Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba radęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Liudas Mažylis grįžo į Lietuvą.
Kritiškai faktą, kad tikras aktas rastas ir jį rado iki tol mažai kam pažįstamas politologas, įvertinusiam istorikui Alfredui Bumblauskui L. Mažylis atsakė citata iš Šv. Rašto.
„Ten pasakyta taip: „Tomai, tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę“. Toliau: „Būk nuo šiol tikintis, nebūk netikintis“, – šypsodamasis ištarė L. Mažylis.
Rėžė iškilmingą kalbą
Į oro uostą įžengęs L. Mažylis buvo pasiruošęs kalbą. Papuoštas vainiku, pasveikintas susirinkusiųjų, jis paprašė padalinti būsimą pokalbį į dvi dalis. Pirma, kiek patylėti, o paskui ilgai pasidžiaugti.
Profesorius taip pat pasiūlė pagalvoti, kiek iš 20 žmonių, pasirašiusių aktą, atsimename, koks yra dokumento tekstas. Susirinkusios minios jis klausė, kaip jie mano, ar tie žmonės pyksta, kad taip nedaug atsimenančių juos visus.
„Manau, tai tikrai neišdidūs žmonės, nė vienas jų nepyksta. Ir jų dvasia, man atrodo, čia plevena“, – mintimis dalijosi L. Mažylis.
Jis priminė, kad akte yra žodis Lietuva, bet nėra žodžio laisvė. „Bet jis yra apie laisvę“, – užtikrino L. Mažylis.
„Leiskite man trumpai pafantazuoti, kas bus po 100 metų. Kai tuomet paklaus, ar buvo kada nors Vasario 16-osios aktas dingęs, visi bus seniai pamiršę. Vasario 16-osios aktas niekada nebuvo dingęs. Jis visada buvo“, – didingai rėžė profesorius.
Į Berlyną, kur ir yra Vokietijos diplomatiniai archyvai, jis vyko autobusu, taip pat planavo ir grįžti, tačiau sužinojusi džiugią žinią Vyriausybės kanceliarija nupirko profesoriui lėktuvo bilietus. Penktadienį jis buvo iškilmingai pasitiktas Vilniaus oro uoste.
Žadama, kad mokslininkas taip pat bus pasveikintas Kaune, „Žalgirio“ arenoje, krepšinio varžybų metu.
Nepanoro papasakoti, ko ieškos toliau
Paklaustas, kas paskatino sėsti į autobusą ir važiuoti į Berlyną, jis patikino, kad į priekį vedė jausmas, kad ne viskas padaryta.
„Viena, tai gal turėjo įvykti. Kita, yra stebuklo elementas. Kartais pradedu galvoti, kad ne žmogus suranda daiktą, o daiktas žmogų“, – filosofiškai į situaciją, kurioje atsidūrė, žvelgė L. Mažylis.
Tiesa, jis pripažino, kad nors ūpo netrūko, likus 20 minučių iki tol, kol rado dokumentą, sau jis uždavė vieną klausimą: „Kaip reikės gyventi toliau?“
„Palikim paslapties“, – pasidomėjus, ko ieškos toliau, šyptelėjo L. Mažylis.
Dar turi idėjų tyrimams
Profesorius sutiko, kad rado lobį, tačiau užtikrino, kad liko dar tiek tyrinėti, kad apie tolesnius radinius tikrai išgirsime.
„Į Berlyną ir ne tik“, – kur toliau trauks, mįslingai kalbėjo jis.
Pasidomėjus, kiek jo paieškos kainavo šeimai, L. Mažylis pripažino, kad artimiesiems greičiausiai įkyrėjo nuolatiniu zyzimu, bet labai norėjo patvirtinti, kad kažką daro teisingai.
„Žmonai ir dukrai parašiau: „Ką tik radau aktą“. Dukra rašo: „O tai kuris?“ Tada atsakau: „Visi: lietuviškas, vokiškas ir dar gruodžio 11-osios vokiškas. Jų tiek ir buvo“, – smagia istorija dalijosi profesorius.
Dėkojo jis ir LR ambasados Vokietijoje komandai, ir konkrečiai jos darbuotojui Andrui. Nors su jais jis derino tikslus, ko ieško, L. Mažylis patikino, kad nė vienam nebuvo minčių, kad tai nutiks taip greitai – atrodė, kad laukia ilgas kelias.
„Paskambinu Andriui, sakau: „Reikėtų pranešti spaudai – aš atradau Vasario 16-osios akto originalą“. Andrius sako: „Na, bent nuotrauką parodyk. Ne, gal“. Kai jį įtikinau, buvo labai svarbus indėlis, ambasada padarė spaudimą, kad išneštų dokumentą“, – pasakojo profesorius.
Jo teigimu, šis žingsnis buvo labai reikšmingas, nes ambasadoriui ir jo aplinkai, žurnalistams dokumentas kitą dieną buvo parodytas tik iš toli.
