Vaikai ir ekranai: svarbiausia – laiku suvokti naudos ir žalos santykį

Gegužės pabaigoje LR Prezidentūroje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Vaikų ir jaunimo apsauga nuo žalos elektroninėje erdvėje“ bei taip pat gegužę LR Seime organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Nuo tyrimų prie veiksmų: saugesnis ir sveikesnis jaunimo skaitmeninis rytojus“ buvo daug kalbama apie problemas, susijusias su vaikų sveikata, akcentuojant fizinio aktyvumo ir priklausomybių mažinimo būtinybę. Būta pasiūlymų ir kurti atskirą programą, siekiant didinti vaikų užimtumą.

Na, o kol tokios programos nėra, kol sisteminių sprendimų pasigendama, tėvai veikia savo nuožiūra: vieni tikisi, kad problema, vaikui augant ir sąmoningėjant, išnyks savaime, kiti bando kurti savas taisykles, įvedinėja švelnesnius ar griežtesnius draudimus. Vieniems pavyksta su vaikais sutarti dėl naudojimosi ekranais, kitiems bendra kalba nesiriša, o, problemai gilėjant, dairomasi specialistų pagalbos.

Pasikalbėjus su kelių šeimų, kurios žino, ką reiškia besaikis naudojimasis ekranais, atstovais. Išvada viena: nereikia laukti ir tikėtis, kad ši problema kaip nepastebėta atėjo, taip savaime ir išnyks. Jokiu būdu nereikia nenuleisti rankų, jei ne viskas, vaikus vaduojant „nuo ekranų“, eisis kaip suplanuota. Mat priklausomybė nuo ekranų, kaip bet kuri kita priklausomybė, nėra lengvai įveikiama.

Pakaunėje gyvenantis Kazys (43 m.) su metais jaunesne žmona augina dvi – trylikos ir dešimties metų – dukras. Kai jiedvi gimė, apie ekranų žalą dar nebuvo kalbama, nesigirdėjo ir diskusijų šia tema. Tad tėvai net nepastebėjo, kaip augančios mažylės tapo savotiškomis išmaniųjų įrenginių „įkaitėmis“.

„Gal nuo kokių dvejų ar trejų metų dukrelėms duodavome savo telefonus, kad pažiūrėtų filmukų ar pažaistų kokį vaikišką žaidimą, – pasakojo Kazys. – Nuosavus telefonus padovanojome sulaukus šešerių metų. Buvo toks susitarimas: gausi telefoną, kai išmoksi skaityti.“

Iš pradžių tėvai negalėjo suvokti, kodėl dukterys kartais būna kaip šilkinės, o kartais sunku su jomis susikalbėti, nors dar visai mažos. Iš niekur nieko supyksta, pasidaro dirglios, nelaimingos. Atrodo, nėra tam jokios priežasties, o, tėčio žodžiais, „nervas veržiasi per kraštus“.

„Tik laikui bėgant su žmona pradėjome įtarinėti, ar tik nebus čia kalti telefonai, – prisiminė Kazys. – Mūsų įtarimai pasitvirtino, kai pradėjome įdėmiau stebėti, kada dukros tampa nervingesnės. Ogi tada, kai ilgiau pabūna prie išmaniųjų telefonų! Tapo aišku, kad reikia kažką daryti, nes situacija taps nekontroliuojama“.

Tėvai ėmė riboti dukterų buvimo prie ekranų laiką. Kur tau dukros bus patenkintos! Todėl teko jas „apžaidinėti“: daug ir kantriai pasakoti, kodėl perteklinis naudojimasis ekranais vaikui yra žalingas, remtis pačių tėvų elgesio pokyčių pavyzdžiais.

Kai tik buvo įvesti laiko prie ekranų ribojimai, nepatenkintos dukterys tėvus apibėrė klausimais: „Kodėl neleidžiat?“, „Ką blogo padariau?“, „Kodėl negalima ilgiau, kiti tėvai tai normalūs, vaikams leidžia žaisti, kiek nori!“

Tėtis pripažino, kad išties nėra lengva tokį vaikų „spaudimą“ atlaikyti. Bet buvo būtina tą daryti. Jo nuomone, jokiu būdu negalima nuolaidžiauti, kad ir kaip gaila žiūrėti į liūdinčius vaikus. Mat vieną kartą neišlaikysi, pasiduosi – to tereikės. O kai vaikai žinos, kad tėvų neperkalbės, galiausiai supras, kad neverta prašyti, nes nieko nepasieks.

