„Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie yra visuomeniški vienoje srityje, tampa aktyvūs ir kitose. Pavyzdžiui, tie, kurie linkę užsiimti savanoriška veikla, noriau balsuoja, yra pilietiškesni“, – teigia Darinas Halifaxas, Plymoutho miesto (Jungtinė Karalystė) savivaldybės tarnautojas, atsakingas už bendruomenių įtraukimą į miesto valdymą.
Beje, Kauno technologijos universiteto (KTU) Savivaldos mokymo centro duomenimis, Lietuvos vietos valdžios atstovams savanoriškos veiklos skatinimo idėja kol kas svetima.
Pagal statistiką, savanoriška veikla užsiima apytikriai kas ketvirtas Europos gyventojas (26 proc.). Lyderiauja – švedai (55 proc.), žemiausias savanorystės mastas yra Rumunijoje (10 proc.).
Lietuvoje savanoriška veikla užsiima apytikriai 12 procentų visuomenės narių. Europos Sąjungoje atlikti tyrimai rodo, kad lietuviai savanoriškai pagalbai šeimos nariui ar kaimynui skiria apytikriai 1,5 valandos per savaitę. Tuo metu, kai buvo atliekamas tyrimas, mūsų šalyje beveik niekas nedalyvavo savanoriškų organizacijų veikloje. Palyginimui – savanoriaujantys olandai šiai veiklai skiria 4 valandas per savaitę.
Lietuvoje savanoriauja jaunimas
„Daugiausia Lietuvoje savanoriška veikla užsiima jauni, 23–25 metų amžiaus, žmonės. Tai lemia įvairios programos, kuriomis skatinama jaunimo savanorystė, ugdoma savanoriavimo kultūra“, – teigia Jolanta Vaičiūnienė, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) Savivaldos mokymo centro direktorė.
Šiuos mokslo metus KTU SHMMF paskelbė Savanorystės metais. Buvo surengta nemažai iniciatyvų, akcijų, įvyko savanorių organizacijų mugė. Per metus studentai suorganizavo lėšų rinkimą vaikų namams, beglobiams gyvūnams. Balandį tarptautinį projektą „Savanorystė – aktyvaus pilietiškumo kodas“ užbaigė konferencija, kurioje savanorystės patirtimi dalijosi Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Italijos, Švedijos, Austrijos, Jungtinių Amerikos Valstijų akademikai, miestų savivaldų ir savanorystės organizacijų atstovai. ES programos „Europa piliečiams“ finansuojamą projektą įgyvendina KTU Savivaldos mokymo centras kartu su projekto partneriais iš penkių šalių.
Biudžeto lėšų neužtenka, savanoriauti būtina
„Mes sakome žmonėms – be jūsų to nepadarysime, finansavimas nepakankamas. Sakome – savo miestą, gatvę ir kaimyną pažįstate daug geriau už mus, suremkime pečius ir dirbkime kartu“, – Jungtinės Karalystės patirtimi dalijasi D. Halifaxas.
Jo teigimu, Jungtinės Karalystės miestų savivaldos aktyviau pradėjo skatinti vietos bendruomenės įsitraukimą į savanorystę maždaug prieš dvejus metus, kai buvo suvokta, kad biudžeto skiriamų lėšų miesto bendruomenės poreikiams nepakanka. Tuo metu, pasinaudodamos gerąja JAV patirtimi, susivienijo 7 savivaldybės ir pradėjo įgyvendinti savanorystę skatinančią programą „Cities of Service“, kurios pradininkai – amerikiečiai.
„Mūsų miesto šūkis: Kiekvienas įnešame savo indėlį, – šypsosi Plymoutho savivaldybės atstovas. – Jei anksčiau mes teikdavome paslaugas klientams, šiandien aptarnaujame piliečius. Jei anksčiau sakydavome – štai, ko jums reikia, šiandien klausiame, ko žmonės nori, ir siūlome paslaugas kurti kartu.“
Pasak brito, į savanorišką veiklą įsitraukę žmonės tampa savo likimo kūrėjais, jie jaučiasi atsakingi už savo miestą, gatvę ir kaimyną. Pastebėta, kad savanorystė – „užkrečiama“. Tai yra – tie, kurie savanoriauja, pavyzdžiui, padėdami vyresnio amžiaus žmonėmis, imasi ir aplinkos švarinimo, ir kitos veiklos.
Atiduoti skolą visuomenei
Pagal statistinius duomenis, Nyderlandai turi patį didžiausią savanorių sektorių Europoje – skelbiama, kad beveik 50 proc. populiacijos savanoriškai veiklai skiria apie 4 valandas per savaitę. Tiesa, Goosas Mindermanas, Amsterdamo universiteto profesorius, teigia, jog statistiniai duomenys ne visai tikslūs – jo teigimu, savanoriška veikla nuolat užsiima 35–40 proc. olandų. Tai – šiek tiek daugiau nei Europos vidurkis.
