Artėjant rugsėjo mėnesiui, įvairiuose internetiniuose forumuose netyla diskusijos apie atžalų paruošimą mokslams, pirmuosius metus darželyje bei pedagogus, kuriems tėvai ir patiki savo mažuosius. Vienoje diskusijoje mama Daiva pasipiktinusi rašė: „Nenoriu, kad mano vaiką mokytų vyras auklėtojas“. Tiesa, iki šiol mūsų šalyje įprasta, kad auklėtojomis darželyje dažniausiai pasirenka būti moterys. Dailės ir darbelių amato pačius mažiausius darželyje mokantis kaunietis Paulius Šliaužys įsitikinęs, kad stereotipas, jog vyras prasčiau pasirūpins vaikais – nesąmonė, o užsienyje išvysti vyriškį, dirbantį auklėtoju – visiškai įprasta.
Mokytoju tapti neplanavo
Paulius Šliaužys šiuo metu dirba meninio ugdymo mokytoju Kauno lopšelyje–darželyje „Spindulys“. Vyras laisvalaikiu piešia žmonių portretus, domisi fotografija, informacinėmis technologijomis ir medžio darbais.
„Esu baigęs Vilijampolės vidurinę mokyklą. Jaunystėje keletą metų lankiau dailės mokyklą, o vėliau likimas susiklostė taip, kad įstojau į Kauno kolegiją. Čia mokiausi ir sėkmingai baigiau dailės pedagogikos specialybę ir medžio specializaciją. Jau studijų metais dailininku dirbau Kauno botanikos sode“, – pasakoja pašnekovas.
Specialistas prisipažįsta, kad pedagogo mokslai, kurie šiuo metu užima labai svarbią gyvenimo dalį, buvo tikras atsitiktinumas. Kadangi jis domėjosi piešimu, pats likimas susidėjo taip, kad pavyko įstoti į dailės pedagogikos mokslus.
„Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mokysiu vaikus. Visada bijojau mokytojų ir mokslų, nemaniau, kad tam turiu gebėjimų. Tik po studijų praėjus bene 10 metų išdrįsau žengti šiuo keliu. Pedagogo darbo ieškojau tikėdamasis, kad atrasiu save. Taip ir nutiko“, – pasakoja jis.
P. Šliaužys ėmė ieškoti mokytojo darbo paskatintas grupiokės, kuri pati buvo įkūrusi dailės studiją. Būtent ji padrąsino specialistą ir įtikino, kad nėra neįmanomų dalykų.
Patinka moteriškas kolektyvas
Dailės ir darbelių mokytojas darželyje vaikus ugdo antri metai. Jis atviras – pasitaiko ir sunkumų, tačiau drauge su kolegomis viską pavyksta išspręsti.
„Čia kolektyvas yra tarsi viena šeima. Visi kalbamės, tariamės, ieškome sprendimų. Moteriško kolektyvo palaikymas prisideda prie geros atmosferos ir mano, kaip specialisto, pasitikėjimo savimi. Tačiau, prisipažinsiu, kadangi esu darželyje vienintelis vyras pedagogas, retkarčiais pritrūksta vyriškų patarimų pedagoginiais klausimais“, – teigia specialistas.
Dėl karantino reikalavimų šiuo metu mokytojui su tėvais netenka daug kontaktuoti. Bendravimas vyksta nuotoliniu būdu, dažniausiai – elektroniniais laiškais.
„Kadangi dirbu mokytoju, o ne auklėtoju, su tėvais kontaktuoti tenka mažiau. Daugiausiai konsultuoju grupių auklėtojas, o jos visą informaciją praneša tėvams“, – sako pašnekovas.
P. Šiaužys pastebi, kad darželyje jis yra vienintelis pedagogas vyras. Specialistas prisipažįsta girdėjęs, kad anksčiau buvo vyrų mokytojų, tačiau jie ilgai neišdirbdavo.
„Iš pažįstamų vyrų negalėčiau įvardinti nei vieno, kuris būtų pasirinkęs pedagogo kelią. Manau, kad priežastis, kodėl vyrai retai nori būti auklėtojais ir mokytojais – didelė atsakomybę, nedidelis užmokestis ir psichologinė atmosfera. Juk kiekvienas vaikas save išreiškia skirtingais būdais, o mokytojo užduotis yra greitai prie to prisitaikyti. Geras pedagogas turi pamatyti ir suprasti visas vaikų emocijas. Taip pat, būtina kontroliuoti save, kad ir kaip būtų sunku namie – blogomis emocijomis nesidalinti su mažaisiais“, – pasakoja specialistas.
Būti mokytoju – didžiulė atsakomybė
Pašnekovas atviras – mokytojo darbas Lietuvoje yra nuvertinamas, o vyrai dažnai pasirenka fizinį darbą, mat gali žymiai daugiau uždirbti, o ir nereikia būti atsakingam už vaikus.
