Musulmonai prie Kauno mečetės / M. Patašiaus nuotr.
Musulmonai prie Kauno mečetės / Musulmonai prie Kauno mečetės / M. Patašiaus nuotr.

Šalin rankas nuo mečetės!

Dešinieji politikai ne pirmą mėnesį bando įtikinti, kad jei ne dabar gyvename, tai tuoj gyvensime Šariato teisėje. „Rimtos“ grėsmės reikalauja ir ryžtingų sprendimų, tad „pabėgėlių antplūdį“ jie ketina stabdyti neteisėtomis ir nedemokratiškomis priemonėmis.
Prieš porą mėnesių Kauno mečetė savo „Facebook“ puslapyje paskelbė, kad dėl augančio tikinčiųjų skaičiaus musulmonai nebetelpa mečetėje. Įraše mečetės atstovai kvietė ieškoti dialogo – ne reikalavo, ne prašė, ne vertė. Bet nepaisant pasirinktų žodžių, Seimo narys ir „Nacionalinio susivienijimo“ pirmininkas Vytautas Sinica paskelbė, kad jokios kitos mečetės nereikia, reikia stabdyti pabėgėlių antplūdį. Labai normali reakcija į paprastą kvietimą prisidėti sprendžiant problemą – vėlgi, Kauno mečetės įraše nebuvo reikalaujama viešais pinigais statyti antrą mečetę ar kažkas panašaus.
Jokiu būdu nenoriu išskirti tik V. Sinicos. Nors dalis savivaldybių tik ruošiasi kitų metų savivaldybių tarybų ir merų rinkimams, Vilniaus meras Valdas Benkunskas savo rinkiminę kampaniją pradėjo itin anksti, trimituodamas augančiais imigrantų skaičiais ir neva rimtais pavojais lietuvių kalbai. Akademikai jau anksčiau buvo išanalizavę savotiškus mero teiginius – pavyzdžiui, meras „remdamasis tyrimais“ pareiškė, kad jeigu 10 proc. gyventojų yra užsieniečiai, gali pradėti formuotis getai. Tik vėliau savivaldybė jokių specifinių tyrimų nurodyti negalėjo, nes jie neegzistuoja.
Žurnalistų paklaustas, jis dar pasakė, kad statybas leidžiančio dokumento (SLD) naujos mečetės statybai jis neišduotų.
Gerbiamasis meras tikriausiai pamiršo Lietuvos Konstitucijos 26 straipsnį – straipsnyje nurodoma, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, viešai ar privačiai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Taip, šiame straipsnyje nėra nė žodžio apie maldos namus, tačiau visiškai akivaizdu, jog iš noro atlikti religines apeigas ar/ir praktikuoti tikėjimą kyla ir poreikis maldos namams.
Kodėl V. Benkunskui atrodo, jog politikai turi teisę spręsti, kokie maldos namai iškils? Privačiame sklype savininkai gali statyti statinius, jei tai leidžia teritorijų planavimo dokumentai ir galiojantys teisės aktai – savivaldybė neturi jokios teisės vilkinti procesų. Ir jei savivaldybė, vedama savo siaurų interesų, nenori išduoti SLD, tuomet aiškintis teks teisme.
Sunku pasakyti, kodėl V. Benkunskas taip tvirtai įsikabinęs islamofobijos kortą. Žinoma, Vilniaus miesto mero rinkimai yra kur kas konkurencingesni nei Kauno – pastarieji treji rinkimai baigėsi antrame ture, matyt, V. Benkunskas supranta, jog jo gali neišgelbėti net ir buvimo valdžioje korta. Žinia, jog, kitaip nei Seimo nariai, kartą išrinkti merai pakankamai dažnai yra perrenkami – 2023 m. maždaug du trečdaliai merų, siekusių dar vienos kadencijos, buvo perrinkti.
Galimas ir kitas paaiškinimas – provincialumas. Jo sostinės merui tikrai netrūksta – be kovos prieš imigrantus, prieš tai dar buvo kovojama prieš grafiti piešėjus (savivaldybė netgi nusamdė privatų detektyvą), nors jokio kito didžiojo miesto meras niekada nesugalvotų tokios nesąmonės – atvirkščiai, didžiosios Europos sostinės siekia gatvės menininkus prisijaukinti.
Valdas Benkunskas / ELTOS nuotr.
Valdas Benkunskas / ELTOS nuotr.
Panašių atvejų turime ir Kaune, tiesa, nesusijusių su musulmonų bendruomene. Kolega Birutė Mačienė jau metus laiko gilinasi, kodėl gi Vytauto parko pakraštyje esančiam pastatui niekaip neišduodamas statybų leidimas – savivaldybei ne kartą pralaimėjus teisme, galiausiai pereita prie mediacijos proceso ir kitą savaitę savivaldybės taryboje turėtų būti tvirtinama taikos sutartis.
Ar tikrai V. Benkunskas nori sekti Kauno miesto savivaldybės pėdsakais ir beprasmiškai taškyti miestelėnų pinigus byloms, kurių laimėti savivaldybė neturi jokių šansų?
Bučiuokimės kapinėse?
Įtampą dar padidino kitas, prieš porą savaičių Kauno mečetės „Facebook“ puslapyje pasirodęs Kauno mečetės įrašas, kuriame puslapio administratoriai ragino susilaikyti nuo per didelio intymumo demonstravimo mečetės teritorijoje.