Kazio šeimoje dabar nustatytos tokios taisyklės: ekrano laikas – nuo 9.00 iki 20.30 valandos. Dienomis, kai ėjo į mokyklą, ekranais leidžiama naudotis pusantros valandos per dieną, laisvadieniais – iki 3 valandų. Telefonas atrakinamas trisdešimčiai minučių, kas dvi valandas, o jei nespėjama šio laiko išnaudoti vienu kartu, likęs neišnaudotas laikas „susitaupo“.

Jeigu dar smulkiau, „dienotvarkė prie ekrano“ sudėliota taip: „YouTube“ – 30 minučių per dieną. Visokie short'ai – 10 min. „Snapchat“ vyresniajai – 30 minučių, jaunesniajai – 10 minučių. „TikTok“ uždraustas.

„O „YouTube“ ir „Snapchat“ likę iš to laiko, kai dar nesuvokėme žalos ir rizikos, – prisipažino Kazys. – Taigi palikome naudotis, bet smarkiai apribojome trukmę“.

Yra kelios programėlės, kurioms laikas neskaičiuojamas, pavyzdžiui, „Traffi“ (autobusų maršrutai), „Spotify“ (muzikos klausymas), skaičiuotuvas, ir panašios.

Dukterų laiko prie ekranų kontrolė vykdoma per „Family link“.

Dar vienas nustatytų taisyklių punktas – visi šeimos nariai valgyti sėda be ekranų. Vienintelė retai pasitaikanti išimtis – kai lieka įjungtas televizorius. Tačiau telefonams prie stalo – griežtas „Ne“.

Pasiteiravus, ar pasitaiko, kai vaikams visgi pavyksta praleisti laiko prie ekrano daugiau, nei numato taisyklės, Kazys patvirtino, jog būna išimčių. Pavyzdžiui, jei dukra suserga, leidžiama prie ekrano pabūti kiek ilgėliau. Arba jei užsibūna kitose veiklose (abi dukros sportuoja) ar lauke, ir neišnaudoja tam skirto laiko.

Ar buvę bandymų tėvus pergudrauti? Kazys patvirtino, kad vaikai šiuo atžvilgiu yra labai išradingi.

Pavyzdžiui, „Viber“ programėlė šeimoje naudojama susirašinėti.

„Kadangi būdavo „Viber“ kaip ir „nemokamas laikas“, per šį kanalą atidarius nuorodą, atsirasdavo galimybė žaisti žaidimus ar žiūrėti „YouTube“, apsimetant, kad atseit susirašinėji, – prisiminė Kazys. – Arba pasitaikydavo, kad prisisiunčia filmukų ir žiūri per „Viber“. Dar buvo, kai dukra norėjo įsirašyti „Instagram“ programėlę, bet to jai neleidome. Tuomet tą patį bandė padaryti per naršyklę, o kai ir ją užblokavome, bandė laimę per kitą, neužblokuotą, naršyklę. Taigi kad ir kaip vaiku pasitiki, reikia viską sužiūrėti, susekti, užblokuoti.“

O kai telefonas automatiškai užblokuojamas, jau nepagudrausi.

Turbūt nėra vaiko, kuris savarankiškai įvertintų ir nuspręstų, kad per ilgas sėdėjimas prie ekrano yra blogis. O ką sako tėvai? Kazys įsitikinęs, kad visos priklausomybės, ypač jei kalbama apie vaikus, yra labai pavojingos.

