V. Mačiulis apie rinktinės krizę ir M. Balčiūną: „Jeigu būtume laimėję, šiandien visi būtų geri“

Daugiau nei šešis dešimtmečius žurnalistikoje praleidęs Vidas Mačiulis sako, kad sustoti neketina. Šiemet 80-metį minėjęs žurnalistas vasarą atsidūrė ligoninėje, tačiau vos grįžęs tęsė kovą dėl savo laidos „Krepšinio pasaulyje“ ir Medijų rėmimo fondo sprendimą, nebeskirti laidai finansavimo, apskundė teismui.

Pokalbyje V. Mačiulis atsivėrė apie sveikatą, pasikeitusią žurnalistiką ir tinklalaidžių konkurenciją, konfliktą su medijų rėmimo fondu bei šiandieninį Lietuvos krepšinio susiskaldymą. Atskirai jis stojo ginti daug kritikos sulaukiančio asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidento Mindaugo Balčiūno.

– Esu sveikas, gyvas, bet mane vis dar persekioja profesorių žodžiai, kad buvau labai arti išėjimo. Nežinau, kiek buvo likę – valandos ar dienos. Pagrindinė širdies kraujagyslė buvo beveik užsikimšusi, problemų buvo ir su kitomis. Eidamas pas jus Laisvės alėja pagalvojau: galėjau jau Raudondvario kapinėse ilsėtis. Bet likimas nusprendė kitaip.

– Negaliu meluoti, iki tos akimirkos buvau fiziškai stipresnis. Dabar greičiau pavargstu. Bet protiškai – priešingai. Pastaraisiais metais labai daug dirbau ir dirbti vis dar noriu.

Kai mane kas nors kritikuoja ar įžeidžia, aš kaip akumuliatorius per naktį pasikraunu. Mintyse sakau: „Aš jums įrodysiu. Aš padarysiu.“ Toks mano charakteris. Per krepšinio rungtynes iki šiol beveik nesėdžiu – stoviu prie kameros, džiaugiuosi, jaudinuosi. Tas degimas, matyt, ir varo pirmyn.

– Tinklalaidės yra puiku. Bet man jos kartu yra ir konkurentės. Aš visą savaitę galiu galvoti temą ir tik sekmadienį parodyti „Krepšinio pasaulyje“. O dabar kažkas įvyksta – jūs pasikviečiate žmogų į studiją ir po penkiolikos minučių jau galite rodyti. Su senomis technologijomis konkuruoti darosi vis sunkiau.

Džiaugiuosi, kad tiek daug yra informacijos, komentarų, interviu apie krepšinį. Tik šiandien socialiniuose tinkluose tarsi visi jau tapo žurnalistais. Išgirsta vieną dalyką, parašo ir jau skleidžia informaciją.

– Objektyvumo. Man nuo pat jaunystės buvo svarbūs trys „O“: objektyvumas, operatyvumas ir originalumas. Jeigu informaciją greitai, bet objektyviai pateiksi, tavimi patikės. Žurnalistas turi pateikti faktus, o ne nuspręsti už žmogų, kas teisus ir kas ne.

Man patinka žurnalistai, kurie suranda naują temą, sugeba ją kitaip pateikti. Bet kai visi pradeda mušti vieną žmogų, vienas paspiria, kitas dar prideda. Man tai nepriimtina. Gyvenime nėra vien tik juoda arba vien tik balta.

– Gerai, kad žiniasklaida Lietuvoje yra tokia jėga. Ji iškelia klausimus, keičia situaciją šalyje. Bet kai žurnalistų protestais pradeda naudotis politinės partijos, man tai nepriimtina

Legendine laida „Krepšinio pasaulyje“ šiemet negavo Medijų rėmimo fondo finansavimo. V. Mačiulis fondo sprendimą apskundė teismui ir neslepia, kad šią situaciją priėmė itin asmeniškai.

– Aš buvau, esu ir iki paskutinio atodūsio būsiu kovotojas. Kur matau melą, apgaulę ar neteisybę – kovoju. Dabar laukiu teismo.

