Nedarbo draudimas turi ne tik saugoti, bet ir skatinti grįžti į darbą

Tokios pozicijos laikosi Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), atkreipdama dėmesį į tai, kad prasidėjus vasaros atostogų sezonui, daliai įmonių šis laikotarpis tampa ne poilsio, o dar didesnio darbuotojų trūkumo metu.

LPK pastaruoju metu sulaukia vis daugiau signalų iš skirtingų šalies regionų, kad dalis darbuotojų savo iniciatyva trumpam pasitraukia iš darbo rinkos, registruojasi Užimtumo tarnyboje, gauna nedarbo išmoką, o po kelių mėnesių vėl grįžta dirbti.

„Įmonės kalba ne apie pavienį darbuotoją ar vieną konkretų atvejį, – jos pastebi pasikartojančią tendenciją, kuri apsunkina darbo organizavimą, gamybos planavimą ir didina darbuotojų trūkumo problemą. Būtent todėl manome, kad šį klausimą reikia vertinti remiantis duomenimis, o ne prielaidomis“, – sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistė dr. Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė.

Tarptautiniai duomenys rodo, kad ši tema nėra vien teorinė. Eurostato duomenimis, 2024 m. Lietuvos nedarbo spąstų rodiklis siekė 102,2 proc. ir jau ketverius metus iš eilės buvo aukščiausias visoje Europos Sąjungoje. ES vidurkis tuo metu sudarė 74,4 proc., Latvijoje rodiklis siekė 83,8 proc., Estijoje – 70,8 proc., o Lenkijoje – 60,8 proc.

Nedarbo spąstų rodiklis parodo, kokią dalį potencialių darbo pajamų žmogus praranda dėl sumažėjusių išmokų ir padidėjusių mokesčių pradėjęs dirbti. Kai rodiklis viršija 100 proc., tam tikrais atvejais grįžus į darbą disponuojamosios pajamos gali net sumažėti. Tai reiškia, kad sistema ne visada sukuria pakankamą finansinę paskatą greitai grįžti į darbo rinką, ypač, mažesnį darbo užmokestį gaunantiems žmonėms.

Tuo pat metu Lietuvoje darbo vietų netrūksta. Per pastaruosius penkerius metus laisvų darbo vietų skaičius išaugo 57 proc. ir 2025 m. pasiekė beveik 32 tūkst. Ši situacija atskleidžia aiškų darbo rinkos paradoksą: įmonės susiduria su darbuotojų trūkumu, tačiau dalis darbo jėgos išlieka už darbo rinkos ribų, net ir esant realioms įsidarbinimo galimybėms.

Lietuva šiandien konkuruoja ne tik dėl investicijų ar naujų darbo vietų, bet vis labiau ir dėl darbuotojų, – pažymi LPK, šiemet iškėlusi ambiciją Lietuvai pavyti Suomiją pagal ekonomikos konkurencingumą ir gyventojų kuriamą pridėtinę vertę. Siekis iki 2035 metų pavyti Suomiją pagal BVP vienam gyventojui yra LPK ilgalaikės ekonomikos augimo krypties ašis. Siekiama sutelkti verslo, valdžios ir visuomenės pastangas ties vienu aiškiu matu – nuosekliu artėjimu prie Šiaurės Europos gerovės lygio, kurį lemia produktyvumas, inovacijos ir aukštos pridėtinės vertės eksportas.

Neužtenka vien investicijų į technologijas ar inovacijas – būtina užtikrinti, kad darbo rinkos ir socialinės apsaugos sistema sudarytų paskatas kuo didesniam gyventojų dalyvavimui darbo rinkoje. Todėl kiekvienas viešosios politikos sprendimas turi būti vertinamas ir pagal jo poveikį darbo jėgos pasiūlai, įmonių galimybėms augti bei Lietuvos ekonomikos produktyvumui.

„Kuo aukštesnio produktyvumo ekonomiką siekiame kurti, tuo svarbiau, kad skirtingos viešosios politikos sritys veiktų ta pačia kryptimi. Darbo rinka, socialinis draudimas, švietimas ar mokesčių sistema neturėtų būti vertinami atskirai, – visi šie sprendimai prisideda prie to, kaip efektyviai galime kurti tvarią Lietuvos ekonomiką“, – sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistė dr. Ž. Simonaitytė-Vasiliauskienė.

LPK pabrėžia, kad nedarbo draudimas yra būtina socialinės apsaugos sistemos dalis. Jo paskirtis – suteikti finansinį saugumą žmogui netikėtai praradus darbą, ir padėti jam pereinamuoju laikotarpiu kuo greičiau sugrįžti į užimtumą.

Todėl diskusija neturėtų būti nukreipta prieš darbuotojus ar socialines garantijas. Esminis klausimas yra, ar dabartinis modelis tinkamai suderina dvi funkcijas – apsaugą netekus darbo ir paskatą aktyviai grįžti į darbo rinką. Jeigu tam tikrais atvejais trumpalaikis nedarbas tampa ekonomiškai patrauklesnis už darbo tęsimą, tai yra ne pavienių žmonių, o sistemos konstrukcijos klausimas.

Šis aspektas ypač svarbus po 2026 m. liepos 1 d. įsigaliojusių nedarbo draudimo pakeitimų. Vien stažo reikalavimo sugriežtinimas nebūtinai užkerta kelią pasikartojančiam modeliui, kai žmogus didžiąją metų dalį dirba, o keliems mėnesiams savanoriškai pasitraukia iš darbo rinkos. Todėl svarbu vertinti ne tik formalią teisę į išmoką, bet ir realų sistemos poveikį žmonių elgsenai.

LPK pranešė siūlanti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, „Sodrai“ bei Užimtumo tarnybai atlikti išsamią tarpinstitucinę analizę, kuri leistų objektyviai įvertinti pasikartojančio trumpalaikio nedarbo mastą ir pobūdį. Analizė turėtų parodyti, kiek žmonių pakartotinai registruojasi Užimtumo tarnyboje tuo pačiu metų laiku, kiek jų gauna nedarbo išmoką ir po kiek laiko grįžta į darbo rinką. Taip pat svarbu įvertinti, ar šie asmenys grįžta pas tą patį darbdavį arba į tą patį sektorių, kuriuose regionuose ir ekonominės veiklos srityse toks modelis pasitaiko dažniausiai, bei kaip situaciją keičia nuo 2026 m. liepos 1 d. įsigalioję pakeitimai.

Tokie duomenys leistų atskirti natūralų sezoninį nedarbą nuo pasikartojančio savanoriško pasitraukimo iš darbo rinkos ir įvertinti realų poveikį valstybės finansams, darbo jėgos pasiūlai bei įmonių veiklos organizavimui.

Gavus objektyvius duomenis, šį klausimą būtų tikslinga svarstyti socialinių partnerių, Trišalės tarybos ir Vyriausybės lygmeniu. Jeigu analizė patvirtintų, kad tam tikruose regionuose ar sektoriuose susiformavo pasikartojantis trumpalaikio pasitraukimo iš darbo rinkos modelis, reikėtų vertinti galimus nedarbo draudimo sistemos patobulinimus.