„Dažniausiai į kovą su blogiu kyla jaunimas. Jis atsisako prisitaikyti prie melo, netikrumo, vergystės”, – skaitydamas pranešimą „Lietuvos jaunimo pasipriešinimo sovietinei okupacijai formos 7-9 deš.“ sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis muziejininkas Gintautas Terleckas.
Jo pranešimas gruodžio 5 d. nuskambėjo Vytauto Didžiojo karo muziejuje vykusioje konferencijoje „Laisvės keliu. In memoriam Albinas Kentra 1929–2023”. Renginys buvo skirtas politinio kalinio, visuomenininko A. Kentros mirties metinėms paminėti.
Priešinosi melui ir neteisybei
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis muziejininkas Gintautas Terleckas atkreipė dėmesį, kad pirmaisiais okupacijos dešimtmečiais vykdytas atviras lietuvių genocidas gerokai išretino šviesiausias, drąsiausias Lietuvos jėgas.
„Mokyklose, darbovietėse, prievartinės karinės tarnybos daliniuose, visame viešajame gyvenime skleidžiama ideologija, brukamas rusiškas nacionalizmas trynė patriotinius jausmus. „Nepūsti prieš vėją“ nuostata lėmė visuomeninį pasyvumą, asmenybės dvejinimąsi, moralinių vertybių niveliaciją, politinę nebrandą. Tačiau sąmoningiausia tautos dalis nenorėjo susitaikyti su tokiu likimu. Į Lietuvą grįžo tremtinių šeimos, politiniai kaliniai. Ginkluotą rezistenciją keitė kiti priešinimosi būdai: buvo platinami atsišaukimai, šūkiai, vyko demonstracijos“, – teigė G. Terleckas.
Jaunimas visomis išgalėmis priešinosi melui ir neteisybei.
Sekė 100 tūkstančių agentų
SSRS institucija Valstybės saugumo komitetas (KGB) persekiojo rezistentus, per Lietuvą ritosi susidorojimo bangos: valdžia besipriešinančiuosius režimui priverstinai gydė psichiatrijos ligoninėse, teisė už veltėdžiavimą, svarstė kolektyvuose, metė iš mokyklų ir darboviečių, verbavo tapti KGB agentais.
Pasak G. Terlecko, sovietinės okupacijos metais buvo užregistruota apie 100 tūkst. KGB agentų. Gyvenimas santvarkoje, kur buvo draudžiamas laisvas žodis, kur net laisvos mintys suspenduotos – ne vieno jaunuolio gyvenimą pavertė pragaru: dalis nusižudė, kiti mirė nuo alkoholizmo ar narkotikų, dar kiti aplinkinių, net pačių artimiausių, buvo nubausti ignoravimu.
Maištas prieš sistemą laužė ištisus likimus: daugybė perspektyvių jaunuolių netapo mokslininkais, architektais, išradėjais, rašytojais, muzikantais. „Jie netapo niekuo, nes vienas iš jų principų buvo negyventi mele”, – komentavo G. Terleckas.
Laisvą mintį skatino hipiai, pankai
Vakarų pasaulyje XX a. 7 deš. pabaigoje pūstelėjo nauji vėjai: vyko studentų demonstracijos, kūrėsi politiniai naujosios kairės ir hipių judėjimai. Lietuvoje steigėsi įvairūs kultūriniai judėjimai.
G. Terleckas pažymėjo, kad XX a. 7-8 deš. jaunimo pasipriešinimas vyko dviem pagrindinėmis srovėmis: tylusis pasipriešinimas ir politinė egzistencija. Tylioji srovė reiškėsi šiomis formomis: hipių, pankų, kultūriniais, ekologiniais judėjimais. Laisvą žodį populiarino muzika, menas, literatūra ir net kelionės autostopu.
„Hipių judėjimas SSRS pasiekė 7 deš. Hipiai buvo meilės, taikos, gamtos vaikai. Laisvi – kaip vėjas. Jauni žmonės ieškojo atsvaros gamtoje, nes ji padeda sau nemeluoti, negyventi mele. Išmokta drąsiai, laisvai reikšti mintis, ginti savo tiesą. KGB karininkus tokia jaunimo raiška glumino, erzino. (…) Dalis maištaujančiųjų niekur nedirbo, jiems poezija, kūryba, mąstymas, pats gyvenimas buvo darbas, tokiems valdžia taikė baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį laisvės atėmimą už veltėdžiavimą. Hipiai buvo imami į rekrutus – prievartinę tarnybą sovietinėje armijoje, kurios muštras, nestatutiniai santykiai vedė į fizinio susidorojimo pavojų. Už tai, kad viešoje vietoje pasirodei su ilgais plaukais, platėjančiomis kelnėmis – galėjai būti mėlynųjų milicininkų suimtas, primuštas, plikai nuskustas. Kartą patekus į akiratį, nepaklusniuosius režimas galėjo uždaryti į beprotnamį. Hipiuojančio jaunimo užuovėjomis tapo pastatų laiptinės, sodo nameliai ir kt.”, – sakė G. Terleckas.
