Hip-hopo grupės dainos žodžius perfrazuoju neatsitiktinai. Darbuojuosi visai netoli Laisvės alėjos ir, kai darbovietės valgyklėlė atostogauja, susidūriau su klausimu-problemyte, kur pavalgyti šioje miesto dalyje. Iš karto prisipažinsiu, kad lįsti į „Akropolį“ bent jau vasaros metu visiškai nesinori, todėl nusprendžiau pasidairyti patrauklių skrandžiui ir piniginei vietų centrinėje Kauno gatvėje, o tiksliau jos dalyje nuo šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos)bažnyčios (Soboro) iki Mickevičiaus gatvės, nes pietums turiu valandą, o keliaujant pėsčiomis iš Miško gatvės ši zona yra optimaliausia.
Keliauju Gedimino gatve ir čia iš karto mane pasitinka pora kavinukių, siūlančių dienos pietus. Pirmojoje esu pietavęs dar pavasarį ir maisto skonis manęs čia nesužavėjo. Nors matyt nebrangūs ir šiek tiek naminį maistą primenantys patiekalai pritraukia lankytojų iš aplinkinių įstaigų (nemanau, kad kas specialiai važiuoja į šią miesto dalį pietauti) ir pietų metu čia būna pilna žmonių. Patalpa labai maža todėl grūstis dėl pusėtino maisto tikrai nėra pats smagiausias užsiėmimas.
Keliauju toliau. Toliau – kavinukė (beje, taip ir vadinasi – „Kavinukė“), kuri visai neseniai ant šaligatvio pasistatė porą mažų staliukų ir taip matyt bando konkuruoti su mano jau anksčiau minėta maitinimo įstaiga. Dienos pietūs čia kainuoja iki 10 Litų, patiekalai „lietuviški“, nes čia ir plokštainis, ir cepelinai, bet džiugina tai, kad galima rinktis net iš kelių variantų. Taip pat – imti pusę porcijos, o ir papietauti, anot padavėjos, galima iki pat 17 valandos. Nesu ten pietavęs, bet planuose ši vieta yra.
Einant link Laisvės alėjos jau iš tolo galima užuosti tai, ką įprasta vadinti kinų virtuve. Čia kompleksiniai pietūs iki 15 valandos (padavėja sakė, Mickevičiaus gatvėje įsikūręs tas pats restoranas siūlo tokius patiekalus visą dieną). Sąrašas ilgas, kaina be vieno cento 13 Lt. Aišku atskirai teks pirkti gėrimą. Teko pastebėti, jog nemažai klientų maistą užsisako išsinešti. Kokia to priežastis? Gali būti nelabai jaukus interjeras, o gal tiesiog jie neturi laiko ir valgo savo darbo vietose. Jei patinka toks maistas – porcijos nemažos, kaina, manau, normali, kokybė… „Kinietiška“ ;).
Jei jau paminėjau Mickevičiaus gatvę, tai čia priešais kinų restoraną stūkso Karininkų ramovė ir ten įsikūręs „restoranas“ „Milano“. Pirmas žodis kabutėmis pasidabino todėl, jog man ten tokia valgyklėlė tik kad aplinka kiek pagražinta, o ir prie durų pasitinka, pasodina. Čia aš maistą renkuosi dvejopai – jei noriu picos, iš picų meniu, o jei kažko kito – iš atskiro lapo, kuris būna ne prie bendro meniu (siūlomiausi patiekalai, o tai reiškia ir greičiausiai patiekiami). Tai ir dienos sriuba, ir vištiena kelių rūšių ir šašlykas, makaronai. Čia žmonių irgi visad būna, bet man toks jausmas, kad jie čia kaip ir aš – „iš bėdos“. Nes būna, kad jau baigiasi pietų pertrauka, o pavalgyti reikia.