„Manau, priklausomybė nuo ekranų, kaip ir kiekviena priklausomybė, yra baisus dalykas, – rėžė Kazys. – Tekę matyti nemažai vaikų, kurie nepaleidžia telefono iš rankų. Skrolina „TikToke“, „Instagram'e“ ar panašiose platformose. Tai jau bėda.“

Viena vertus, anot Kazio, vaikui sunku suprasti, kodėl vieniems prie ekranų leidžiama būtų kiek tik norisi ir kada norisi, o kitiems nustatomi ribojimai. Toks vaikas jaučiasi lyg būtų prastesnis už kitus, tarsi kuo nusikaltęs. Tenka daug kalbėtis, kad įrodytum, jog stengiesi būtent dėl jo paties, dėl jo fizinės ir psichinės sveikatos, dėl geresnės savijautos.

„Manau, būtų lengviau bendruomenėje, kurioje visi laikosi panašių taisyklių, - svarstė dviejų paauglių dukterų tėtis. – Džiaugiuosi, kad jau svarstoma įvesti draudimą naudotis socialiniais tinklais vaikams iki 16 metų. Tikiuosi, kad tai bus išspręsta techninėmis priemonėmis, kad dėl to nereikės vargti tėvams“.

Didžiausia bėda – abejingumas

Ką Kazys patartų šeimoms, kurioms nepavyksta surasti bendros kalbos su vaikais priklausomybės nuo ekranų temomis?

Kazys įsitikinęs: kai tokia bėda jau „diagnozuota“, sunku ką bepatarti. Todėl jis siūlytų jauniems tėveliams, kad jie savo vaikučius su ekranais supažindintų kiek įmanoma vėliau. Mat kai vaikas įpranta prie šio „žaisliuko“, atėmus jį gali kilti dar kitokių problemų.

Vyriškis pažįsta vieną šeimą, kurioje vaikų priklausomybė nuo ekranų jau pakankamai pažengusi, prireikė specialistų konsultacijų tiek vaikams, tiek tėvams. Reikės daug laiko ir ilgo visų darbo, kol situacija normalizuosis.

Didelė bėda, anot Kazio, ta, jog kai kuriose šeimose tėvai per ilgai viską abejingai stebi, neįžvelgia jokios bėdos.

„Tokie jau laikai, kad be ekranų neapsieisime, vaikams naujosios technologijos gali daug pasitarnauti, bet jokiu būdu nereikėtų pamiršti kontrolės“, – reziumavo Kazys.

Kaunietis Rimvydas papasakojo, kaip šią problemą sekėsi spręsti jo šeimoje.

Supratęs, kad situacija keičiasi į blogąją pusę (sūnus vis ilgiau užsibūna su išmaniuoju telefonu ir pradeda isterikuoti, kai įrenginys atimamas), tėvas trylikos metų sūnų pasisodino šalia ir pasiūlė kartu paskaičiuoti, kiek šis per savaitę praleidęs laiko su telefonu. Ogi net 26 valandas!

„Ramiai, apgalvodamas kiekvieną žodį, pasiūliau sūnui pabandyti kartu aptarti, ką per tiek laiko galima nuveikti be telefono, – pasakojo Rimvydas. – Supratęs, kad sūnus vis tiek laikosi savo, ėmiausi kitokios taktikos.“

Rimvydas internete surado išsamų medicininį straipsnį apie tai, kokią įtaką ši priklausomybė daro vaikų smegenims, fizinei sveikatai, emocinei būklei, kokius ateities įpročius formuoja, kokios pasekmės laukia, kai ekranais naudojamasi be saiko. Ir privertė sūnų klausyti, kol tėvas tą straipsnį perskaitys. Po to sekė straipsnio aptarimas, ginčai, diskusijos, analizė...

Be abejo, prireikė daug kantrybės ir, žinoma, daug žinių. Nes jei neturi argumentų, arba jei tie argumentai – silpni, vaikas visada ras kuo tėvų „pamokslus“ atmesti.

Tėvas su sūnumi išanalizavo, kaip susiformavo tokia problema, leisdamas vaikui pačiam įvardyti simptomus, kurie jau buvo matomi plika akimi. Iš pradžių viską neigęs, sūnus galiausiai įtikėjo, kad įpročius teks keisti. Ir pirmiausia – dėl savo gerovės.