Aš negavau (finansavimo – aut. past.), o gavo ir tokių, kurių, mano žiniomis, lošimų bendrovės anksčiau nerėmė. Bet dėl to aš nesustosiu. 2027 metams projektą pateiksiu dar kartą. Neduos – nereikia. Bet žinosiu, kad padariau tai, ką galėjau.

– Kai aš pats buvau ankstesnio Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos pirmininkas, tarybos nariai skaitydavo projektus ir matydavo ekspertų vertinimus. Dabar, kiek suprantu, ekspertai nusprendžia, tarybai pateikiama išvada ir viskas. Mano atveju liko 50 balų, o toliau projektas jau nebesvarstomas.

Viena vertus, sakoma, kad žurnalistai neišradingi ir pateikia tas pačias temas. Kita vertus, jeigu pateiksi kitą temą, gali išgirsti, kad ji neatitinka programos tikslų. Man atrodo, kad temas ir problemas turėtų siūlyti patys žurnalistai, o tada jau būtų vertinama, kuris projektas stipresnis.

– Ne, nemačiau. Man gėda ir gaila. Ir, nors kolegos gali pykti, manau, kad prie šito labai prisidėjo ir patys žurnalistai. Užkūrė visą avilį, o dabar visi jame ūžia.

– Be abejo, treneris turi atsakomybės. Bet ar prezidentas meta baudas? Ar prezidentas žaidžia? Man kartais atrodo, kad vos kas nors atsitinka – jau kaltas prezidentas, generalinis sekretorius. Kodėl mes visada norime kažkam nukirsti galvą?

Pavyzdžiui, Marius Grigonis metus nežaidė. Žmogus turi sutartį su klubu. Kas žino, gal grįžęs per pirmas rungtynes vėl gautų traumą ir dar metus nežaistų? Mes nežinome visų aplinkybių, bet labai greitai nusprendžiame, kad kažkas nenori atstovauti Lietuvai.

Krepšinis mus anksčiau vienijo. Sovietmečiu vienijo kova su CSKA, 2003 metais visa Lietuva džiaugėsi Europos čempionais. O dabar per krepšinį vėl pasidalijame – vieni „juodi“, kiti „balti“, vieni už vienus, kiti už kitus. Ir pradedame kovoti tarpusavyje.

– Aš Mindaugą pažįstu nuo 2007 metų, kai jis atėjo dirbti į federaciją prie Vlado Garasto. Garastas buvo Lietuvos krepšinio vėliava, bet daug kasdienio darbo atlikdavo generalinis sekretorius Balčiūnas. Paskui atėjo Arvydas Sabonis – ir vėl daug projektų, sumanymų siūlė bei padėjo įgyvendinti Mindaugas. Aš tai mačiau iš arti.

– Aš galėčiau pasakyti, kodėl vienas ar kitas žmogus kritikuoja, bet pasiliksiu tai sau. Tik priminsiu, kad viskas neprasidėjo nuo Balčiūno. Buvo ir Tomo Pačėso pasisakymai, paskui Kurtinaičio istorija, rinktinės rezultatai. Jeigu būtume laimėję, jeigu Rokas Jokubaitis nebūtų gavęs traumos ir būtume parsivežę medalius, šiandien turbūt ir Balčiūnas būtų geras, ir Kurtinaitis būtų geras.

– Aš jo vietoje neatsistatydinčiau. Lietuvos krepšinio asociacijos prezidentą renka ne visa tauta ir ne sirgaliai tribūnose – jį renka asociacijos nariai. Todėl plakatai ar viešas spaudimas savaime nėra pagrindas pasitraukti.

Pirmiausia išklausyk, išsiaiškink, padėk ant svarstyklių ir tik tada komentuok. Man skaudu, kad krepšinis, kuris ilgus metus buvo Lietuvos tapatybės dalis ir žmones vienijo, dabar tampa dar viena priežastimi kovoti vieniems prieš kitus.

Visą pokalbį su V. Mačiuliu stebėti galite čia.