„Tik atsidavęs žmogus yra pajėgus dirbti ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Pedagogo darbas nėra vien dėl atlygio. Kasdien savęs paklausi „ar man pavyks vaikus išmokyti svarbių pradmenų?“, „ar vaikai paliks darželį tikrai pasiruošę mokyklai?“. Mažieji daug laiko praleidžia darželyje, tad natūralu, kad auklėtojai ir mokytojai tampa tarsi antrieji tėvai“, – įsitikinęs P. Šliaužys.
Pedagogo teigimu, Lietuvoje iki šiol egzistuoja tam tikras žmonių skirstymas tinkamiems darbams – vyriškiems ir moteriškiems. Tai, pasak jo – nesąmonę, mat pedagogo kelią turėtų rinktis žmonės, jaučiantys tam pašaukimą, o tai visiškai nepriklauso nuo lyties.
„Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad darbų „skirstymo“ ideologija atėjusi iš tarybinių laikų. Jau tada buvo manoma, kad vyrai sutverti fiziniams darbams, o moterys geriausiai atlieka auklių ir mokytojų darbą, mat tai artimiausia motinos vaidmeniui“, – sako pašnekovas ir priduria, kad toks nusistatymas – atgyvena, o laikai sparčiai pasikeitė.
Sunkumai, su kuriais tenka susidurti
Dailės ir darbelių mokytojui sunkiausia darbo dalis – planavimas ir viso to aprašymas.
„Esu menininkas, tad mano tikslas, kad pamokų metu vaikai jaustųsi laisvai. Man svarbu kūrybiška aplinka, pakili nuotaka. Dažnai pamokos su vaikais vyksta ekspromtu, vadovaujantis taisykle „kas pasitaiko po ranka, tą ir naudoju““, – teigia specialistas.
Pedagogas prisipažįsta – kartais buvimas su vaikais nėra pati lengviausia užduotis. Dažnai atmosferą išbalansuoja nuolatinis triukšmas, tačiau svarbu suprasti, kad kūrybinė laisvė dailės pamokų metu – būtina. P. Šliaužys teigia, kad vos pradėjus šį darbą, po pamokų reikėdavo gerai išsimiegoti ir pasiruošti kitai dienai.
Girdėjo, kad šis darbas – nevyriškas
Pradėjęs dirbti darželyje pašnekovas susilaukdavo pastabų, kad toks darbas yra nevyriškas ir jam netinka.
„Net darbo pokalbio metu jutau vadovybės abejonę dėl savo sugebėjimų. Visgi buvo praėję daug metų po mano studijų ir atliktos praktikos. Man labai pasisekė, kad patekau į šaunų kolektyvą, tad sulaukiu nemažai palaikymo ir patarimų iš kolegų. Stengiuosi tobulėti ir kasdien judėti pirmyn“, – sako pedagogas.
Pašnekovas dailės mokytoju dirba nepilnu etatu. Tai puikus būdas jam išbandyti save ir savo gebėjimus. Darželyje jis dirba ir darbelių mokytoju. Šių pamokų metu vaikai, pasak jo, nugali įvairias baimes, daug kalbasi su mokytoju ir išmoksta daugybės naujų dalykų.
„Man labai pasisekė, kad atsidūriau būtent šiame profesiniame kelyje. Kadangi turiu nedarbingumo lygio ribojimus, susirasti darbą buvo nelengva užduotis. Net 20 įvairių įmonių Kaune nesutiko manęs priimti dėl neįgalumo“, – pasakoja specialistas ir priduria, kad labai džiaugiasi, kad šiuo metu moko vaikus ir prisideda prie jų asmenybių formavimosi.
Kiekviena pamoka – kitokia
P. Šliaužys sako, kad bendrauti su vaikais jam nėra sudėtinga. Jis nesunkiai prisitaiko prie skirtingų žmonių, o pats jaučiais širdyje esantis vaikas, tad bendravimas su darželinukais nesukeliantis diskomforto.
„Esu dirbęs ir auklėtojos padėjėju. Labai mielai užimdavau vaikučius, skaitydavau jiems knygas ir kalbėdavausi. Būtent dirbant šį darbą teko susidurti su tėveliais, kurie nustebdavo mane išvydę šitose pareigose. Tėvams atrodo, kad mokytojas vyras – neįprasta“, – sako pašnekovas.
Dailės ir darbelių mokytojas teigia, kad jo darbe įdomiausia susipažinti ir daug bendrauti su vaikais, pritaikyti jiems naujas veiklas, diskutuoti filosofiniais klausimais. Specialistas kasdien ieško naujovių, kurias būtų galima adaptuoti vaikų veiklose: lipdyti moliu, piešti kompiuteriu, užsiimti modeliavimu 3D rašikliais, aerografais. Mėgstamiausias jo užsiėmimas – pamokas vesti lauke, kur apstu kūrybinės laisvės ir gamtoje randamų meninių priemonių.
„Pedagogo profesija iš vyro reikalauja būti atjaučiančiam, jautriam, ramaus charakterio, tačiau sugebančiam ir suvaldyti mažuosius. Būtina mokėti planuoti savo dienotvarkę ir darbe pasirodyti su šypsena veide“, – tikina P. Šiaužys.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
