„Ekranų karta“: kaip atpažinti vaiko priklausomybę ekranui ir kaip vaikui padėti

Šiandien jau niekas nesistebi pamatęs pradinuką su išmaniuoju telefonu ar planšetiniu kompiuteriu rankose, nekalbant apie vyresnius vaikus. Tik ar neatsisuks lazda kitu galu? Specialistai tuo net neabejoja ir jau seniai skambina pavojaus varpais: besaikis naudojimasis ekranais anksčiau ar vėliau atsilieps vaiko sveikatai ir vystymosi raidai (tokių vaikų jau sutinkama, ir nemažai!), todėl apie šią laikmečio „importuotą“ problemą būtina ne tik kalbėti, bet ir imtis priemonių ją spręsti. Apie visa tai ir kalbuosi su Šeimos santykių instituto gydytoju, vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentu Žygimantu Žumbakiu.

– Šiandien stacionarių ar mobiliųjų nešiojamųjų kompiuterių, išmaniųjų telefonų, kitų prietaisų su ekranais galima rasti kiekviename namų ūkyje. Saikingas ir tikslingas naudojimasis ekranais (edukacijos, pažinimo tikslais, ieškant informacijos, rengiant projektus ir pan.) yra naudingas. Problemų atsiranda tuomet, kai ekranai „išstumia“ kitas vaikui svarbias veiklas – gyvą bendravimą, žaidimus su kitais vaikais ar šeima, aplinkos tyrinėjimą. Ypač svarbu ankstyvame amžiuje, kai vaiko raida priklauso nuo sąveikos su aplinka, tėvais ir kitais žmonėmis, užtikrinti kuo trumpesnį vaiko buvimą prie ekranų, kadangi ateityje vaikui gali kilti savireguliacijos, dėmesio sutelkimo sunkumų.

– Reikia vertinti visumą – pradedant laiko, kiek vaikas praleidžia prie ekranų, trukme, ir baigiant ekranų naudojimosi funkcija. Sunerimti reikėtų, jei vaikas junta stiprų norą naudotis ekranais – nepaliauja apie tai galvoti, tik ir planuoja, kaip, grįžęs iš mokyklos prisės prie išmaniojo telefono ar kompiuterio; jei vaikui pamokose sunku susikaupti, jei jis neatlieka ar pamiršta padaryti namų darbus; kai vaikas nebegali savęs ir savo norų suvaldyti, nesupranta, kad jau gana, reikia nuo ekrano atsitraukti.

– Vaikas ne visada supras, kad jo elgesys jam gali kelti problemų. Tai priklauso ir nuo vaiko amžiaus. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai neturės pakankamų įgūdžių tai įvertinti, o paaugliai jau gali turėti daugiau sąmoningumo, tačiau vis tiek gali būti sunku pakeisti savo įpročius. Būna, kad naudojimasis ekranais tęsiasi nepaisant neigiamų pasekmių – mažėja draugų ratas, prastėja mokymosi rezultatai, trinka miegas, atsiranda nuovargis. Šioje situacijoje svarbų vaidmenį vaidina šeimos nariai, kurie pirmieji gali pastebėti, kad vaikas susiduria su sunkumais.

Stebint į per didelį naudojimąsi ekranais linkusius vaikus, tenka atkreipti dėmesį ir į tai, ką jie kalba, kokias frazes ištaria. Pavyzdžiui, vaikas, tėvams paprašius atsitraukti nuo išmaniojo telefono, dažnai šabloniškai atsako „tuoj, jau greit...“, „gerai, dar truputį pažaisiu ir eisiu miegoti...“, „jau ateinu valgyt, dar kelias minutes palauk...“, tačiau užuot savo pažadą įvykdęs, praranda laiko pojūtį, nepajunta, kad vietoj minutės praėjo pusvalandis ar visa valanda. Kitaip sakant, tėvai ima girdėti nuolatinius pažadus, o vaiko prie ekrano praleidžiamas laikas ilgėja.