Galiu suprasti, kodėl šis įrašas sulaukė prieštaringų reakcijų. Jį perskaičius, man tikrai pasirodė, kad rašoma apie kokį nutikusį incidentą, tačiau kas konkrečiai nutiko, įraše nebuvo įvardyta. Kadangi konkreti situacija nebuvo įvardyta, dalis gyventojų galėjo įrašą interpretuoti kaip pamokslaujantį bendro pobūdžio pamokymą miestelėnams.
Vėliau naujienų agentūra ELTA, pakalbinusi Kauno mečetės atstovus, paskelbė, jog visgi įrašas buvo reakcija į nemalonų incidentą – esą mečetės teritorijoje pora lytiškai santykiavo. Nenustebčiau, jei taip ir buvo – dirbdamas naujienų portale pats esu ne kartą sulaukęs skaitytojų laiškų apie asmenis, kurie viešojoje erdvėje tenkino lytinę aistrą ar santykiavo. Tik dėl suprantamų priežasčių, didžioji dalis tokios medžiagos keliauja į šiukšlių dėžę.
Viešojoje erdvėje pasipylė trolinimo akcijos. Štai ir Mečetės puslapyje pasipylė komentarai apie bučinius, kvietimai apsilankyti LGBT bendruomenei ir panašiai.
Pastarieji komentarai mane pribloškė bukumu ir hipokritiškumu – apie 74 proc. Lietuvos gyventojų yra katalikai, o oficialus bažnyčios požiūris homoseksualių asmenų atžvilgiu nesiskiria nuo šiitų ar sunitų mokymų. Be to, daugelis gyventojų vis dar pasisako prieš tos pačios lyties partnerystę, kurios Seimas neįteisina jau dvidešimt metų – tos pačios lyties poroms santykius tenka įteisinti per teismą.
(Ne)gerbiamas V. Sinica pats nuolatos komunikuoja apie „seksualinės revoliucijos“ ir „genderizmo“ pavojus, bet kai tik prispaudžia situacija, staiga tampa didžiausiu seksualinės laisvės šalininku. Give me a break!
Savotiška įvykių kulminacija galima vadinti liepos 6 d. įvykusią bučinių „akciją“. Organizatoriai (tarp kurių buvo ir Kauno konservatorių) kvietė bučiuotis Ramybės parke, minint tarptautinę bučinių dieną. Ir nors organizatoriai žurnalistams tikino, jog iš musulmonų jie nesityčioja, kažkodėl musulmonų bendruomenė šioje „akcijoje“ nedalyvavo ir net neaišku, ar buvo pakviesta. Iš dalyvių lūpų nuskambėjo epiniai palyginimai – štai jeigu jie lankytųsi musulmoniškame krašte, jie gerbtų tos šalies tradicijas ir papročius. Tik akcijos iniciatoriai, panašu, nesupranta, jog islamas nėra tolygus imigrantams, bet kuris lietuvis gali atsiversti į islamą, kaip ir atsiverčia į hinduizmą, budizmą ir t.t.
Žinantiems Ramybės parko istoriją, „akcija“ galėjo pasirodyti dar kvailesnė – juk teritorija, kurioje šiandien yra Ramybės parkas, XVIII a. pabaigoje buvo skirta miesto kapinėms, kapinės sovietmečiu buvo sunaikintos. Ar pagarba mirusiems nėra konservatizmo vertybė?
Kankinimai, kurie niekam nerūpėjo
Pabaigai norėčiau aptarti, kokias gi pasekmes gali turėti šie nesutarimai tarp musulmonų bendruomenės, dalies įsitraukusių gyventojų ir, žinoma, priešiškai nusiteikusių politikų.
Ne, aš neteigsiu, kad tuoj ištiks fizinis susidorojimas, pogromai ir panašiai. Nepaisant vienetinių neapykantos atvejų, Lietuva yra pakankamai saugi šalis. Nors ir bandoma kartais virpinti orą, neva Lietuvą yra apėmęs kažkoks klaikus antisemitizmas, o Remigijaus Žemaitaičio paskatinta liaudis tuoj pogromus padarys.
Visgi kol internautai lieja emocijas, realiame pasaulyje Lietuvos valstybė pralaimi. Šį (jau trečią) kartą – Europos žmogaus teisių teisme (EŽTT). Kaip rašė 15min, Lietuva pralaimėjo bylą EŽTT, nes terorizmu įtartas Saudo Arabijos pilietis Abdas Al Rahimas Husseinas Al Nashiri 2005-2006 m. buvo neteisėtai kalinamas Lietuvoje veikusiame CŽV kalėjime.
Ankstesnėse bylose Lietuva bandė Strasbūrą įtikinti, kad kalėjimo Lietuvoje net nebuvo. Tačiau šį kartą ginčyti kalėjimo egzistavimo nebandė, taip netiesiogiai pripažįstant ankstesnius nusikaltimus.
Taip pat iš ankstesnių bylų žinoma, jog sulaikytieji kalėjime buvo kankinami. Ir štai kyla klausimas – kokia gi buvo Lietuvos politikų reakcija? Jokios, 15min straipsnis pakabojo portale, naujienų agentūros išplatino sutrumpintą versiją, viskas tuo ir pasibaigė. Taigi, Kauno mečetės feisbuko įrašai politikų dėmesį patraukia, suorganizuojamos kvailokos akcijos. O štai pralaimėjimas tarptautiniame teisme – nieko labai baisaus. Žinant visas aplinkybes, belieka paklausti – kas mums atsitiko? Kodėl didesniu prioritetu laikome prastai suformuluotus feisbuko įrašus, o ne žmonių kankinimą?
Aleksandras Znamerovskis yra portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistas, rašantis verslo ir NT bei politikos aktualijų tematika.

Rekomenduojami video

Populiariausi straipsniai

Loading