Nenori būti siejamas su pinigine premija
L. Mažylis patikino, kad jam būtų nepaprastai smagu, tūkstančiai žmonių jaustų daug puikių emocijų, jei aktas būtų parvežtas į Lietuvą. Tačiau jis nesiryžo pasidalinti spėjimu, kokia vieta dokumentą rodyti būtų geriausia.
„Mažyliene, aš tau sakiau: „Jei 31 dieną po pietų rasiu, visi sakys, kad tai balandžio 1 dienos pokštas“, – į žmoną juokdamasis kreipėsi profesorius, paklaustas, kiek laiko planavo leisti Vokietijoje.
Tačiau pasidomėjus reikalais dėl premijos, kuri buvo žadama už akto suradimą, jis surimtėjo ir patikino nenorintis būti siejamas su šia tema.
„Jei būtų programų pagrindu, galėčiau patarti, kaip teisingai investuoti pinigus, kad laimėtume istoriniuose tyrimuose kuo daugiau“, – į klausimą, ar tikisi valstybinės premijos, atsakė jis.
Norėjo rasti iki valstybės atkūrimo šimtmečio
DELFI primena, kad VDU Viešojo administravimo katedros profesorius, politologas ir chemikas L. Mažylis iki komandiruotės į Vokietiją perėjo ne vieną Lietuvos archyvą, taip pat dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur, kaip tikėta, galėjęs būti paslėptas akto originalas.
Tai, juokiasi jis, lėmė ir lietinga praėjusių metų vasara, traukusi į bibliotekas. Aktą profesoriui norėjosi rasti artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui.
L. Mažylis pastebėjo, kad ieškant akto kai kurie dalykai iki šiol nebuvo daromi, pradėjo diskutuoti su istorikais, muziejininkais, archyvarais ir pats pasiūlė kažkam važiuoti į Vokietiją. Tačiau čia jis buvo pasiųstas pats.
„Sakau, palaukit, aš politologas, ne istorikas, tačiau man pasakė – ar Vasario 16 ne politika?”, – kalbėjo VDU profesorius.
Dokumentai išsilaikė nuostabiai
Istorikai mano, kad šį dvidešimties signatarų pasirašytą dokumentą prieš 99 metus Vokietijos diplomatams perdavė signataras Jurgis Šaulys. Spėjama, kad tokių nutarimų 1918-ųjų vasario 16-ąją galėjo būti pasirašyta keletas, bet kitų buvimo vieta nėra žinoma.
„Atėjau trečiadienio rytą ir apie 14 val. dienos aptikau. Pradėjau nuo to laikotarpio, kur tikimybė didžiausia, kadangi medžiaga mikrofilmuose – fotografuota į negatyvinę juostelę – patogu žiūrėti“, – apie dokumento aptikimo aplinkybes pasakojo pašnekovas.
Pirmiausia jis juodame fone pamatė baltas raides, o tada reikėjo prašyti ir įtikinti parodyti originalą. Darbuotoja jį parodė. L. Mažylio nuomone, galima sakyti, kad dokumentai per 100 metų išsilaikė nuostabiai.
Bus eksponuojamas Lietuvoje
Lietuvos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai penktadienį sutarė, kad Berlyno archyve rastas Lietuvos nepriklausomybės aktas bus eksponuojamas Lietuvoje, o ateityje bus svarstomos galimybės perduoti dokumentą.
„Sutarėme, kad galėsime dokumento originalą eksponuoti Lietuvoje. Manau, tai labai gera žinia“, – BNS sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius po Briuselyje įvykusio pokalbio su Sigmaru Gabrieliu.
Pasak ministro, šiuo metu kalbama apie laikiną eksponavimą, tačiau datos dar nėra aiškios. L. Linkevičius teigė taip pat paprašęs apsvarstyti galimybes perduoti dokumentą saugoti Lietuvoje ir sulaukęs pažado, kad Vokietija išnagrinės teisines galimybes.
S. Gabrielis L. Linkevičiui penktadienį taip pat perdavė Lietuvos Tarybos nutarimo faksimilę. L. Linkevičius teigė per pokalbį paprašęs įsileisti Lietuvos mokslininkus tyrinėti su nepriklausomybės atkūrimu susijusius dokumentus ir sulaukęs S. Gabrielio pažado tarpininkauti.
L. Mažylis trečiadienį, be Vasario 16-osios akto, taip pat rado ir 1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės paskelbimo aktą, kuriuo buvo numatyta Lietuvos ir Vokietijos sąjunga, būtent šio dokumento pagrindu 1918 m. kovą Berlynas pripažino Lietuvos valstybingumą.
Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės aktą pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje.
Akto originalas buvo perduotas J.Basanavičiui, bet niekuomet nebuvo paviešintas. Apie jo dublikato vietą nežinoma nuo 1940-ųjų, kai Lietuvą okupavo sovietai. Iki tol jis saugotas Prezidentūros archyve Kaune. Žiniasklaidoje prieš kelerius metus buvo spekuliacijų, kad jį gali saugoti tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos giminės.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
