Šilainių mikrorajone viena iš nykių ir niekam neįdomių elektros transformatorinių pavirto langu į fantastišką šalį – užsisvajojęs vaikas, rodosi, tuoj šoks ant vienaragio ir nulėks link pašvaistės. Eskizo autorius Vytenis Jakas tarė kelis žodžius apie šio kūrinio idėją, įgyvendinimą ir gatvės meno kultūrą.
[galerija kiek=”4″]
Suvienijo jėgas
Piešinio Baltų pr. 125 namo kieme, šalia Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos pradinių klasių pastato, bendraautoriais tapo eskizą sukūręs V. Jakas ir darbą atlikusios Goda Skėrytė su Ieva Voroneckaite.
Patį projektą, vyro teigimu, kuravo G. Skėrytė: „Aš su vienaragiu prisidėjau kaip menininkas, galvojau, padarysiu ką nors šiuolaikiško. Juolab, kad tai didelė menininkų bendruomenė – mano dalyvavimas turėjo būti šioks toks siurprizas, visgi, išėjo, kad neturėjau laiko realizuoti pats, tuo metu vykdžiau kelis projektus.“
V. Jakas džiaugėsi, kad atsirado bendraminčių, gatvės menininkų, kurie geranoriškai ėmėsi iniciatyvos ir eskizą realizavo ant sienos – tai, anot jo, buvo nuostabu.
Kaip pasakojo menininkas, G. Skėrytė per festivalį NYKOKA parašė projektą Šilainių aplinkos, daugiabučių kvartalų, gaivinimui. Transformatorinės pasirinktos, kadangi joms lengviausia gauti leidimus. Šie pastatai priklauso vienam savininkui, nereikia eiti per 100 butų. „Transformatorinę valdanti organizacija neprieštaravo – aišku, kūriniai nugulė ne ant visų objektų, kaip Goda įsivaizdavo pavasarį, bet vienas kitas atsirado“, – sakė V. Jakas.
Piešinys vaikams
Piešinys atsirado visai neseniai, bet sulaukė gerų atsiliepimų – žmonės džiaugėsi spalvų ir fantazijos krisleliu daugiabučių pilkumos jūroje. „Mergaitės gerai padirbėjo. Šis kūrinys buvo taikomas prie vietos, kurioje atsirado – šalia transformatorinės yra pradinė mokykla – jis ir yra skirtas vaikams. Sienos su personažais kaip tik atsigręžtos į įstaigą, jos gerai matomos pro mokyklos langus“, – aiškino pašnekovas.
Dėl to ir motyvas pasakiškas, neįpareigojantis – rodomas berniukas, svajojantis apie vienaragį. Ar būti šiuo fantastiniu gyvūnu, ar nulėkti kartu su juo – kiekvienas gali interpretuoti savaip. „Jeigu, visgi, atsirastų labai prieštaraujančių, galima pakeisti kitu piešiniu – tai ne problema. Svarbu, kad mokykloje besimokantiems vaikiukams patiktų“, – teigė V. Jakas.
Laikinumas – miesto kūrinių realybė
Vykdant šią veiklą stengtasi gerbti rajone gyvenančių žmonių, menininkų įpročius, tradicijas. „Nesiveržiame beatodairiškai į tą erdvę. Tiesiog, daugiausia tariamasi su aplinkinių namų gyventojais, atitinkamai praleidžiančiais daugiausia laiko šioje įmenintoje erdvėje. Jeigu rastųsi žmonių, kuriems šis legalus gatvės menas pasirodytų nepriimtinas, jį užpurkštų – tokia jau viešai mieste pateikiamų kūrinių realybė“, – aiškino V. Jakas.
Jo paties kūrinių sugadintas ne vienas: „Nupiešiau Čarlį Čapliną – kažkas, atėjęs su vinimi, visą jį išdraskė… Su tokiais veiksmais esu susitaikęs. Kita vertus, jie parodo mūsų bendrą kultūrą. Visiems menininkams vertėtų nuvažiuoti pasižiūrėti, kiek Berlyne yra meno gatvėje ir kaip kūrėjai toleruoja kitus“, – patarė pašnekovas.
Aišku, visko būna ir ten, bet masiškai žiūrint, gerbiamas kito autoriaus tagas ar kitokio tipo kūrinys. O jei kažkas ir užpaišoma, tai ne taip pastebima, nes gatvės meno ten daug, o pas mus – vienas kitas kūrinys, ir tie susilaukia kritikos. V. Jako manymu, kai jų bus daugiau, gatvės meno atsiradimo ir pranykimo kultūra taps savaime suprantama – stipriai prisirišti neverta, tai, šiaip ar taip, yra laikinas objektas.