O štai trisdešimtmetis Tomas sutiko pasidalinti savo asmenine patirtimi.

Prieš dešimt metų jis buvo vienas iš vaikų, kurie galėtų išmaniuoju įrenginiu naudotis ištisą parą. Ir žaisti ištisai. „Kitame pasaulyje“ Tomas praleisdavo valandų valandas, tėvus pavykdavo pergudrauti: šie ramiai miega, o sūnus ramiai žaidžia...

Kai tėvai ėmė įtarinėti, kad sūnus per naktis sėdi su telefonu rankose, vaikas ėmė išsisukinėti, meluoti, viską neigti. Galiausiai prasidėjo konfliktai, ginčai. Tėvai išbandė įvairiausias priemones – nuo ramių pokalbių iki griežtų sankcijų. Niekas nepadėjo.

Tomas ieškodavo ir rasdavo būdų, kaip savo beprotišką aistrą žaidimams patenkinti bet kokia kaina. Pavyzdžiui, apsikraudavo knygomis (atseit ruošia pamokas), o pravėrę kambario duris tėvai suprasdavo, kad sūnus „mokosi“. Gabus jaunuolis mokslų nebuvo apleidęs, tad tėvams net netoptelėjo, kad vaikas gudrauja.

Po vidurinės mokyklos Tomas įstojo ir sėkmingai baigė Kauno technologijos universitetą, dabar dirba programuotoju. Ir žaidžia toliau!

„Galiu tik pasakyti, kad per mėnesį uždirbu daugiau nei vidutinei klasei priskiriamas statistinis pilietis per metus, - pasigyrė jis. – Todėl iš savo patirties sakau: nebūtinai kompiuteriniai žaidimai yra blogai. Labai daug visko juose išmokau!“

Ilgesnis nei įprastai laikas prie ekrano, kaip pripažino Tomas, jam buvo naudingas ir tuo, kad pavyko sukaupti naujų patirčių, kurios pravertė gryninant svarstymus dėl profesijos pasirinkimo. Ir, akivaizdu, toks pasirinkimas buvo teisingas. Vyriškis labai myli savo darbą.

Tiesa, Tomas pabrėžė, kad tai tik jo sėkmės istorija. Kitiems esą nebūtinai pasiseks taip, kaip pasisekė jam. Gali nutikti ir atvirkščiai.

„Reikia stebėti, kaip išmaniosios technologijos vaiką veikia, – svarstė pašnekovas, dar nesukūręs šeimos, neturintis vaikų, bet jau žinantis, kaip tėvai turėtų elgtis, į ką atkreipti dėmesį. – Jei realus gyvenimas tampa sudėtingas, sunkiai pakeliamas emociškai ir fiziškai, akivaizdu, kad vaikui tas kenkia. Bet jei vaikas geba save tinkamai realizuoti ir jaučiasi laimingas, ekranas jam – joks pavojus.“

Panašios nuomonės ir kaunietis Vytautas. Remdamasis savo šeimos pavyzdžiu, jis teigė esąs įsitikinęs, kad potraukis ekranams, kaip ir paauglystė, anksčiau ar vėliau praeina, ir galiausiai viskas stoja į savo vietas.

„Kam su vaiku pyktis, kam konfliktuoti? – juokėsi Vytautas. – Dabar visi su telefonais rankose – tiek vaikai, tiek suaugę. Tai kam savo vaikus traumuoti? Kam gadinti tarpusavio santykius, menkinti pasitikėjimą?“

Vytauto žodžiais, abu jo sūnūs nuo mažens buvo „sulipę su ekranais“. Baigė mokyklą, pradėjo studijuoti, susirado darbus – dabar ir mokosi, ir dirba. Dar ir vairavimo kursus lanko, todėl visi vakarai užimti. Ir „ekranų“ problema esą išsisprendė savaime: tam tiesiog nebeliko laiko.

O kai vienas iš sūnų dar ir panelę susirado, esą apskritai pamiršo, kas yra kompiuteriniai žaidimai.

