Kauno menininkų namuose triukšmas virto tyla: pristatytas trečiasis „ate ate“ numeris

Rugsėjo 15-ąją Kauno menininkų namuose surengtas trečiojo nepriklausomo žurnalo „ate ate“ numerio „Triukšmas / Tyla“ pristatymas subūrė gausią kūrėjų ir skaitytojų auditoriją.

Penktadienio pavakarę, 17 val., į jaukią Kauno menininkų namų skaityklą medinėmis jos grindimis atžingsniavo būrys literatūros ir vizualaus meno mylėtojų. Prie įėjimo įsikūręs Augustas pardavinėjo žurnalą ir, jo žodžiais, „vaišino“ nemokamais lipdukais su „ate ate“ logotipu. Mažoje erdvėje lankytojus supo pilnos knygų lentynos, o fone skambėjo rami muzika. Laukdami pristatymo žmonės tyliai šnekučiavosi, vartė ką tik įsigytą žurnalą, kai kurie atnešė gėlių jo leidėjoms.

Renginį pradėjo žurnalo idėjos ir dizaino autorė Ieva Drukteinytė bei redaktorė Karina Aleksejevė, pasakodamos apie žurnalo potemės kilmę.

„Ši tema niekada nesiasocijavo su garsu, – pradėjo I. Drukteinytė. – Kadangi mes mene visada vartojame žodžius triukšmas–tyla, statika–dinamika, chaosas–tvarka, man ši potemė automatiškai asocijavosi su tuo, ką aš matau.“

Ji dalijosi, kaip vasarą, važiuodama pastebėjo, jog jai visiška tyla yra vienišas senas medis pievoje. O su triukšmu mergina sieja šiukšles gatvėje ir stulpus, apklijuotus lipdukais.

„Mano galva, tai parodo kuo gyvena miestas. Kaune praktiškai ant visų stulpų gali rasti „Žalgirį“ ar kokios muzikinės grupės, renginių lipdukus“, – kalbėjo I. Drukteinytė.

Kurdamos žurnalą, I. Drukteinytė ir K. Aleksejevė įsitikino, kad tema kiekvienam reiškia kažką kitą: „Šis žurnalas nėra taisyklės. Jis yra gairės, kurias duodame kūrėjams – laisvę padaryti jį tokį, koks jiems atrodo teisingas.“

Šį kartą žurnalas sulaukė ypač daug kūrybos darbų, todėl leidinys iš 56 puslapių išaugo iki 80. Jame galima rasti tiek fotografijų serijas, tiek poeziją bei interviu.

Vienintelis dalykas, kurį leidinyje daro ir pačios jo kūrėjos yra interviu. Potemei „Triukšmas / Tyla“ atspindėti, I. Drukteinytė rinkosi du gerai žinomus menininkus. Triukšmo pusės atstovu tapo Jonas Šarkus, kitaip žinomas kaip Punkto, grupės „Solo ansamblis“ narys ir aktorius.

„Jis savo muzikiniu stiliumi labai stipriai replikuoja, sako savo mintis ir pirštu bado į mūsų dabartines socialines klišes“, – aiškino I. Drukteinytė.

Tuo metu tylą atspindinti figūra atsirado netikėtai. Metų metus I. Drukteinytės koliažų darbuose kartodavosi ta pati galvos iškarpa su savita šukuosena.

„Aš visada galvojau, kad taip gali atrodyti tik žmogus, turintis labai stiprų charakterį", – prisiminė ji. Pasidomėjusi apie iškarpoje esančią moterį I. Drukteinytė sužinojo, jog tai menininkė Lina Lapelytė.

„Ji turi sugebėjimą suvaldyti didelę žmonių grupę, visą chaosą paversti darna ir tyla, kurios aš dar niekada nesu mačiusi tokiuose darbuose, kaip Linos“, – žavėjosi I. Drukteinytė.

Ramiausia, bet ir labiausiai jaudinanti vakaro dalis prasidėjo, kai K. Aleksejevė prabilo apie žurnale spausdinamą autorinį dvigubą interviu „Gimimas ir mirtis“. Apie gimimą kalbėtasi su poete, rašytoja Vitalija Maksvyte, o apie mirtį su Kauno hospiso direktore Kristina Krasko.

Su V. Maksvyte buvo susisiekta paskutinę minutę, likus kelioms dienoms iki žurnalo išleidimo, kai pirmoji pašnekovė dingo. Tačiau K. Aleksejevės teigimu, pokalbis buvo nuostabus.

„Šie pokalbiai turi didžiulį krūvį. Ir kas yra labiausiai netikėta, kad mirtis su gimimu labai stipriai šnekasi“, – įžvelgė K. Aleksejevė.

Interviu su K. Krasko merginai buvo emociškai sunkiausias.

„Etiškai buvo sudėtinga paklausti kažko per daug arba netinkamai“, – prisiminė ji.

Atviras jų pokalbis prie stalo su arbata užtruko dvi valandas – per jas buvo sunaudotos beveik visos ant stalo padėtos servetėlės.

„Aš paklausiu klausimo, ji atsako, o tada man – (rodo, kaip bėga ašaros)", – pasakojo K. Aleksejevė.

„Man tas klausimas visada buvo artimas: kai senelis prie Kalėdų stalo pasako, kad aš vis tiek jau tuoj mirsiu, ką jam atsakyti?“, – prisipažino K. Aleksejevė, tikėdamasi, kad šis interviu skaitytojams padės rasti savo atsakymą.

Pristatymo pabaigoje, žurnalo leidėjos suteikė žurnalo autoriams paskaityti savo tekstus. Viena jų, Lina Noreikaitė, parašė tekstą „Garsai žeidžia ir gydo“. Po skaitymo menininkė pasakojo, jog kuria jau šešerius metus.

„Dažniau ėmiau kurti, kai pradėjau studijuoti psichologiją, o greta pasirinkusi lietuvių filologijos studijas, atradau dar didesnį postūmį rašyti“, – pasakojo L. Noreikaitė.

Šį tekstą ją paskatino rašyti ne tik pati tema, bet ir asmeniška patirtis: kartą, būdama sunkioje būsenoje ir netroškusi nieko, tik tylos, ji netikėtai pasijuto pakylėta klausydama muzikos, kuri, jos žodžiais, „pagydė“. Šiame žurnale ji savo kūrybą publikuoja jau antrą kartą.

Tarp lankytojų kalbinta ir Miglė Maslauskaitė, kurios fotografijų serija „Pasąmonės botanika“ taip pat spausdinama žurnale. Pristatymo metu ją labiausiai sudomino tai, kaip skirtingai žmonės interpretavo temą.

„Vieni tylą ir triukšmą interpretuoja gana tiesiogiai, per aplinką, kiti tai mato iš vidinio išgyvenimo“, – dalijosi M. Maslauskaitė.

Pristatymui pasibaigus, salė vėl atgijo plojimais ir šurmuliu. Lankytojai vaišinosi vynu, kava, arbata, pirko žurnalus ar vartė ankstesnius jo numerius, kurių belikę vos po vieną egzempliorių.