Grįžkim arčiau Soboro. Čia dar yra dvi vietos, kuriose teko visai neseniai lankytis. Pirmoji ragina prisiminti lietuviškų patiekalų skonį ir kaip ją pavadinau savo „foursquare“ žinutėje – „lietuviška valgykla…“ Žmonių pietų metu čia netrūksta, o tai tik parodo, jog vietų pavalgyti šioje miesto zonoje nėra gausu. Na, nebent visi čia itin dideli patriotai ir tas „lietuviškumas“ jiems neleidžia eiti kitur. ir aš ten buvau… Be alaus, be midaus ir todėl kitą dieną ėjau kitur.
Tas kitur buvo vadinamoji koldūninė šalia mano buvusios (kita prasme maitinusios) alma mater Gedimino gatvėje. Mes ten gurkšnojom alų laukdami magistrinių darbų įvertinimų. Šį kartą dienos pietūs ir jie… pritrūkau žodžių, nes pasakydamas, kad jie tiesiog tipiški ir nieko neišsiskiriantys, pasirodysiu berods išpuikėliu, kuris nežino ko nori . Arba tokiu, kuris pirmiausiai užeina į kinų restoraną ir paskui visur tik ir ieško glutamatų savo skonio receptoriams patenkinti. Tad nesiskųsiu ir paliksiu teisę rinktis. Gali visai būti, kad koldūnai čia neblogi, nes bent jau meniu jų pateikiama gausiai, bet aš jų tiesiog nemėgstu . Kaina berods normali, o ir pusę porcijos galima imti.
Kad jau prisiminiau studijų laikus, tai paminėsiu dar vieną vietą, į kurią su bendramoksliais nuolat užeidavom ir kuri nors ir buvo visiška „skylė“, bet visiems ten apsilankiusiems kelia tik gerus prisiminimus. Tai „Žvaigždžių kiemelis“. Legenda, o ne kavinė, kur ir alus buvo begėdiškai pigus, o ir maistas anuomet toks puikus atrodydavo, kad net ir paskaitas kai kurias nukonkuruodavo pasisėdėjimai tam pusiau bute, pusiau kavinėje . Beje girdėjau gandą, kad kažkur Mickevičiaus gatvėje „Žvaigždžių kiemelio“ savininko sūnus atidarė užeigą kodiniu pavadinimu „33“ („trim trys“) (galima užuomina į namo numerį). Reiks patikrinti, o, jei kas tikrinot – papasakokit. Kaip ir apie kitas vietas šioje miesto dalyje. Galite netgi pabandyti įrodyti, kad „Akropolyje“ yra puikių vietų pavalgyti, bet norėtųsi argumentų.
Alaus galima išgerti būdavo smagu kavinėje „Keturi metų laikai“, „Kultūra“ nėra labai toli ir tam tinka, o pavalgyti dar yra tekę valgykloje, kuri yra prieš Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir tikroje valgykloje, kuri yra prie pat minėtųjų „Lietuviškų patiekalų“ (jos meniu matote aukščiau pateiktame paveikslėlyje kairėje, o dešinėje – šalia įsikūrusios maitinimo įstaigos „Lūžtanti banga“ meniu). Čia jau klasika ir tam reikia nusiteikti. Dar galima keliauti Laisvės alėja link Vytauto prospekto ir čia yra kavinė „Retro“, tačiau čia tik arbata vaišinausi ir tai buvo labai seniai. O va kiek tolėliau yra greiti suši (sako, kad labai populiarus maistas Kaune), kuriais irgi karts nuo karto papiktnaudžiauju, bet tai jau greitas maistas, o juk iš tiktųjų tai mes niekur neskubam ar ne? 🙂
Skanaus pietaujantiems, sėkmės atostogaujantiems. Keliauju pietų.
Įrašo ir foto autorius – kaunietis Ignas Šalnaitis.
Kviečiame ir kitus bendruomenės narius dalintis savo pastebėjimais apie gyvenimą Kaune. Tekstus siųskite [email protected] arba talpinkite portalo dalyje „Paskelbti naujieną„.
