydi vaikus nuo ankstyvo amžiaus – jie naudojami mokymuisi, bendravimui, pramogoms ir net nusiraminimui. Tačiau vis dažniau pastebiu, kad daliai vaikų ir paauglių ekranai yra priklausomybę keliantis įrankis. Daug mokslinių tyrimų rodo, kad ilgesnis ekranų naudojimas susijęs su prastesne vaikų emocine, psichikos ir fizine sveikata, sunkumais mokykloje, prastesniu miegu, silpnesne savireguliacija bei dėmesio koncentracija.

Svarbu suprasti, kad ne kiekvienas vaikas, mėgstantis žaisti kompiuterinius žaidimus ar žiūrėti YouTube, turi priklausomybę. Problema prasideda tada, kai ekranai tampa pagrindiniu emocijų reguliavimo būdu.

Dažnai tėvai pastebi, kad vaikas nebenori kitų veiklų, praranda susidomėjimą bendravimu, pyksta ar tampa agresyvus apribojus ekranų laiką, meluoja apie laiką internete, sunkiai užmiega, tapo dirglesnis, uždaresnis, blogėja jo mokymosi rezultatai. Tai jau signalai, kad ekranai vaikui tapo daugiau nei pramoga.

Kodėl vaikams taip sunku atsitraukti nuo ekranų? Vaiko smegenys dar vystosi, ypač tos sritys, kurios atsakingos už impulsų kontrolę, kantrybę, planavimą ir emocijų reguliavimą. Būtent todėl vaikams daug sunkiau sustoti „dar po penkių minučių“. Socialiniai tinklai ir žaidimai sukurti taip, kad kuo ilgiau išlaikytų dėmesį – greitai besikeičiantis turinys, nuolatiniai stimulai, „patinka“ reakcijos ar žaidimų apdovanojimai aktyvina dopamino sistemą smegenyse. Dėl to realus gyvenimas – pamokos, namų darbai, net gyvas bendravimas – ima atrodyti mažiau įdomūs.

Jeigu ši problema pastebima anksti, dažniausiai situaciją galima ženkliai pagerinti be sudėtingo gydymo. Didžiausią reikšmę turi aiškios ir nuoseklios ribos namuose, emocinis ryšys su vaiku, tėvų dėmesys ir pavyzdys, gyvas bendravimas, dienos režimas, miego higiena.

Tačiau vien draudimai retai būna veiksmingi. Kai ekranas tampa vieninteliu vaiko malonumo ar nusiraminimo šaltiniu, staigus jo atėmimas dažnai tik sustiprina konfliktus. Vaikui reikia padėti atrasti kitus būdus patirti džiaugsmą, ryšį ir sėkmę realiame gyvenime.

Specialisto pagalbos reikėtų ieškoti, jei vaikas naudojimosi ekranais trukmės pats jau nebegali sukontroliuoti, jei, apribojus laiką prie ekrano, kyla stiprūs pykčio protrūkiai. Taip pat jei vaikas izoliuojasi nuo šeimos ir draugų, blogėja jo mokymosi rezultatai. Specialisto pagalba rekomenduojama ir kai vaikas apleidžia higieną, mitybą ar kasdienes pareigas, kai ekranai jam tampa svarbesni už visa kita.

Tėvų vaidmuo yra labai svarbus, tačiau būtų neteisinga visą atsakomybę perkelti tik jiems. Šiuolaikiniai vaikai auga aplinkoje, kur ekranai tapo praktiškai neišvengiami. Technologijų bendrovės kuria sistemas, kurios maksimaliai išlaiko vartotojo dėmesį, o vaikai ir paaugliai tam yra ypač jautrūs.