XX a. 9 deš. pab. Lietuvos miestų gatvėse pasirodė jaunimas skustais smilkiniais – pankai. Jie piešė ant sienų politinius ženklus, rašė šūkius, sveikino tautiečius su Vasario 16-ąja, šlovino Lietuvos Nepriklausomybę, reikalavo, kad okupantai paliktų Baltijos šalis. Pankų vertybės buvo individualizmas ir laisvė. Jie priešinosi melui, smurtui, beprasmėms prievolėms. Ryškiausi pankai buvo Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas ir Vikintas Šimanskas-Varveklis.
Sostinėje skambėjo lietuviškos pankroko dainos, nemažai jų atliko pankroko grupė „Už Tėvynę“. Žinomas pankas Vikintas Šimanskas-Varveklis su bendražygiais 1991 m. Sausio įvykių dienomis ginkluoti saugojo Lietuvos vėliavą Gedimino bokšte.
Neramūs rokeriai
1961 m. Lietuvą pasiekė naujosios muzikos plokštelės, o 1970 m. balandžio 26 d. Vilniaus „Žirmūnų” restorane įvyko pirmasis Lietuvos roko festivalis. Po koncerto hipsterių minios laukė milicija ir sunkvežimiai pilni kareivių. KGB aktyviausiuosius sulaikė, ištardė ir prigrasino.
1971 m. vasario 20–21 d. Kauno politechnikos instituto Automatikos fakulteto salėje vyko popklubo „Smūtkeliai“ organizuotas jaunimo muzikos festivalis (Kauno „Pop session“). Grandioziniame renginyje dalyvavo žymiausios to meto roko grupės „Mes“, „Nenuoramos“, „Dainiai“, „Gėlės“, „Gintarėliai“, „Raganiai“. Į festivalį hipiai vyko iš įvairiausių pakampių, bet KGB išsodindavo juos iš traukinių ir autobusų, gaudė, kur papuola ir vežė kuo tolyn nuo Kauno.
„Tai buvo panašu į 1972 m. R. Kalantos įvykių repeticiją. Po mėnesio „Smūtkeliai“ buvo uždaryti, vėliau vieną renginio organizatorių Algimantą Šešelgį KGB išsiuntė tarnauti į okupacinę kariuomenę šalia pavojingos SSRS-Kinijos sienos”, – kalbėjo muziejininkas G. Terleckas.
Tačiau gąsdinimai ir bausmės jaunimo nesustabdė, vertybinėmis grįstą misiją jie tęsė toliau.
1971 m. gruodžio 25 d. Vilniaus dailės instituto aktų salėje vyko pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje Andrew Lloyd Weber roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė” premjera. Kitą dieną operos režisierių Kęstutį Antanėlį iš paskaitų išsivežė tardyti. Jis buvo pašalintas iš Vilniaus inžinerinio statybos instituto be teisės tęsti mokslus aukštojoje mokykloje. Pasak muziejininko, prasidėjus „perestroikai” roko grupės įsiveržė į viešumą, jų dainų tekstai vis drąsėjo ir telkė jaunimą maištui.
Pasitelkė pantomimą, „traukė į kelią“
XX a. 7 deš. dalis menininkų provokavo tautiečius ideologinei laisvamanybei. Kauno dramos ir Kauno muzikiniame teatruose suburta Modrio Tenisono pantomimos teatro grupė pakerėjo vietos hipius, pantomima pasklido studentų diskotekose. M. Tenisono mokinys ir bičiulis Natanas Gitkindas audrino publiką rankomis stumdydamas salės pertvaras, tarsi bandydamas nugriauti Berlyno sieną.
Vilniaus „Žibutėje“ ir kitose kavinėse rinkosi kūrybinė studentija, vyresni menininkai, bohema, paprastas jaunimas. Jie keitėsi nuomonėmis, idėjomis, poezijos tekstais.
„Laisvėjančios minties erdvėse nuolat nardė KGB agentai. Jie sekė, verbavo, laužė maištininkų likimus. Po 1972 m. Romo Kalantos susideginimo įvykių „Neringos“ restoranas buvo prikištas mikrofoninių blakių“, – pažymėjo muziejininkas.
1972 m. Lietuvoje pasirodė į lietuvių kalbą išverstas amerikiečių rašytojo, bytniko Džeko Keruako romanas „Kelyje“. Knyga tapo hipių, laisvai mąstančių jaunuolių biblija.
„Jausdamiesi kelio herojais, jaunuoliai leisdavosi į keliones, kur akys mato. „Tranzuodamas“ žmogus kuriam laikui nusigręždavo nuo sistemos taisyklių ir priekabių, palikdavo jas pakely su tolstančiais pastatais ir medžiais. „Nesirūpink, neieškok, aš išvažiuoju!“ – tėvams rašydavo hipiai. Jie keliaudavo į hipių susibūrimus, roko festivalius, apsistodavo hipių komunose, bohemos vietose, rezistentų butuose, stačiatikių ir budistų vienuolynuose“, – teigė G. Terleckas.
„Tranzavimas“ vykdavo pakelėse sustabdytais automobiliais, kartais keleiviniais ar net prekiniais traukiniais, kuriais dažniausiai keliauta be bilietų.