– Iš tiesų, jei susitarimų nėra laikomasi, problema gali užsitęsti. Viena iš neretai pasitaikančių sveikatos problemų – miego sutrikimai. Vaikas eina vėliau miegoti, trumpėja miego trukmė, dėl to ilgainiui gali pradėti prastėti savijauta ir dėmesio koncentracija. Mažesniems vaikams gali pasireikšti dirglumas, sunkiau tramdyti emocijas, kartais stebimi ir įvairūs somatiniai požymiai, pavyzdžiui, pilvo skausmai. Vyresniame amžiuje vaikas dėl dažno sėdėjimo su išmaniuoju telefonu gali stokoti fizinio aktyvumo, be to, kai kurie vaikai pirmenybę teikia nesveikam maistui, dėl to kyla nutukimo rizika.

Svarbu paminėti, kad problema – ne patys ekranai, bet leidžiamo laiko trukmė prie jų ir jų poveikis fizinei ir/ar psichologinei sveikatai bei vaiko veiklų įvairovei.

– Viskas priklauso nuo situacijos. Į specialistą galima kreiptis, kai atsiranda kasdienio funkcionavimo sunkumų – praleidinėjamos pamokos, vaikas apleidžia ankstesnius savo hobius ar būrelius. Taip pat jeigu pasireiškia pykčio protrūkiai, vaikas atrodo liūdnas, prislėgtas, nemotyvuotas, mažiau bendrauja nei įprastai. Skubi pagalba reikalinga, kai atsiranda agresyvaus elgesio ar savižalos požymių, kai pradedama kalbėti apie nenorą gyventi. Tokiais atvejais svarbu nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą.

Pakitusį vaiko elgesį ar jo emocinę būseną pirmieji dažniausiai pastebi šeimos nariai, tačiau neretai pagalbos kreipiamasi, kai jau būna išbandytos galimybės namuose, kurios, deja, nebuvo sėkmingos.

Profesionalią pagalbą, priklausomai nuo konkretaus atvejo, gali suteikti psichologas, socialinis darbuotojas, gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras ar psichoterapeutas.

– Taip, naudojimasis ekranais gali būti susijęs su tokiais psichikos sutrikimais, kaip depresija, nerimas, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, socialinė fobija, ir kt. Psichinės sveikatos sutrikimų turintiems vaikams ekranai gali tapti priemone atsitraukti nuo stresą keliančių situacijų, „skrolinant“ bandyti nukreipti nuo jų savo dėmesį. Tačiau tai dažnai tik laikinas sprendimas.

– Iš tiesų, kai jau prireikia specialisto pagalbos, greitų pokyčių tikėtis nereikėtų – tai yra procesas, reikalaujantis laiko, abiejų tėvų pastangų ir nuoseklumo. Pokyčių trukmė priklauso nuo to, kiek ilgai problema tęsėsi. Jei, sakykime, ikimokyklinio amžiaus vaikas prie ekranų praleidžia ištisas valandas, ir tai truko metus ar dvejus, natūralu, kad tokiam įpročiui atsisakyti prireiks laiko ir pastangų. Tėvai gali susidurti su vaiko irzlumu, piktumu, dirglumu. Tačiau jeigu priklausomybę ekranams turinčiam paaugliui nustatomas ir psichikos sutrikimas, gydymas būna kompleksinis, gali prireikti psichologinės ar psichoterapinės pagalbos, o kai kuriais atvejais ir gydymo vaistais.

– Gali būti įvairių priežasčių. Šiandien naudojimasis ekranais yra įprastas dalykas, tai vertinama kaip visuomenės norma. Tad jeigu tėvai patys daug laiko leidžia prie kompiuterio ar telefono, natūralu, kad ir vaikai elgsis panašiai. Kartais tėvai susigriebia, kad tai jau problema, ir pabando vaikus apriboti nuo ekrano, o, situacijai keičiantis (vaikas pradėjo atlikinėti namų darbus, regis, pagerėjo mokymosi rezultatai), nusprendžia, kad šios problemos jau nebeliko. Bet jei nuosekliai nesilaikoma numatytų taisyklių, vaikas netrukus grįžta prie ankstesnio ritmo (vėl intensyvėja naudojimasis ekranais, ilgėja buvimo prie ekranų trukmė, tik tėvai to nepastebi), ir problema gilėja.