Paklaustas, kas motyvuoja žmones savanoriškai veiklai G. Mindermanas gūžteli pečiais: „Nes yra dalykų, kurių niekas už tave nepadarys“. Kaip pavyzdį jis nurodo pagyvenusių tėvų ir giminaičių priežiūrą – tai, taip pat savanoriška veikla, nes yra atliekama sistemiškai ir dažniausiai bendraujant su savanoriškomis organizacijomis.
„35 proc. visuomenės dirba negaudami atlygio. Tai – didžiulė darbo jėga, kuri savotiškai užpildo atskirų individų, įmonių ir visuomeninių organizacijų veiklos spragas. Padedant šiems žmonėms, visa sistema veikia sklandžiau“, – paaiškina G. Mindermanas.
Skirtingai nuo lietuvių, savanoriška veikla linkę užsiimti vyresni nei 30-ies olandai. Sukūrę šeimas, įsitvirtinę karjeroje, jie tokiu būdu grąžina skolą visuomenei – už gautą išsilavinimą, už sukurtas gyvenimo sąlygas.
Imigrantai mokosi tradicinių amatų
Savanorystė padeda spręsti ir tokią visai Europai svarbią problemą, kaip imigrantų integracija į visuomenę.
Prieš dešimtį metų Riace buvo vienas iš daugelio Kalabrijos (Pietų Italija) kaimelių, pasmerktų išnykti dėl didžiulės gyventojų emigracijos. Šiandien miestelio populiaciją papildė imigrantai (220 gyvena kartu su 1600 vietinių gyventojų), o jo ekonomika atsigavo. Dėl imigrantus į visuomenę integruojančios politikos Riace tapo kone garsiausiu Europoje.
Integracijos politiką Riace pradėjo vykdyti dar 1998-aisiais, kai jame išsilaipino 200 kurdų pabėgėlių. Vėliau, miesto ir nevyriausybinių organizacijų pastangomis, pabėgėliai buvo apgyvendinti apleistuose namuose mainais už remonto darbus. Siekiant išsaugoti paveldą, imigrantai buvo mokomi tradicinių amatų – keramikos, stikladirbystės, siuvinėjimo. Integracijos politikos laikomasi ir šiandien – miestas atviras atvykėliams.
„Ten, kur jūs esate šiandien, mes buvome vakar. Daugelį integracijos veiklų vykdo savanoriai, be to, į savanorišką veiklą įtraukiami imigrantai. Tai padeda jiems pasijusti bendruomenės nariais“, – sako nevyriausybinės organizacijos „Viduržemio jūros regiono santykių kultūros institutas“ savanoriai, kurių dauguma vyresnio amžiaus ir turi nuolatinį darbą. Pasak Italijos atstovų, kurie migracijos procesą priima labai natūraliai, Kalabrijos regiono gyventojai iš karto visi tapo savanoriais, kai tik pirmieji imigrantai išsilaipino jų žemėse.
Lietuvos miestų savivaldybėms savanorystės idėja kol kas svetima
Tiek tyrimai, tiek asmeninė įvairių šalių atstovų patirtis rodo, kad savanoriška veikla ne tik visuomenę daro brandesnę, atsakingesnę, tačiau prisideda ir prie savanorių asmeninio tobulėjimo. Pavyzdžiui, savanoriavimas yra puikus būdas įgyti darbo patirties, išbandyti save įvairiuose vaidmenyse. Užsienio šalių patirtis rodo, jog, kai savanoriškos veiklos organizavimas tampa ir vienu iš miesto valdžios prioritetų, galima nuveikti didelius darbus.
„Kai keturi tūkstančiai savanorių daro keturis tūkstančius skirtingų darbų tai, žinoma, puiku, bet didelių pokyčių taip nesukursi. Kaip savivaldybė mes, koordinuodami šias veiklas, galime paprašyti tų pačių keturių tūkstančių žmonių daryti du darbus. Taip kartu galime įgyvendinti didelius projektus, padaryti didelius pokyčius“, – sako D. Halilfaxas.
Pasak KTU Savivaldos mokymo centro direktorės Jolantos Vaičiūnienės, jei Lietuvoje miestų savivaldybės įsitrauktų į savanoriškos veiklos skatinimą, būtų galima pagerinti teikiamų paslaugų kokybę, spręsti įvairias visuomenės problemas.
„Miestų savivaldos neturi pakankamai resursų išspręsti visoms bendruomenės problemoms, tačiau jos turi visus įrankius ir priemones pakviesti visuomenės narius, verslo, aukštojo mokslo, nevyriausybinių organizacijų atstovus dirbti kartu. Savivaldybė turėtų imtis lyderio vaidmens ir skatinti tokių partnerysčių formavimąsi, kad gerėtų visų mūsų gyvenimas“, – teigia J. Vaičiūnienė.