Todėl Vytautas įsitikinęs, kad nieko nereikia dramatizuoti. Informuoti vaikus apie ekranų naudą ir žalą – privaloma, bet draudimus reikėtų pasirinkti tik įvertinus, kaip tie ekranai vaiką veikia. Skirtingi vaikai – skirtingas ir ekranų poveikis. Ir tik kraštutiniu atveju derėtų imtis griežtesnių sprendimų.

Vaikų sveikatos, fizinio aktyvumo ir vaikų saugumo internete stiprinimą, kaip prioritetą, kurio turi siekti visi, yra ne kartą yra įvardijusi ponia Diana Nausėdienė, Prezidento Gitano Nausėdos komanda šiai sričiai irgi skiria daug dėmesio, kaip neatskiriamai šeimos politikos realijai. Šis prioritetas keliamas ir valstybiniu, ir tarptautiniu lygiu.

Ponia Diana Nausėdienė kovo mėnesį dalyvavo Jungtinių Amerikos Valstijų pirmosios ponios Melanijos Trump inicijuotos globalios koalicijos, siekiant vaikų gerovės dirbtinio intelekto amžiuje – per švietimą, inovacijas ir technologijas, kartu siekiant saugesnės skaitmeninės erdvės – susitikime Vašingtone. Lietuva taip pat tapo šios globalios koalicijos dalyve.

Gegužės 26 dieną Prezidento rūmuose buvo organizuota konferencija „Vaikų ir jaunimo apsauga nuo žalos elektroninėje erdvėje“, kur buvo sutelktos skirtingos institucijos – nuo politikos formuotojų iki teisėsaugos ir reguliavimo funkciją atliekančių institucijų; nuo mokyklų, jaunimo, šeimų bendruomenių atstovų iki mokslo, verslo, nevyriausybinių organizacijų atstovų.

Tai kompleksinis šiuolaikinio pasaulio iššūkis, kurį spręsti turime konsolidavę pastangas ir priemones sistemiškai ir kompleksiškai. Turime įvertinti, kokie pavojai jaunimui slypi internete, kaip vykdoma prevencija, kaip keliamas vaikų ir suaugusių sąmoningumas, didinamas skaitmeninis raštingumas, kokios nusikalstamų veikų užkardymo priemonės, kokių teisės aktų pakeitimų reikia.

Norisi pabrėžti, kad gal nebūtina turėti atskirą dokumentą, programą vaikų saugumo internete didinimui, tačiau turime turėti strategiją, taktiką kaip, kas ir ką turime daryti, derinti priemones tarpusavyje. Vaikų saugumo internete sričiai trūksta visaapimančio koordinavimo nacionaliniame strateginiame lygmenyje.

Vaikų probleminio interneto naudojimo (PIN) priežastys įvairios ir daugiasluoksnės. Todėl ir priemonės bei pagalba, užtikrinant vaikų saugumą internete, turi būti įvairialypė. Tėvų pavyzdys, kai jie telefonuose, jų dėmesio trūkumas vaikams ankstyvame ir ankstyvosios paauglystės amžiuje yra ypač svarbus faktorius PIN rizikai, tad laikas kartu, dėmesys vaikams, gyvas bendravimas su draugais yra geriausia prevencija.

Antra, svarbu, kad sudarytume sąlygas, kad vaikas neturėtų laiko ir motyvacijos praleisti internete daug laiko, tad telefonų naudojimo ribojimas mokyklose būtų viena iš priemonių, mažinančių tokias galimybes, kartu ir pagalba tėvams.

Aktyvus popamokinis užimtumas ir jo prieinamumas irgi labai svarbus aspektas.

Vaikų saugumą internete stiprintų ir informacinio raštingumo mokymai tėvams, nes dažnai vaikai šioje srityje turi daugiau žinių nei suaugusieji. Be to, labai svarbios priemonės ir pagalba mūsų vaikams ir tėvams būtų dirbtinio intelekto produktų ir turinio ženklinimas, vizualiniai įspėjimai dėl perteklinio išmaniųjų ekranų naudojimo, dėl socialinių programėlių poveikio sveikatai, realiai veikiantys didesni amžiaus apribojimai socialinių tinklų ar žaidimų naudojimui.