Ne paslaptis ir tai, kad kai kurie tėvai gali vengti specialistų pagalbos, nes vis dar išlikusi stigma, stabdo nenoras kreiptis į psichikos sveikatos specialistus. Yra tėvų, kurie gali nerimauti, kad vaikas patirs patyčias iš bendraamžių ar įrašyta medicininė diagnozė jam sutrukdys ateityje.

– Taip, problemų galima išvengti, laiku pastebėjus vaiko elgesio ar emocinės būsenos pokyčius ir į juos tinkamai reaguojant. Mažesnį vaiką reikėtų stengtis kuo labiau užimti, skirti jam daugiau dėmesio, su juo žaisti ar sudominti kokia nors veikla, užrašyti į būrelius. Animaciniai filmukai niekada neatstos bendravimo su tėvais ar „gyvo“ aplinkos pažinimo.

Vyresniame amžiuje svarbu susitarti dėl taisyklių, kurių reikės laikytis – kiek ir kada ekranais galima naudotis. Taip pat reikia nustatyti ribas, kuriose namų erdvėse ekranais galima naudotis, o kur – ne. Pavyzdžiui, valgomajame ekranai – tabu. Be to, reikėtų sutarti, kad vieną dieną vaikui nustatytą laiką prie ekrano viršijus, kitą dieną prie ekrano jis galės praleisti atitinkamai trumpiau. Tiesa, vien taisyklių nepakanka – reikšmingas ir santykis su vaiku. Tyrimai rodo, kad šeimose, kur palaikomas artimesnis ryšys, didesnių problemų dėl vaikų besaikio naudojimosi ekranais paprastai nekyla.

– Anglijoje atliktas tyrimas parodė, kad išmaniųjų telefonų ribojimas mokykloje ne visada duoda laukiamą efektą, nes nebūtą prie ekrano laiką mokykloje vaikai kompensuoja namuose. Taigi peršasi išvada, kad ribojimai turėtų būti nustatomi visur – tiek mokykloje, tiek šeimoje. Tada toks sutarimas būtų prasmingas ir naudingas.

– Jei vaikas nelinkęs nustatytų taisyklių laikytis, tėvai turi su juo kalbėtis. Reikia ramiai paaiškinti vaikui, kodėl taikomi tokie apribojimai. Reikia patikinti vaiką, kad tai vardan jo savijautos, sveikatos. Taisyklės turi būti nekintančios, pastovios, tiesa, jos neturi būti ir pernelyg griežtos, pavyzdžiui, už taisyklių pažeidimą naudojimasis telefonu apribojamas mėnesiui ar pusei metų. Pernelyg griežti apribojimai, per griežta kontrolė kenkia, nes ardo tėvų ir vaikų santykius, formuojasi nepasitikėjimas.

– Viena iš priežasčių yra tai, kad ekranų naudojimas aktyvina smegenyse esančią atlygio sistemą – nuolatinis naujumas, netikėtumas yra lengvai pasiekiami ir gaunami – tuo ekranas ir tampa patrauklus.

Kitas aspektas – socialinių ryšių formavimas (ypač paauglystėje), noras bendrauti su kitais, megzti naujus kontaktus. Yra net specifinis terminas FOMO (angl. fear of missing out), reiškiantis vaiko nerimą, kad aplinkiniai gyvena geriau negu aš pats, dėl to atsiranda nuolatinis poreikis stebėti socialinius tinklus, baimė praleisti svarbų renginį.

Dar yra galimybė socialinių tinklų pagalba save realizuoti: kai kurie vaikai transliuoja, kaip žaidžia kompiuterinius žaidimus, iš to net užsidirba pinigų; kiti kuria turinį.

– Jei bus užtikrinta efektyvi prevencija, jei laiku bus pradėtos taikyti tam tikros intervencijos, didės pagalbos prieinamumas bei vieningai bendradarbiaus mokykla, tėvai ir specialistai, su naujosiomis technologijomis susidraugausime. Jei stokosime kontrolės, dėmesio, valstybinio požiūrio ir savalaikių sprendimų, pasekmės (pavyzdžiui, socialinių ryšių, tiesioginio bendravimo nutrūkimas, ir kt.) gali būti skaudžios, ir pirmiausia dėl to nukentės mūsų vaikai.